2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bendras B. Obamos ir Baltijos šalių pareiškimas

Baltijos šalių prezidentai ir JAV viceprezidentas Joes Biden Džojos Gundos Barysaitės (president.lt) nuotrauka

Rugpjūčio pabaigoje Vašingtone susitikę Jungtinių Amerikos Valstijų bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai paskelbė bendrą pranešimą, kuriuo įtvirtinamas šių šalių bendradarbiavimas saugumo ir ekonomikos srityse. JAV prezidento Baracko Obamos, Lietuvos vadovės Dalios Grybauskaitės, Latvijos prezidento Andrio Berzinio ir Estijos vadovo Toomo Hendriko Ilveso pranešime teigiama: „Esame NATO sąjungininkės, kurias jungia bendros transatlantinės vertybės ir bendra vientisos, laisvos ir taikios Europos vizija“. Bendrame prezidentų pranešime sakoma, kad įgyvendinusios 1998 metų Baltijos Chartijoje įtvirtintą pažadą Baltijos valstybės tapo vertinamomis NATO ir Europos Sąjungos narėmis, papildė labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių šalių gretas tokiose organizacijose kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir euro zona. Lietuva euro zonai nepriklauso. Estija eurą įsivedė nuo 2011 metų pradžios, Latvija įsives nuo 2014-ųjų, o Lietuva ketina tai padaryti nuo 2015 metų. Bendrame pranešime teigiama, kad lemiamas Baltijos šalių sėkmės veiksnys – bendradarbiavimas su Šiaurės Europos šalimis ir transatlantiniai ryšiai su JAV. Pareiškime sakoma: „Mus sieja bendras interesas toliau plėtoti bendradarbiavimu ir savitarpio pagarba grįstus santykius su visomis valstybėmis šiame regione. Esame stipresnės ir mūsų įtaka – didesnė, kai dirbame kartu ir vienijame pastangas siekdamos bendrų tikslų“. Pranešime patvirtinama Baltijos valstybių ir JAV parama Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TPIP) deryboms. Tomis derybomis siekiama pasirašyti prekybos susitarimą tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų, kuriuo siekiama prekybos apribojimų panaikinimo bei palengvinti investicinę aplinką europiečiams Amerikoje ir amerikiečiams Europoje. Bendrame pareiškime kalbama apie įsipareigojimą stiprinti energetikos saugumą Baltijos regione, įtvirtinama Trečiosios energetikos direktyvos ir Baltijos energetikos rinkos jungties svarba. Dokumente kalbama ir informacinio bei kibernetinio saugumo bei elektroninių nusikaltimų tyrimų suaktyvinimo klausimais, pažymima, kad Baltijos šalys svariai prisideda prie NATO misijų vykdymo Afganistane ir kitose pasaulio vietose. Baltijos šalys patvirtina savo įsipareigojimą išlaidoms gynybai skirti 2 proc. BVP (Lietuva 2013 metais krašto apsaugai skiria tik 0,77 proc. BVP). Baltijos šalys padėkojo Jungtinėms Valstijoms už tai, kad šaltojo karo metu vykdė Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką.

Ekonominis ar politinis karas?

Jau trys savaitės Lietuvos–Rusijos pasienyje vyksta tai, ką premjeras Algirdas Butkevičius pavadino ekonominiu karu. Rugsėjo pradžioje Rusija sugriežtino lengvųjų automobilių patikrą pasienyje, o prieš porą savaičių – ir vilkikų. Rusijos kryptimi krovinius veža maždaug 650 Lietuvoje registruotų įmonių – maždaug 13 tūkst. vilkikų. Rusijos muitinių postuose genda lietuviški produktai, nes vežėjų vilkikai užlaikomi po keletą dienų. Lietuvos vežėjų paslaugų jau atsisako ne tik užsienio, bet ir mūsų šalies prekybininkai. Dėl pasienyje užlaikomų Lietuvoje pakrautų prekių Rusijoje mūsų įmonių produkciją pakeičia jos pačios ir kitų šalių gamintojų produktai. Teigiama, kad Lietuvos produkcijoje aptikta antibiotiko tetraciklino pėdsakų, priekaištaujama, esą lietuviškų pieno produktų etiketėse nurodyta sudėtis neatitinka tikrovės. Per Rusijos žiniasklaidą šios šalies pirkėjai informuojami, kad lietuviški pieno produktai parduotuvių lentynose dingo, esą dėl juose aptiktų antibiotikų ir draudimo jais prekiauti, o tokius sveikatai kenkiančius produktus esą gamina keturios didžiausios mūsų šalies pieno bendrovės. Paskiau buvo skelbiama, kad lietuviškų pieno produktų tiekimas į Rusiją nėra apribotas, tik esą įvesta sustiprinta įvežamos produkcijos kontrolė.

ES pasiryžusi varžyti judėjimo laisvę ir kurti nusikaltėlių paieškos sistemą

Edvardas ŠIUGŽDA

Sukūrus plačią ekonominę ir politinę bendriją Europos Sąjungą (ES), kurioje panaikinus pasienio kontrolę prie ES vidaus sienų galima laisvai keliauti po didžiąją žemyno dalį, tapo daug lengviau išvykti gyventi ir dirbti į kitą Europos šalį. Bendroji, arba vidaus, rinka – tai pagrindinė ekonominė ES varomoji jėga. Dėl jos dauguma prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių ES teritorijoje gali judėti laisvai. Vienas iš kitų pagrindinių tikslų – kuo labiau panaudoti didžiulį jos potencialą, kad europiečiams iš to būtų kuo daugiau naudos. Tačiau šis „laisvumas“ iškėlė ir daugybę sudėtingų reiškinių visai kitose srityse, visų pirma organizuojant tarptautinius nusikaltimus, jiems augant ir tobulėjant (apie kai kuriuos priimtus sprendimus jau rašėme liepos ir rugpjūčio mėnesiais). Kovą su šiais reiškiniais pasiryžę vystyti Europos politikai jau pradeda galvoti apie išlaisvintų sienų kontrolę ir netgi prieglobsčio prašančiųjų laisvo judėjimo ribojimą, pritaikant jiems pirštų antspaudų identifikavimo sistemą. Tokių priemonių buvo imamasi birželio mėnesį Strasbūre (Prancūzija) vykusioje plenarinėje Europos Parlamento sesijoje.

Lietuva paminėjo Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines

IV pasaulio litvakų (Lietuvos žydų) kongrese Džojos Gundos Barysaitės (president.lt) nuotrauka

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti 1943 metais vykusio Vilniaus geto likvidavimo aukas. Seimo nutarimu 2013 metais Vyriausybė kartu su Lietuvos žydų bendruomene, daugeliu visuomeninių organizacijų ir užsienio partneriais įgyvendina plačią Vilniaus geto aukų atminties programą. 1941 metų rugsėjį įkurtas getas Vilniaus senamiestyje buvo likviduotas 1943 metų rugsėjo 23–24 dienomis. Vilniaus geto likvidavimo minėjimo renginiai Lietuvoje vyko nuo praėjusio savaitgalio. Tėvo, motinos, sesers ir kitų giminaičių vardus ir pavardes pirmadienį Vilniaus choralinėje sinagogoje perskaičiusi Fania Brancovskaja sakė, kad dabar Lietuvos sostinėje gyvena penki Vilniaus getą išgyvenę žmonės. Jų dar yra gyvenančių Izraelyje, Amerikoje, Australijoje. Pirmadienį Prezidentūroje taip pat įvyko apdovanojimo „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais“ ceremonija, kurioje prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbė žydus gelbėjusius žmones. Holokausto aukų pagerbimo ceremonija vėliau vyko Aukštųjų Panerių memoriale. Joje dalyvavo premjeras Algirdas Butkevičius, kultūros ministras Šarūnas Birutis, Izraelio ambasadorė.

Dalai Lama Lietuvoje buvo šiltai priimtas

Rugsėjo 11–14 dienomis Lietuvoje lankėsi Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama. Tai jau trečiasis Dalai Lamos vizitas Lietuvoje. Jis Lietuvoje viešėjo 1991 ir 2001 metais. Trečiadienį privataus pokalbio su Dalai Lama susitiko Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o Premjeras ir Seimo Pirmininkas pareiškė tam neturintys laiko. Tibeto vyriausybės egzilyje atstovai, kalbėdami apie dabartinę savo situaciją, dažnai nurodo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis kaip sektiną nesmurtinės kovos dėl nepriklausomybės pavyzdį. Dalai Lama buvo pirmasis karališkosios giminės atstovas, pasveikinęs Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Kinija Tibetą laiko sava teritorija, tačiau patys tibetiečiai Kiniją vertina kaip okupantę. Kitą dieną Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama susitiko su politikais Seime. Pasidžiaugdamas Lietuvos nepriklausomybe mūsų politikams jis priminė besitęsiančią Tibeto okupaciją: „Nepaisant visko, jūs išlaikėte savo dvasią, atgavote Nepriklausomybę, atsilaikėte prieš sovietų armiją. Dabar panaši padėtis Tibete su Kinija. Svarbu apsilankyti Tibete, kad suprastum tą padėtį“. Dailės akademijoje surengtoje spaudos konferencijoje vengęs politinių klausimų, Dalai Lama parlamentarų apsuptyje Seime prakalbo ir politinėmis temomis, paliesdamas Tibeto ir Kinijos santykius. „Kaip pasitraukęs Tibeto lyderis galiu pasakyti, kad ankstyvaisiais 1950-aisiais iki 1965-ųjų Tibeto išlaisvinimo klausimą tris kartus kėliau Jungtinėse Tautose (JT), tuomet supratau, kad mes turime būti realistiški“, – kalbėjo Dalai Lama. Jo Šventenybės pasakojimu, po susitikimo su Kinijos vyriausybe 1974 metais jis suprato, kad siekti Tibeto nepriklausomybės – nerealistiška. Jis sakė: „Mes nusprendėme ieškoti bent minimalios autonomijos Kinijos konstitucijos rėmuose. 1978–1979 metais mėginome kalbėtis su Kinijos vyriausybe, su broliais vienuoliais parengėme bendrą kreipimąsi į Kinijos vadovus, tačiau 1980 metais reikalai tik blogėjo, politika tapo nepalanki Tibetui. Kinijos politika Tibete tapo nuožmi ir griežta, o mes nekeitėme savo nuomonės dėl Tibeto“. Jo Šventenybės pasakojimu, Kinija nori sukurti įspūdį, kad Tibeto klausimas ir pats Dalai Lama nori atsiskirti nuo Kinijos, nors, jo teigimu, kovojama tik dėl Tibeto autonomijos. Jo Šventenybė sakė tikįs, kad su nauja Kinijos vadovybe, suras bendrą sprendimą dėl Tibeto.

Savąjį Baltijos kelią sukūrė ir katalonai

Rugsėjo 11-ąją Ispanijos šiaurės rytuose gyvenantys ir nepriklausomybės siekiantys katalonai ypatingai atšventė Nacionalinę dieną – suformavo didžiulę „gyvąją grandinę“, kuri palei Viduržemio jūrą nusidriekė šimtus kilometrų, ir reikalavo nepriklausomybės nuo Ispanijos, kurios vyriausybė jų siekiui kategoriškai nepritaria. Akcijoje dalyvavo beveik du milijonai žmonių, daugelis vilkėjo geltonais marškinėliais ir skandavo „Nepriklausomybė!“. Daugelis iš 7,5 mln. Katalonijos gyventojų didžiuojasi katalonų kalba ir kultūra. Katalonai pasekė Baltijos šalių pėdomis, suorganizuodami 400 kilometrų grandinę. Kaip ir lietuviai, latviai bei estai 1989-ųjų rugpjūtį, taip ir katalonai tą dieną susikibo už rankų. Katalonijos sostinės Barselonos gatvėse šios provincijos nepriklausomybės reikalavo tiek žmonių, kad balandžiams nebuvo vietos ir jiems teko skraidyti, o pagrindinis kelias, jungiantis Katalonijos šiaurę ir pietus, buvo uždarytas net tris valandas. Visą vasarą katalonai repetavo susikibimą rankomis įvairiose gyvenvietėse, o iš vakaro įvairiuose miestuose vyko naktiniai renginiai ypatingam įvykiui paminėti. Nuo pat ryto Katalonijos gyventojai su pro langus plevėsuojančiomis vėliavomis vyko į vietas, į kurias buvo iš anksto užsiregistravę. Iš viso grandinę sudarė 788 dalys. Žmonių jungimasis į grandinę prasidėjo simboliniu laiku – 17.14 val., kuris žymi 1714 metus, kai Katalonija prarado nepriklausomybę. Renginį lydėjo šventinė nuotaika, milžiniškos emocijos ir viltis netrukus išvysti Kataloniją nepriklausomą. Žmonių grandinės dalyviams buvo nurodyta vilkėti geltonos spalvos drabužius. Katalonijos šiaurę ir pietus sujungė geltona nepriklausomybės upė. Barselonos Katalonijos aikštėje Nacionalinės Asamblėjos vadovė Carme Forcadell tūkstantinei miniai paskelbė, kad „čia ir dabar Nacionalinė Asamblėja pasižada veikti tol, kol Katalonija taps nauja ES šalimi“.

Ieva Simonaitytė įamžinta Lenkijoje

Atminimo lentos I. Simonaitytei Vengoževe

Rugsėjo 11 dieną Lenkijoje, Vengoževe (buv. Angerburge-Ungroje), buvo atidengtos atminimo lentos lietuvių literatūros klasikei Ievai Simonaitytei, kuri 1912–1914 metais gydėsi kaulų tuberkuliozę žymioje luošųjų vaikų ligoninėje. Jose lietuvių ir lenkų kalba pateikta gausiai iliustruota informacija apie rašytojos gyvenimą bei kūrybinę veiklą. Projektą inicijavo ir vykdė Lietuvos Respublikos ambasada Varšuvoje, kuravo kultūros atašė Rasa Rimickaitė. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė, Vengoževo miesto burmistras Kšyštofas Pivovarčykas, miesto jaunuomenė bei šviesuomenė, Ievos Simonaitytės muziejaus Priekulėje direktorė Laima Lemežienė, Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis. Jis lenkiškai perskaitė savo esė „Akimirka Simonaitytei“. Atminimo lentos įrengtos simboliškoje vietoje – Griunvaldo skvere.

Mirė dr. Jonas Norkaitis

Dr. Jonas Norkaitis Gintaro VISOCKO nuotrauka

Rugsėjo 6 dieną Vokietijoje mirė dr. Jonas Norkaitis. Velionis buvo gimęs 1928 m. rugsėjo 26 dieną Kaune. 1944 metų vasarą su tėvais pasitraukė į Vokietiją, mokėsi aukštesniojoje mokykloje Plauene, Saksonijoje, ir 1945 metų pavasarį gavo brandos atestatą. 1945-ųjų rudenį tėvai įsikūrė Bad Mergentheime.

Jonas Norkaitis studijavo Tiubingeno, Strasbūro, Freiburgo universitetuose. Tiubingene jis apgynė disertaciją apie etnologą Leo Frobenius ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Dar studijavo ekonomiką ir politinius mokslus. Baigęs studijas J. Norkaitis dirbo Vokietijos geležies ir plieno pramonės įmonėje Diuseldorfe. 1965 metų pradžioje persikėlė į Štutgartą, į pramonės koncerno „Robert Bosch Gmbh“ centrą, ir užsiėmė atskirų koncerno sektorių Vokietijoje ir užsienyje esančių bendrovių administravimu bei kontrole. 1998-ųjų rudenį išėjo į pensiją. Jo žmona Birutė buvo vaikų gydytoja. 2007 metais persikėlė į tėvų statytus namus Bad Mergentheime. Ten ir mirė.

Rusijos imperijos nusikaltimai

Denis MuChamadas

Generolas- leitenantas, Dono atamanas Jakovas Baklanovas, išgarsėjęs žiaurumu Kaukazo karuose. Čečėnai jį vadino Dadžalu-Šėtonu. Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas kartu su 12 kazokų pulkų jį pasikvietė malšinti 1863 metų sukilimą. Buvo deginami kaimai, kariami ir tremiami sukilėliai. 1860 metų graviūra

1863 metais Lietuvoje ir Lenkijoje įvyko didysis sukilimas. Jį kraujyje nuskandino Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, net pačioje Rusijoje pravardžiuotas Koriku. Lietuva buvo nusėta kartuvėmis, daug sukilėlių buvo ištremta į Sibiro katorgą. Bet jau mūsų dienomis Tolimųjų Rytų Grodekovo miestelietuvių tautos budeliui buvo pastatytas paminklas kaip iškiliam Rusijos karvedžiui ir administratoriui. Prieš pusmetį Oriole pastatytas paminklas Aleksejui Jermolovui, kaip Rusijos didvyriui. Iš tikrųjų jis buvo budelis kolonizatorius. Jam įsakius ir dalyvaujant buvo sunaikinta daug tūkstančių kaukaziečių. Užtenka pasakyti, kad per 40 karo metų Čečėnijos gyventojų sumažėjo nuo 1 milijono 660 tūkstančių iki 80 tūkstančių. Pamąstykime apie tai. Pirmieji čečėnų repatriantai, pargrįžę į tėvynę, Grozno centre išvydo paminklą savo budeliui A. Jermolovui ir akmenyje iškaltus jo žodžius: „Nudildyti čečėnus nuo žemės!“ Jarmolais čečėnai ėmė vadinti pikčiausius pavojingus šunis, bet A. Jermolovas mirė nepamatęs čečėnų pralaimėjimo, o jam išvykstant iš Kaukazo čečėnų sukilimas labiausiai sustiprėjo, kovose su čečėnais žūdavo ištisos rinktinių rusų karių armijos. 1835 metais čečėnai sunaikino generolo fon Grabės vadovaujamą Rusijos armiją. Po 10 metų prie Dargo gyvenvietės buvo sunaikinta Rusijos vietininko Kaukaze generolo Voroncovo-Aleksandrovo kariuomenė, vadinamoji Džiūvėsių ekspedicija. Išsivadavimo karą čečėnai užbaigė 1859 metais taikos sutartimi su Rusija. Tautai grėsė išnykimas, mažai liko vyrų, galinčių kovoti.