Kodėl A. Hitlerio ekonominė ir socialinė politika verta dėmesio?

Česlovas Iškauskas

Kaip bevertintum nacių lyderį Adolfą Hitlerį (o jis buvo vienas iš germanų diktatorių, žūtbūt pasiryžusių naciją prikelti iš pelenų), jo ekonominė ir socialinė politika, ypač 1933 m. sausio 30 d. jį paskyrus Vokietijos kancleriu, verta gilios analizės.

Turint galvoje, kad pasaulio ekonomiką buvo nusiaubusi Didžioji ekonominė krizė, kurios žemiausias taškas pasiektas tų metų kovą, reikėjo didelės įkvepiančios jėgos, kad vokiečių tauta atsitiestų. Ir ji tai padarė, tiesa, iš dalies pasiremdama gruoblėta nacistinio rasinio išskirtinumo ir karinio ažiotažo kuoka.

JAV užgimęs Didžiosios depresijos virusas dar ilgai nepaleido Vakarų valstybių iš savo glėbio. Bet Vokietija po jos ėmė tiestis kone sparčiausiai. Antai, jeigu pasaulinės pramonės produkcijos gamybą 1929 metais laikysime 100 procentų, tai JAV 1932 metais  pasiekė žemiausią jos lygį (55 proc.), po jos – Vokietija (59 proc.), paskui Kanada (68 proc.). Taigi, iš didžiųjų Europos šalių Trečiojo reicho pramonė nugrimzdo į giliausią dugną.

Tačiau paskui Vokietija ėmė iš jos sparčiausiai ropštis (1935 metais  pasiekė 96 proc. prieškrizinio lygio), išskyrus Švediją (125 proc.) ir Didžiąją Britaniją (114 proc.). Reikia turėti galvoje, kad 1919 m. birželio 28 d. buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, pagal kurią pralaimėjusieji neteko 70 tūkstančių kv. km teritorijos (pavyzdžiui, buvo atimtos tokios svarbios išteklių zonos kaip Saros baseinas), buvo uždėtos didžiulės reparacijos, kraštas buvo demilitarizuotas, armijai įvesti apribojimai, kritusi patriotinė dvasia, ir atgaivinti naciją buvo nepaprastai sunku.

Versalio taikos sutartis buvo laikoma bausme Vokietijai. Buvo paniekintas šalies tautiškumas, kuo ypač naudojosi naciai, keldami nacistinę isteriją. Versalio taikos sutartis įpareigojo sumokėti reparacijas. Iki krizės Veimaro respublika skolinosi iš JAV, bandydama sumokėti reparacijas laimėjusioms šalims. 1929 metais prasidėjus krizei, JAV pradėjo spausti Vokietiją grąžinti skolas. Veimaro respublika sunkiai išgyveno šį periodą. Daug žmonių tapo bedarbiais. 1932 metais jų skaičius siekė apie 5-6 milijonus. Tai irgi prisidėjo prie nacionalsocialistų partijos iškilimo.

1933 metai laikomi Versalio taikos sutarties denonsavimo metais, nors A. Hitleris apie tai prakalbo vos tapęs šios partijos lyderiu. Ekonomikoje fiureris buvo ryžtingas. 1934 metais buvo pradėta valstybės finansų reforma. NSDAP, kuri skelbėsi „socialinės gėrovės“, „mažo žmogaus“ partija, griebėsi ypač populiarių veiksmų, pavyzdžiui, suteikdama mokesčių lengvatas dirbantiems naktinį darbą arba švenčių dienomis. Buvo padidintas neapmokestinamas minimumas.

Kita vertus, pasireiškė rasinio nepakantumo politika. Žydai, romai ir sinti (romų atšaka) neteko socialinių garantijų, o nuo 1941 metais  prasidėjo masinis šių tautų žmonių persekiojimas ir naikinimas. Buvo konfiskuojamas ne tik jų turtas, bet ir užsieniečių Vokietijoje laikyti depozitai, kurie pervesti į valstybės biudžetą.

A. Hitlerio ekonominio šuolio dešinioji ranka buvo 1933 metais centrinio banko vadovo postą užėmęs Hjalmaras Schachtas, kurį po metų fiureris paskyrė ekonomikos ministru. Jis buvo teisiamas Niurnbergo tribunole, bet išteisintas ir nugyveno iki 93 metų amžiaus. Šis finansininkas gavo tuo metu aukščiausius Trečiojo reicho apdovanojimus, vieną iš jų – auksinę svastiką. Buvo kelios jo pagrindinės idėjos, viena iš jų, pavyzdžiui, vadinamosios „mefo“ (pagal fiktyviai įkurtos bendrovės „Metallurgische Forschungsgesellschaft“ pavadinimą) 6 mėn. obligacijos, kurios sukūrė viziją, kad skolinamasi iš Reichsbanko, taip slepiant valstybės karinius užsakymus.

Kaip 2010 metais savo moksliniame darbe rašė Šiaulių universiteto doktorantas Deividas Brinius, nacionalsocialistai netrukdė privačiam sektoriui, atvirkščiai – buvo stengiamasi susieti valstybės ir privatų verslą, kad šis į biudžetą įlietų daugiau pinigų. Užtat buvo stengiamasi kuo mažiau prekių importuoti, o apsirūpinti jomis patiems. Buvo taikoma plataus masto viešųjų darbų programa, Vokietija pirmoji išvystė modernią greitkelių sistemą, kuri buvo neabejotinas pranašumas pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Karinė pramonė augo kaip ant mielių, ir 1939 metais darbo jėgos pasiūla ir paklausa buvo kone tolygi.

Bet visus pribloškė A. Hitlerio gimstamumo didinimo programa. Šeimoms su vaikais buvo duodamos beprocentės išmokos, jeigu motina išeidavo iš darbo. Gimus kiekvienam vaikui, būdavo nurašoma 25 proc. skolų, o mokesčiai sumažinami 15 proc. Jeigu motina turėjo daugiau kaip 6 vaikus, ji nemokėdavo iš viso jokių mokesčių. Motinystė buvo vertinama kaip didvyriškumas, o daugiavaikėms buvo įteikiami Motinystės kryžiai: už 4-5 vaikus – bronzinis, už 6-7 – sidabrinis, o už daugiau – auksinis. Dar daugiau: atsirado terminas „dovana fiureriui“. Pageidauta, kad kiekviena vokietaitė dar iki santuokos padovanotų reichui naujagimį. Nuo 1936 m. Heinricho Himmlerio iniciatyva pradėjo veikti vadinamoji „Lebensborn“ („Gyvybės šaltinis“) programa, nors jos ištakos buvo dar 1932-aisiais – metai prieš A. Hitleriui tampant kancleriu. Buvo sąrašas gyvenamųjų namų, kurie buvo išvalyti rasiniu požiūriu. Jų vienišos moterys galėjo išsirinkti sau tinkamą vyrą, kad pastotų.

Būsimos superrasės standartus nustatė pats nacionalsocialistų partijos teoretikas, tačiau spręsti technines detales paliko gestapo galvai H. Himmleriui – šiaip ar taip, jis kadaise buvo pedagogas, pats augino du vaikus. Fiurerio pavedimu H. Himmleris subūrė rasinės atrankos agentų komandą. Jų užduotis buvo visame pasaulyje ieškoti išskirtinio grožio moterų, tinkamų tapti reproduktorėmis.

Nacių agentai infiltravosi visose šalyse, kurias A. Hitleris planavo užkariauti: Anglijoje, Kanadoje, Belgijoje, Australijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, net Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat ir Lietuvoje. Apsimetę ieškantys modelių mados namams, agentai surinko milžinišką būsimų aukų nuotraukų biblioteką. Kai vermachtas pradėjo okupuoti vieną šalį po kitos, dauguma šių merginų buvo suimtos ir priverstos dalyvauti „Lebensborn“ programoje. Apie šią programą virė karštos diskusijos. Į kritikų priekaištus H. Himmleris atsakydavo: „Mums vertinga kiekviena motina“. Nuo 2006 metų Vokietijoje vyksta tokių „viešpačių rasės“ vaikų susitikimai. Į juos atvyksta daug žymių žmonių. Pavyzdžiui, geltonojoje Švedijos spaudoje rašyta, kad juodaplaukė švedų grupės ABBA dalyvė Anni Frid Lyngstad, kuriai dabar 66-ri, yra „Gyvybės šaltinio“ programos vaikas... Rezultatas: 1933 m. vienai moteriai teko 1,8 vaiko, o 1940 metais  – pustrečio. Vis dėl to naciai nespėjo pasiekti Otto von Bismarcko laikų gimstamumo, užfiksuoto 1889 metais  – 4,6 vaiko vienai moteriai. Kita vertus, buvo sterilizuojami sergantys paveldimomis ir psichinėmis ligomis, naikinami martini ligoniai, apsigimę naujagimiai. Tokiems vokiečių tautybės asmenims buvo oficialiai leidžiama eutanazija, kiti gi tiesiog naikinami.

Visa A. Hitlerio ekonominė ir socialinė politika buvo pajungta vienam – pakelti arijų rasę į mūšį už imperijos atgaivinimą ir viešpatavimą pasaulyje. Tačiau ši politika patyrė baisią nesėkmę, beje, kaip ir visos germanų istorijos tėkmėje. Vis dėl to, atmetus nacistinius užmojus ir ideologiją (o gal ir paties A. Hitlerio maniakinius įgeidžius), šiuolaikiniai ekonomikos strategai, dažnai besididžiuojantys britų ekonomisto Johno Maynardo Keyneso (arba keinsizmo) teorijos išmanymu, galėtų giliai išstudijuoti nacių patyrimą ir pagrindinius ekonominius-socialinius modelius taikyti šiandienos ūkiniame gyvenime. Nors karui mes ir nesirengiame...

 www.iskauskas.lt

© 2013 „XXI amžius“