Tėvas Andrejus Tkačiovas: „JAV nustojo buvus svajonių šalimi“

Spausdiname interviu su Ukrainos stačiatikių kunigu tėvu Andrejumi Tkačiovu, kurį pateikė informacinis analitinis portalas „Oko planety“. Interviu, daryto dar rugpjūty, pradžioje pranašiškai kalbama apie galimai Ameriką apimsiančius pavojus, kurie galbūt sunaikins ne tik šią galingą šalį, bet ir visą pasaulį. Juk išties sunku įsivaizduoti praėjusį mėnesį JAV įvykusio finansinio kolapso pasekmes ne tik Amerikai, bet ir pasauliui, jei jis nebūtų išspręsti. Nors interviu daugeliu atžvilgių yra ir prieštaringas bei nukreiptas prieš Ameriką, tačiau jame atsispindi iššūkiai, dabartinei visuomenei kylančios grėsmės.

Tėve Andrejau, girdėjome, kad apsilankėte JAV ir pasibaisėjote daugeliu dalykų, kuriuos pamatėte. Iš esmės Jums išsisklaidė mitai, kuriuos apie šią šalį tebeturi susidarę daugelis ukrainiečių...

JAV buvau pirmą kartą. Mano maršrutas sutapo su Al Kaponės „šlovės“ vietomis. Pastarasis pradėjo savo veiklą Čikagoje, o baigė San Franciske, Alkatraso (Alcatraz) kalėjime. Aš savo kelionę irgi pradėjau Čikagoje, o baigiau San Franciske. Tiesa, ačiū Dievui, ne kalėjime, bet Fort Rose, buvusioje rusų gyvenvietėje, apdainuotoje operoje „Junona ir Avosis“. Važiavau į JAV su sielos drebuliu. Mat dabartinis pasaulis labai amerikonizuotas ir suholivudintas, mūvi džinsais ir kramto gumą. Vadinasi, kad jį suprastum, turi suprasti pačią Ameriką. Tai – galinga krikščioniška imperija, tam tikra modernioji Roma, perėjusi respublikinės laisvės laikotarpį ir pasiekusi imperinio puvimo pakopą, viską valdanti ir po truputį mirštanti. Jai dar pakanka legionų sienose, bet jau trūksta proto galvose. Pagrindinė išvada: Amerika nustojo būti šalimi magnetu. Ji jau nebetraukia didžiulių žmonių masių. Anksčiau ji traukė prie savęs visa, kas stipriausia, įdomiausia, laisviausia, protingiausia. Taip, galbūt jaunimas vis dar veržiasi ten kažkokiais savais marginaliniais tikslais, tačiau visa tai nebe tas. Amerika vis labiau panašėja į vėlesnių laikų SSRS.

Kitaip tariant, JAV yra suirimo išvakarėse, kaip kadaise SSRS?

Nedarau tokių išvadų. JAV tebėra didžioji valstybė. Jos inercijos dar pakaks kuriam laikui. Garvežio stabdymo kelias ilgesnis nei dviračio, tačiau terminų čia nėra. Viskas gali sugriūti labai greitai. Aš nenorėčiau šio griuvimo. Jei tokia „spinta“ grius, banga bus didesnė nei cunamio, kartu paskandins ir mus...

Jūs pajutote tokį pavojų?

Nuo pirmųjų žingsnių ten pajutau liūdesį. Tai – „patriarcho ruduo“. Iš pradžių negalėjau suvokti, iš kur tai kyla? Galbūt iš to, kad Amerika neteko pamatų, pirmenybės. Imkime kad ir tuos dangoraižius. Abu Dabyje jie dabar aukštesni nei Čikagoje. O juk pirmieji dangoraižiai atsirado būtent Čikagoje. Amerikai dangoraižis yra tipažas, veido bruožai, formos, kurias sutvėrė jų dvasia. Užėjau ten į bažnyčią – vidaus erdvės mastai pritrenkia, o išeini ir baisu pasidaro – dangoraižių fone jos nematyti: šiaip dėžutė tarp spintų. Pas mus visada bažnyčias statydavo aukštesnes už namus, o jų namai aukštesni už bažnyčias. Viskas užtušuota žmogaus puikybės. Nebėra ir klasikinio doro Amerikos milijonieriaus. Šiandien tai – išmirštanti rūšis. Milijonieriumi gali tapti dirbdamas 24 valandas per parą, nepirkdamas prabangių automobilių ir nesiskirdamas su žmona. Anas senasis amerikietis nesišvaisto pinigais, jis taupus ir net šykštus. Bet jis yra doras. Šiandien tokių taupių milijonierių nebėra ir jų darosi vis mažiau. Permainas matai visur ir dažnai girdi frazę: „Kažkas griauna mūsų šalį!“

Ameriką užklupo „imperijų karma“, užklupusi Romą ir SSRS. Imperija negali sau tykiai tupėti, tai būtų jos prakeikimas. Šveicarija gali, Sardinija gali, o imperija negali, net jei nebeturi ankstesnių jėgų. Vos jai nurimus, nuo jos ims žnaibyti gabaliukus, pvz., Aliaską arba pietines valstijas. Dėl to Amerika pasmerkta erzinti visą pasaulį ir su juo pyktis įrodinėdama, kad tebėra stipri. Bet ji griūva...

Kuo pasireiškia šis griuvimas?

Amerikoje yra įgyvendintos galingos naujovės, kurios ima išplauti pačius jos gyventojus. Visuomenės pamatas – ne žemės gelmių turtai, ne geografija, bet žmonės su savo doroviniais pamatais, gyvenimo būdu. Kai žmogus yra doroviškai sveikas, jis išradinės doroviškai sveikus įstatymus. Jei nesveikas, jis „mutuoja“, ima koreguoti ankstesnius įstatymus arba juos keisti. Kitaip jam nėra kaip išgyventi. Priežastis – ne ekonomika, o tai, kad mutuoja pats žmogus. Jam nebereikia šeimiškumo, puritoniško griežtumo, lėšų ir resursų taupumo. Anksčiau Amerikoje buvo sunku rasti žmogų, kuris sekmadieniais nebūtų lankęs bažnyčios. Jie rengėsi šventiškai, paskui sėsdavo prie šventės stalo. Nūnai kiekvienas rengiasi kaip tinkamas, į bažnyčią gali ir visai neužsukti, nebėra bendrų šeimos pietų, o kur yra, ten kiekvienas ateina su savo menkniekiu ir sprendžia savo problemas. Nebėra ryšių tarp kartų. Antišeimiškumas pasiekė kritinę ribą, nes išaugo iš šeimiškumo. Pastebimi žmogaus psichotipo kitimai, ypač įteisinus vienos lyties porų santuokas. Ta tema mane net pakvietė į Čikagos rusų radiją. Laida buvo suplanuota 20 minučių, bet mes prašnekėjome daugiau kaip valandą. Telefonai nesustodavo skambėti.

Ir ką kalbėjo klausytojai? Jie pritardavo tam įstatymui?

Buvo tik vienas pritarimo skambutis. Klausytojos argumentacija pritrenkė savo logika: „Bažnyčia sudegino Džordaną Bruno, todėl dabar nelįskite pas žmones į lovą!“ Kiti skambinusieji buvo prieš, minėjo, kad tai nuodėmė. Tačiau Aukščiausiasis Teismas jau paskelbė verdiktą, o su įstatymu Amerikoje nesiginčijama, nes gėjų kolonų priekyje žygiuoja miestų merai ir senatoriai, t.y. žmonės, parodantys, kad valdžia yra jų. Demokratija yra daugumos valia, bet šiuo atveju agresyvi mažuma diktuoja savo tvarką. Viešai jų negalima kritikuoti, tai – kriminalinis nusikaltimas. Privalai paklusti įstatymui visur ir visada. Jei bus priimtas įstatymas, kad privalai valgyti ne duoną, bet tik šuns ekskrementus, pabandyk nepaklusti!

Taigi uždrausta atvirai sakyti, jei esi prieš gėjų santuokas?

Taip. Maniau atvykęs iš nelaisvos Ukrainos į laisvą Ameriką. Ne taip! Išvažiavau su jausmu, kad išvykstu iš nelaisvos Amerikos į laisvą Ukrainą. Štai kur paradoksas! Už dešimtąją dalį žodžių, pasakytų vien prieš tas vienos lyties porų santuokas, toje „laisvojoje“ šalyje jau sėdėčiau kalėjime iki gyvos galvos! Ši nelaisvė pasireiškia net smulkmenose. Pavyzdžiui, man atsisakė parduoti sumuštinį už grynuosius: jokio „kešo“, tik elektroninė kortelė! O tai irgi nelaisvės aplinkybė. Be abejo, Ukraina turi aibes problemų – pažvelgsi į tėvynę ir apsiverksi. Bet pasirodo, turime dalykų, kurie mus pastato į daug laisvesnes sąlygas nei „laisvojoje“ Amerikoje... Sovietinis režimas labai padėjo JAV. Mūsų bedievystės fone jie išpūsdavo savo religingumą: jūs neturite religijos, o mes turime, jūs persekiojate tikinčiuosius, o mes ne, ir t.t. Mūsų bedievystė juos labai palaikė. O dabar pasirodė, kad ne vien mes, bet ir jie bedieviai, ir dar kokie! Rafinuoti!

Su žmogumi eksperimentuojama. Tai – apgalvotas procesas, turintis pakankamai ryškias charakteristikas. Tai – sudedamosios dalies pakeitimas vienoje iš krikščioniškojo pasaulio bazinių atramų. Sutinkamai su romėnų teise, šeima yra savanoriška vyro ir moters sąjunga abiem pusėms dalyvaujant dieviškuose ir žmogiškuose reikaluose. Ir štai šioje senovės romėnų formulėje pakeitė vieną dėmenį: iš „savanoriškos vyro ir moters sąjungos“ šeima pavirto į „savanorišką dviejų žmonių sąjungą“. Greitai turbūt pataisys į „dviejų gyvų būtybių sąjungą“, o tada prieisime prie visiško košmaro... Įsivaizduokite, kad namo pamatų formulėje pakeitė vieną iš dėmenų – ar namas ištvers? Greičiausiai grius. Tas pats ir su gėjų bendrystės legalizavimu.

Pagrindinė gėjų gynėjų tezė – „Koks skirtumas, kas su kuo miega?“

Iš vienos pusės taip, miegok sau, bet iš kitos – kam rengti paradus ir šaukti per visą pasaulį? Per laidą mane apipylė klausimais: „Mano sūnus gėjus, ką daryti? Aš bijau dėl savo vaiko!“ Ši baimė suprantama. Iškreiptas seksualumas turi siaubingą jėgą, kuri pakeičia smegenis, požiūrį į pasaulį. Žmogus pasikeičia negrįžtamai. Manoma, kad sunku išsigydyti nuo alkoholizmo, dar sunkiau – nuo narkomanijos, tačiau iškreiptas seksualumas nepagydomas. Bent taip sako psichologai. Tai sukelia žmogaus mutaciją. Atsiranda naujas žmogus mutantas. Homoseksualai neplušės laukuose. Filmas apie kaubojus homoseksualus „Šaltasis kalnas“ tėra tik „Vienos miško pasakos“. Gėjai neganys karvių, nedirbs žemės, pamirškite! Galbūt tai darys lesbietės... Taigi tai bus kita tikrovė, kurioje mums bus taip koktu, kad greičiausiai atsisakysime gyventi, arba visai pasiduosime. Nežinia, kas blogiau.

Amerikos mokyklose jau skelbiama, kad tavo lytis nėra apibrėžta, tavo išoriniai lytiniai požymiai nieko nereiškia. Lytis neduota tau nuo gimimo, tu ją pasirenki pats kaip laisvas žmogus. Ir net būdamas berniukas kūniškai tu gali pasikeisti lytį arba ištekėti už vyro, arba būti biseksualus. Vaikai parsineša visa tai namo, pasakoja, o tėvai netiki savo ausimis. Jie nieko negali padaryti. Jei tėtė paims diržą ir pasakys: „Tuoj aš tave pamokysiu!“, vaikas čia pat primins jam apie tarnybas kovai su smurtu, griebsis mobiliojo ir paduos į teismą. Šios tarnybos telefono numeriai iškabinti ant visų tvorų tarsi gaisrinės pagalbos. Pavlikas Morozovas persikraustė į Ameriką. Ten tėtė aprūpino jį mobiliuoju ir dabar jis įskundžia juo tėtę.

Ir kokią išeitį mato žmonės?

Dalis amerikiečių apskritai nesiunčia vaikų į mokyklą, bet moko namie. Amerikoje tai yra paplitusi praktika. Kiti atiduoda vaikus į katalikų auklėjimo įstaigas, net netikintieji, nes jos prestižinės. Bet ten griežta drausmė, ne kiekvienas vaikas atlaikys. Taip klusnumas įstatymams ir tolerancija pavirto konclageriu. Priimti įstatymai, draudžiantys propagandą prieš gėjus. Kad tai yra nuodėmė, uždrausta kalbėti už bažnyčios ribų, o kartais ir joje. Visur yra skundikų. Ne vienas Pavlikas Morozovas atsikraustė iš Rusijos, bet ištisa brigada kartu su juo. Jie visi įskundinėja ir gali taip apsunkinti gyvenimą, kad teks pagailėti. Vėlgi kaip senojoje gerojoje Sovietų Sąjungoje...

Amerika yra protestantų šalis. Protestantai leidžia sau skelbti, kad jie prieš vienos lyties porų tuokimosi legalizavimą. Tačiau jau esama precedentų, kada pastoriams iškeltos kriminalinės bylos už pamokslus, kad gėjų bendrystė yra nuodėmė. Kita vertus, ne kartą atsitikdavo, kad su paauglystės amžiaus vaikais į Ameriką atvykę mūsų žmonės po metų kitų sužinodavo, jog jų vaikai – „netradicinės orientacijos“.

Jie atranda savyje naujuosius gėjaus talentus?

Tai – talentų šou! Aišku, kad tėvai kraustosi iš proto. Vaikai kankinasi, bet paskui, spaudžiami sociumo, sakančio: „Tu ką? Viskas tvarkoj!“, pradeda kitonišką gyvenimą. Ir viskas tampa katastrofa. Šitokia laisvė tvirkina morališkai ir pagaliau nužudo. Todėl neverta dievinti bet kokią laisvę.

Dar vienas Amerikos bruožas – žmogaus pavertimas samanomis be šaknų. Iškirtus krūmus, šaknys vis tiek leis ataugas. Samanas užtenka nugramdyti ir jų nebėra. Plona tešla tinka picai, bet žmogui plonas kultūrinis sluoksnis yra atgrasus. Tačiau kažkam rūpi paversti žmogų pica. Turbūt tai atsirado paties laisviausio žmogaus gelmėse: „Kam man dar gilintis, kam man visa ši metafizika?“

Kaip tokiomis aplinkybėmis gyvuoja mūsų diaspora?

Čikagos ukrainiečių diaspora yra didžiulė. Jie gali tave ir teisme įskųsti, jei pasakysi apie Ukrainą ką nors negero. Radijo studijoje buvo incidentas, kada kažkas kažką leptelėjo apie paminklą Banderai. Per dešimt minučių apie pastatą išsirikiavo nacionalistai su transparantais, net prireikė kviestis ginkluotą policiją. Beje, daina „Lietus prie Lvovo“ Čikagos rusų radijuje užsakoma kasdien! Toks pat hitas, kaip „Murka“ Tagankoje. Iš smalsumo užeidavau į ukrainiečių restoranus tiek Čikagoje, tiek San Franciske. Nuostabi karikatūra – Ukrainos žaidimas po Ilinoiso dangumi. Vulgarus banalumas, nėra žodžių. Po to iš sielvarto nuėjau gerti alaus į kinų restoraną, kad nuplaučiau šleikštulį. Jų ukrainiečių kalba su amerikonišku akcentu tiesiog nesveika. Iš pradžių jie tau už nugaros kalbasi rusiškais keiksmažodžiais, o po to atsigręžia į tave su šypsena „Can I help you?“ (angl. ar galiu pagelbėti?). Ir čia tavo užduotis neišsiduoti, kad tu viską supratai. Apskritai emigracija yra liūdnas reiškinys. Emigranto mentalitetas suvedamas į viena: „Dar truputį pabūsiu ir išvažiuosiu. Dar truputį. Dar truputį“. Galų gale, kol gyventa „po truputį“, niekas nepadaryta, o gyvenimas praėjo. Nėra jokios ideologijos tame buvime Amerikoje. Yra pripratimas. Emigrantas – tai užgaulus, gėdingas, o baisiausia – bevaisis reiškinys.

Užtat atsitinka ir priešingai: amerikiečiai ima išvykti į kitas šalis. San Franciske vienas dvasininkas papasakojo apie savo sūnų, susipažinusį su mergina iš Baltarusijos ir nuvykusį ten švęsti Velykų. Pargrįžęs, šis su hamburgeriais, krepšiniu bei kitomis Amerikos gerovėmis išaugęs amerikietis pareiškė tėvams: „Aš čia gyventi nebenoriu. Noriu į Baltarusiją, nes ten viskas tik prasideda. O čia nuobodu, čia viskas baigiasi“. Motiną ištiko šokas, o tėvas sakė: „Na, jei taip nori, tegu pasidarbuoja“. Na, bet čia jau istorija iš San Francisko, o tai kita vandenyno pakrantė.

Kuo įsimenamas San Franciskas?

Ten dažnai galima pamatyti apokaliptinius užrašus „The end of land“ (žemės pabaiga). Ten staigūs ir statūs neaptverti skardžiai, nuo kurių galima nukristi tiesiai į vandenyną. Apskritai Kalifornija yra pati laisvamaniškiausia valstija pasaulyje, visų žemės šlykštynių motina, kiaulysčių alma mater. Ten irgi buvo pakankamai liūdna. Neaukštų pastatų senamiestis, nieko ten ypatingo, daug kinų. Visad laikiau juos blaivia tauta, o ten jie geria be saiko, iš kavinių tiesiog iššliaužia, dažnai vienas paskui kitą. Laukinis vaizdas. Užtat yra piligrimystės vieta – prie šv. Jono iš Šanchajaus ir San Francisko, vienuolio iš SSRS, relikvijų. Apie jį galima pasakoti ištisas valandas.

O kas gero Amerikoje padarė Jums įspūdį?

Nustebino Fort Rosas – pats vakarietiškiausias rusų buvimo kontinente taškas. Mūsiškiams įsavinant Aliaską, jie leidosi žemyn Ramiojo vandenyno pakrante iki ispanų sienos. Ten išliko vietovių su rusiškais vardais, pavyzdžiui, Russkaya River (Rusų upė). Ten ir dabar daug rusiškų bažnyčių, tiesa, jau nebeveikiančių, nes ankstesnieji emigrantai išmirė. Tai – viena iš nedaugelio vietų, kur rusai yra mylimi. Vietos indėnų gentys kišaija ir aleutai sako: „Amerikiečiai mus prievartaudavo, ispanai kankino, o rusai mums mokėjo“. Dėl to jie mylėjo rusus. Ten – rekreacinė zona. Tačiau Krymo pietų pakrantė patrauklesnė nei Kalifornija. Ten gamta gražesnė, švelnesnis klimatas, o šilumos, gamtos kvapų ir augalijos grožio visuma Krymas, be abejo, pranašesnis. Tai – objektyvu.

Ar mes taip stipriai skiriamės nuo amerikiečių?

Turime ryškių bruožų, darančių mus unikaliai laisva tauta. Mokslo, kultūros, mentaliteto, krikščioniško pasaulio vertybių atžvilgiu esame palankesniame polyje. Turime mažiau pilietinių teisių ir materialinės gerovės, tačiau išsaugojome dorovinį kodą. Vis dar esame „chordiniai“. Vis dėlto „chorda“ dar neleidžia paversti mus moraliai bestuburėmis medūzomis, kurias jūra neša pasroviui.

Tačiau daugelis svajoja pašalinti iš savęs tą chordą, kad greičiau pavirstų medūza...

Neginčiju. Tad juo labiau mums yra naudingas patyrimas šios „demokratijos tvirtovės“, kuri visai iškrimsta kirminų iš vidaus. Mums paprasčiausiai reikia ūkiškiau rūpintis savo darbo vieta, namais ir šalia gyvenančiais žmonėmis. Nereikia nieko iš niekieno laukti. Negalima būti emigrantu savo paties šalyje. Todėl neverta beždžioniauti ir kopijuoti, reikia kurti tai, kas sava.

Iš rusų kalbos vertė Letas Palmaitis

 Kunigas ir publicistas

Tėvas Andrejus – žinomas misionierius, televizijos vedantysis, publicistas. Palaimintojo Agapito Urvininko cerkvės Kijeve klebonas, Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios Misijų skyriaus darbuotojas, vienas iš tų, kurie drąsiai dėsto savo mintis, veda televizijos programas „Prieš miegą“, „Dieviškų giesmių sodas“, yra vienas iš Šv. Jonos vienuolyno žurnalo korespondentų, laikraščio „Šiandien“ skyrelio autorius. Vedęs, turi keturis vaikus.

© 2013 „XXI amžius“