Rusijos imperijos nusikaltimai

Denis MuChamadas

Generolas- leitenantas, Dono atamanas Jakovas Baklanovas, išgarsėjęs žiaurumu Kaukazo karuose. Čečėnai jį vadino Dadžalu-Šėtonu. Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas kartu su 12 kazokų pulkų jį pasikvietė malšinti 1863 metų sukilimą. Buvo deginami kaimai, kariami ir tremiami sukilėliai. 1860 metų graviūra

1863 metais Lietuvoje ir Lenkijoje įvyko didysis sukilimas. Jį kraujyje nuskandino Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, net pačioje Rusijoje pravardžiuotas Koriku. Lietuva buvo nusėta kartuvėmis, daug sukilėlių buvo ištremta į Sibiro katorgą. Bet jau mūsų dienomis Tolimųjų Rytų Grodekovo miestelietuvių tautos budeliui buvo pastatytas paminklas kaip iškiliam Rusijos karvedžiui ir administratoriui. Prieš pusmetį Oriole pastatytas paminklas Aleksejui Jermolovui, kaip Rusijos didvyriui. Iš tikrųjų jis buvo budelis kolonizatorius. Jam įsakius ir dalyvaujant buvo sunaikinta daug tūkstančių kaukaziečių. Užtenka pasakyti, kad per 40 karo metų Čečėnijos gyventojų sumažėjo nuo 1 milijono 660 tūkstančių iki 80 tūkstančių. Pamąstykime apie tai. Pirmieji čečėnų repatriantai, pargrįžę į tėvynę, Grozno centre išvydo paminklą savo budeliui A. Jermolovui ir akmenyje iškaltus jo žodžius: „Nudildyti čečėnus nuo žemės!“ Jarmolais čečėnai ėmė vadinti pikčiausius pavojingus šunis, bet A. Jermolovas mirė nepamatęs čečėnų pralaimėjimo, o jam išvykstant iš Kaukazo čečėnų sukilimas labiausiai sustiprėjo, kovose su čečėnais žūdavo ištisos rinktinių rusų karių armijos. 1835 metais čečėnai sunaikino generolo fon Grabės vadovaujamą Rusijos armiją. Po 10 metų prie Dargo gyvenvietės buvo sunaikinta Rusijos vietininko Kaukaze generolo Voroncovo-Aleksandrovo kariuomenė, vadinamoji Džiūvėsių ekspedicija. Išsivadavimo karą čečėnai užbaigė 1859 metais taikos sutartimi su Rusija. Tautai grėsė išnykimas, mažai liko vyrų, galinčių kovoti.

Tiek carizmo, tiek sovietiniu laikotarpiu Rusija plėšė ir naikino negausias Šiaurės tautas, kol pagaliau jas imta vadinti nykstančiomis. Liudininkai tvirtino, kad ne vienu atveju pirkliai ir jūreiviai, lankydamiesi medžiotojų ir elnių augintojų gyvenvietėse, atiduodavo jiems užnuodytą spiritą statinėse, o jiems mirus pagrobdavo kailius.

Užkariaudamas Tolimuosius Rytus atamanas Chabarovas išpjovė visus Daurijos gyventojus, kurie buvo kinams artimos kultūros sėslūs žmonės, turėję išvystytą žemės ūkį, statę kelius ir namus. Vėliau Chabarovas buvo už tai nubaustas, tačiau ne už nekaltų žmonių žūtį, o todėl, kad nebeliko duoklės mokėtojų. Chabarovas buvo nušalintas nuo vadovavimo kazokams, jo nuosavybė konfiskuota, o jo gyvenimo pabaiga nežinoma.

Pasakojama, kad rusų pilietinio karo metais bolševikai pasiuntė kariuomenę su maršalu Frunze malšinti sukilusias Vidurinės Azjos tautas, kurios buvo paskelbusios nepriklausomybę. Kariuomenėje buvo čekistas generolas Mazlakas Ušajevas – avaras iš Čečėnijos, budelis, sadistas iš prigimties. Prieš mirtį jis gyrėsi asmeniškai nužudęs daugiau žmonių negu turįs plaukų ant galvos. Mirė nunuodytas savo giminaičių, kurie bijojo čečėnų kraujo keršto. M. Ušajevas pagarsėjo beribiu žiaurumu naikinant Vidurinės Azijos gyventojus. Kartą, kai maršalo Budiono kariai apgulė nedidelį tadžikų miestą, pas kariuomenės vadą atėjo miesto delegacija ir pranešė, kad ten jokių basmačių nėra, miesto vartai atidaryti, ir kariuomenė gali eiti į vidų. Šiose derybose dalyvavo tuo metu Tadžikistane lankęsis rašytojas Aleksejus Gorkis. Budionas tarė: „Mes kariaujame pagal planą, todėl iš pradžių bus artilerinis apšaudymas, o po jo – kavalerijos puolimas“. A. Gorkis prašė nesmurtauti, kadangi miestas savo noru pasiduoda. Maršalas atsakė: „Jūs mokate gerai rašyti, o mes mokame savo darbą“. Ir miestas buvo sunaikintas, o visi gyventojai išžudyti. Gorkis verkė. Šitaip buvo visose Vidurinės Azijos respublikose.

Kalbėdami apie masinį nekaltų žmonių naikinimą – genocidą, – visada prisimename ukrainiečius, pagal gyventojų skaičių antrąją po rusų tautą Rusijos imperijoje. Visais laikais karinius Ukrainos konfliktus su Rusija lydėjo didžiulės žmonių ir materialinių išteklių aukos. Pradėkime nuo prievartinio Ukrainos prijungimo prie Rusijos XVII amžiaus viduryje. Tada Ukrainą valdė kalvio sūnus getmanas Bogdanas Chmelnickis. Tai buvo ne savanoriškas Ukrainos prisijungimas prie „broliškos“ tautos, kaip teigia vėlesni rusų šaltiniai, bet užkariavimas. Šis „susivienijimas“ kainavo daug gyvybių ukrainiečiams ypač sovietų laikais, kai 1933 metais bolševikų valdžia sukėlė Ukrainoje badą. Betarpišku jo kaltininku bei autoriumi daugelis laiko tuometinį SSSR vadovą Josifą Staliną. Prezidento Juščenkos laikais ukrainiečiai paskaičiavo, kad bado aukomis tada tapo per 10 milijonų žmonių. Šio amžiaus pradžioje joms buvo pastatytas paminklas. Daug ukrainiečių žuvo vykstant kovoms prieš rusų grobikus nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo pradžios. Ypač daug nekaltų žmonių žuvo vakarinėje Ukrainos dalyje. Iki šiol Rusija kišasi į suverenios Ukrainos reikalus.

Sovietų valdžia, atsiradusi iš teisinės savivalės ir paremta smurtu, darė valstybę itin agresyvią, o žmogaus gyvybė buvo bevertė. SSRS Baudžiamojo kodekso 58-asis straipsnis tapo sušaudymo sinonimu, bet vėlesniais laikais „liaudies priešų“ sušaudymą pakeitė 25 metų „pataisos lagerių“ malonė. Mat trūko darbo jėgos pseudomokslinės komunizmo statybos planams vykdyti, o mokėti darbininkams atlyginimus nebuvo pinigų. Taigi prireikė pigiausios vergų kastos – GULAG‘o kalinių. Net 99 proc. Iš jų niekuo nebuvo nusikaltę. Sovietų valdžia įkalindavo išsilavinusius už tai, kad išsilavinę, protinguosius už tai, kad protingi, tikinčiuosius už tai, kad tiki. Daugelis atsidurdavo kalėjimuose dėl visai absurdiškų kaltinimų: dalyvavo antisovietiniuose pokalbiuose, agitavo prieš sovietinę valdžią, buvo kenkėjai, dalyvavo antisovietiniuose sąmoksluose, šnipinėjo Vokietijos, Amerikos, Japonijos ir kitų šalių naudai. Rasdavosi ir tokių, kuriuos kaltino pasikėsinimais į Lenino, Stalino, kitų „pasaulinio proletariato“ vadų gyvybes. GULAG‘o sistemos lageriuose kalėjo dešimtys milijonų nekaltų žmonių, kurių daugelis ten ir žuvo, nes sąlygos tose „pataisos darbų įstaigose“ buvo tokios nepakeliamos, kad netgi išgyventi buvo sunku. Užtenka pasakyti, kad saugoti tvarką tose įstaigose buvo pavedama visokio plauko kriminaliniams kaliniams, nes administracinės apsaugos nebuvo. Taigi asmuo, pakliuvęs į šią sistemą, netekdavo pačios pagrindinės teisės – gyventi. Valdžią ir tvarką įstaigų viduje vykdė kriminaliniai nusikaltėliai, kuriuos „tautų tėvas“ Stalinas vadino „socialiai artimaisiais“. Mat jis pats buvo iš banditų.

Karų istorijoje nežinau nė vienos kampanijos, kuri būtų pasibaigusi Rusijai taip gėdingai, kaip karas su Suomija. 1938 metais nepriklausomos Suomijos siena ėjo netoli nuo Leningrado, Vyborgas buvo jau suomių pusėje. Prasidėjo stalininės Rusijos, vadinamos SSRS, grobikiškas karas su „baltasuomiais“. Per trumpą laiką sovietinė armija prarado neregėtai daug karių ir technikos. Žuvo apie pusantro milijono sovietinių karių. Nors SSRS sienos ir pasistūmėjo 200 km į Suomijos gilumą, iš tikrųjų tai buvo triuškinantis Sovietų valstybės pralaimėjimas, patirtas nuo mažos 3 milijonus piliečių turinčios Suomijos Respublikos, kuriai tuo metu vadovavo maršalas Manerheimas.

1919–1921 metais rusų bolševikai sumanė praplėsti revoliuciją į Vakarus per Lenkiją. Lenkams vadovavo maršalas Pilsudskis, o visi bolševikų puolimai buvo atremti. Raudonoji armija patyrė didelių nuostolių. Pilsudskis jau buvo miręs, kai Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 metais, Stalinas nutarė „išvaduoti“ Vakarų Ukrainą ir Baltarusiją nuo „baltalenkių“. Užėmę Lenkijos valstybės teritoriją pagal Molotovo–Ribentropo paktą, Sovietų NKVD areštavo ir slaptai sunaikino 22000 lenkų karininkų Katynėje prie Smolensko ir keliose kitose vietovėse. Vokiečiams užėmus Katynę SSRS–Vokietijos karo metu, palaidojimai buvo rasti. Vokietijos propagandos ministro Jozefo Gebelso pastangomis, surinkus tarptautinius stebėtojus, liudininkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus, buvo įrodyta, kad tai – NKVD sušaudytų Lenkijos karininkų palaikai. Po karo Sovietai dar ilgai neigė šį faktą, o karininkų sunaikinimą priskirdavo naciams.

Sovietų valstybėje nuo Lenino iki Chruščiovo buvo sunaikinta beveik 100 milijonų nekaltų žmonių, siekiant įtvirtinti kriminalinę savivalės valdžią didžioje Rusijoje. Visiškas ir niekšiškas melas yra prezidento Putino žodžiai, kad SSRS spectarnybos skiriasi nuo analogiškų JAV spectarnybų: „Mes neturime slaptų kalėjimų, mes negrobiame žmonių!“ Būtent Rusijos prezidento Putino įsakymu be jokių teismo ir prokuratūros sankcijų, be tyrimo ir teismo pagrobta maždaug 300000 įvairaus amžiaus čečėnų, įskaitant moteris ir vaikus. Visi jie nužudyti, o Rusijos spectarnybų karininkai dar ir vertėsi žmonių bei jų lavonų prekyba. Visus šiuos faktus paskelbė „Novaja Gazeta“ korespondentė Ana Politkovskaja. Už tai ji buvo savo pačios namų laiptinėje nušauta. Teisminis tyrimas iki šiol nebaigtas, nes nusikaltimas įvykdytas dabartinės Rusijos vadovų nurodymu.

Beveik kasdien televizija praneša, kad Šiaurės Kaukaze nušaunama teroristų kovotojų. Valdžia siekia, kad žmonės būtų pastatyti į tokias sąlygas, kad be sukilimo jokios kitos išeities neturėtų.

© 2013 „XXI amžius“