Viena tranzito naktis Paryžiaus gatvėje

Skaitytojams pateikiame mūsų neetatinio korespondento Denio Muchamado (tai – literatūrinė čečėno Vachido Jelchojevo slapyvardė) vasaros kelionės įspūdžius į Lietuvą ir ypač „nuotykius“ jam grįžtant į Prancūziją, kur jis gyvena jau trejus metus pasitraukęs iš Lietuvos nuo Rusijos FSB ir Lietuvos VSD persekiojimų. Denis iki šiol yra labai išsiilgęs Lietuvos, nors joje jam teko ir kalėti dėl „nelegalaus“ sienos perėjimo, ir patirti keletą pasikėsinimų į jo gyvybę, ir būti nuolat sekamam tarsi nusikaltėliui.

Denis MUCHAMADAS

Štai pagaliau baigėsi mano kūrybinė kelionė iš Tulūzos Pietų Prancūzijoje į Paryžių ir toliau per Briuselį, Amsterdamą, persėdęs Berlyne vyksiu iki Varšuvos ir galiausiai pasieksiu paskirties punktą – Lietuvos Respublikos Kauno miestą.

Pasiekęs Kauną jaudinausi, nes su juo yra susiję daug malonių ir nelabai malonių prisiminimų. Kartu su giminėmis – mūsų buvo dešimt – 2002 m. lapkričio 29 išvykau iš Kislovodsko Kaliningrado traukiniu, o lapkričio 2 d. netoli Ašmenos mes nelegaliai perėjome per sieną iš nepriklausomos Baltarusijos į Lietuvos Respubliką. Atsitiktinumo dėka išlikome gyvi: tais metais užėjo šioms vietoms neįprasti ekstremalūs speigai – iki 40 laipsnių šalčio! Dėl šios priežasties valstybės siena nebuvo saugoma nei iš Baltarusijos, nei iš Lietuvos pusės. Jei mūsų nebūtų priglaudęs nakvynei Lietuvos lenkas Česlavas Gidevičius, šie nuotykiai būtų galėję mums baigtis labai liūdnai. Tiesa, visa tai esu smulkiai aprašęs savo pirmojoje knygoje „Susitikimas su Velniu“.

Kaunas – laikinoji Lietuvos sostinė. Nuostabus miestas, pasižymintis ne vien solidaus senumo istorija, bet ir labai įdomia savita kultūra bei tik jam būdinga architektūra. Čia turėjau susitikti su keletu Lietuvai nusipelniusių, žinomų žmonių.

Visų pirma reikėjo užeiti į „XXI amžiaus“ redakciją, kurioje man teko garbinga pareiga dirbti neetatiniu korespondentu nuo 2004 metų iki dabar. Be to, rūpėjo sužinoti iš vyr. redaktoriaus Edvardo Šiugždos, koks yra mano jam išsiųstų rašinių likimas – ar jau paskelbti, ar dar ne? Tačiau išlipęs iš autobuso iškart patekau į netoliese esantį miesto turgų. Ten susitikau du azerus (azerbaidžianiečius), kuriuos asmeniškai pažįstu jau beveik dešimt metų. Jie yra vedę vietos lietuvaites, turi vaikų ir yra Lietuvos piliečiai. Visi kartu gerokai prisivaišinome puikiais prancūziškais gėrimais – „Napoleono“ konjaku bei Armonjako brendžiu. Su savo toli gražu ne idealia sveikata dėl to turėjau tik apgailestauti.

Paskui grįžau į autobusų stotį ir nuvykau į Vilnių, pernakvojau pas savo draugą advokatą Juozą Šeškevičių. Su juo mane sieja neperskiriamos draugystės ryšiai, dėl kurių nesąmoningai jaučiu jį esant artimu giminaičiu. Esu jam neatlygintinai skolingas: jis ne tik gynė mane teismuose nemokamai, bet net padėdavo materialiai, o tai mano situacijoje – menkais honorarais apmokamo korespondento, dirbančio neturtingiausio laikraščio redakcijoje, – tikrai buvo juntama paspirtis. Vargu ar be jo pagalbos būčiau išleidęs savo „Susitikimą su Velniu“, net ir leidėją šiai knygai irgi surado Juozas. Dabar jis ilsisi, o jo gražuolė žmona Renata laiko teisės bakalauro egzaminus. Jiedu augina žavią pusantrų metukų dukrelę.

Šio mano apsilankymo Lietuvoje metu jam teko surasti man vietą viešbutyje, kad atitiktų mano galimybes. Kai įtaisęs mane išėjo, drauge apgyvendinti tolimų reisų vairuotojai ukrainiečiai pasiteiravo, kas jis toks. Atsakiau, kad mano draugas lietuvis teisininkas, kuris yra pensininkas. Juozas atrodė toks jaunas, kad jie nepatikėjo. Tačiau taip yra dėl jo didžiulio juridinio stažo – kiek žinau, kadaise jis net dirbo Liaudies teismo pirmininku.

Kitą dieną turėjau susitikti su Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Algirdu Patacku, kuris, kaip sužinojau, yra garsios Europos grafų Potockių giminės atstovas. Šie Patackai (Potockiai) ne vienoje šalyje įvairiais laikais būdavo ministrai, o vienas – net Lenkijos kariuomenės hetmonas. Tačiau pats Algirdas Patackas niekada man apie tai nepasakojo. Antrojoje savo knygoje „Šiandien! Ryt jau vėlu“ esu užsiminęs, kad didelėje čečėnų grupėje, kuri, vadovaujama viceprezidento Zelimchano Jandarbijevo, prezidento Džoharo Dudajevo pavedimu vyko į Gruziją su specialia užduotimi, buvo du lietuviai, kaip užsienio atstovai. Kai šis tekstas jau buvo parengtas publikuoti, sužinojau ir jų vardus. Tai buvo Lietuvos Respublikos parlamentaras Algirdas Patackas ir Lietuvos karo lakūnas Vytautas Eidukaitis. Tik dėl jų drąsos ir sumanumo ši ties žlugimo riba atsidūrusi užduotis buvo sėkmingai įvykdyta. Tada turėjau skubiai perredaguoti tekstą ir įrašyti jų vardus.

Bet grįžtu prie savo kelionės. Pagrindinį reikalą, dėl kurio buvau atvykęs į Lietuvą, po mėnesio turėjau patikėti draugams, o pats išskubėjau atgal į Prancūziją, į Albi miestą, kur dabar mano giminės ir kur gyvenu (tikiuosi, tik laikinai) ir aš pats. Galo mano improvizuotai komandiruotei nesimatė, bet pinigai ėjo į pabaigą. Prašyti jų net iš savo vaikų nenoriu, nors žinau, kad jie niekad neatsakytų, nes išauklėti, kad tėvų valia jiems – įstatymas. Taigi nusipirkau bilietą į tiesioginį reisą Vilnius–Paryžius už 360 litų (tai labai pigu), nes už kelią nuo Paryžiaus iki Kauno buvau sumokėjęs beveik 300 eurų, t.y. daugiau nei 1000 litų. 2013 m. birželio 21 d. Juozas su savo mažyte dukrele išlydėjo mane iš Vilniaus autobusų stoties ir aš netrukus po pietų išvykau atgal į Prancūziją.

Autobusas be nuotykių važiavo įprastu maršrutu. Jau liko už nugaros Varšuva, Berlynas, Amsterdamas, jau riedame per Briuselį. Kažkurioje gatvėje patekome į kamštį. Nenorėdamas gaišti, vairuotojas nutarė aplenkti nelemtą vietą kita gatve. Ši buvo labai siaura, o ją dar labiau siaurino stovintys automobiliai. Mūsų ekspresas pasuko vienon pusėn, paskiau – kiton, vos prasibraudamas siaura gatve, kol pagaliau visiškai įstrigo. Neliko kitos išeities, kaip kviestis policiją. Jai padedant, po didžiulių pastangų, mes, t.y. autobusas su keleiviais, pagaliau patekome į reikalingą kelią, praradę daug laiko. Nė neįtariau, kuo tai pasibaigs man asmeniškai.

Paryžių pasiekėme saulei leidžiantis. Mane turėjo pasitikti Paryžiuje gyvenantys giminės, bet jie laukė centrinėje autobusų stotyje. Važiuojant, mano mobilusis išsikrovė! Kol autobusas dar stovėjo, suspėjau paklausti vairuotojo, kurgi stotis. „Štai ten!“ – ir jis parodė į šoną, į skersgatvio gilumą. Su didžiausiu vargu ėmiau tempti savo nepakeliamą bagažą, kuris ne tiek riedėjo ant ratukų, kiek vilkosi paskui mane užkabindamas grindinio briaunas.

Pagaliau aš įvirtau į pastatą. Bet kodėl aš nematau autobusų? Mano būsena buvo klaiki, aš turėjau bent truputį pailsėti, išgerti bent puodelį stiprios kavos ir užkąsti. Atsisėdęs ant laisvo suolo, kiek pakėliau kelnių apačią. Nejutau kojų, mane mėtė, kojos patino ir tapo storos kaip dramblio. Kojinių gumos įsirėžė į blauzdas ir aš turėjau tas gumas nupjauti kišeniniu peiliu. Pabudo įsisenėjęs reumatas, įgytas dar vaikystėje Centriniame Kazachstane, kur mes, vainachai (čečėnai ir ingušai), buvome deportuoti kaip „liaudies priešai“ pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį. Reumato priepuoliai ėjo vienas po kito, kojas traukė mėšlungis, užmigti nebuvo galima – reikėjo saugoti daiktus. Aplink buvo begalė smirdančių valkatų. Visi jie lenda, prašo duoti užrūkyti. Ir vis dar kažko prašo, prašo, prašo. Negalima parodyti, kad jų bijai. Jau mane ima miegas, bet užmigęs pabusiu be daiktų, pinigų ir dokumentų. Vieną kartą Prancūzijoje jau buvau tai patyręs operuojamas ligoninėje. Tada iš manęs, tiesiog palatoje, pavogė piniginę su dokumentais ir nedidele pinigų suma. Paskui prireikė daug didesnių pinigų ir nemažų pastangų, kad viskas būtų atstatyta.

Neišleisdamas iš akių savo bagažo, priėjau prie gretimo kiosko ir išgėriau du puodeliuus kavos. Grįžęs į savo vietą, nutariau praleisti naktį čia pat, nes iki ryto traukinio nebus. Turėjau antrą, naują telefoną, sūnaus man nupirktą prieš pat kelionę į Lietuvą. Deja, nemokėjau juo naudotis, be to, net nebuvau surašęs ant popieriaus Paryžiuje gyvenančių giminaičių telefonų numerių. Pažvelgęs į lubose švytintį elektroninį laikrodį, pamačiau, kad be penkių pirma nakties.

Staiga pilna salė prigužėjo daugybės augalotų policininkų, beveik visi laikė už pavadėlių didžiulius piktus šunis. Šaižiai rėkaudami policininkai varė žmones lauk pro plačiai atvertas duris. Šunys, garsiai lodami, įnirtingai puolė nelaimingus valkatas, kurių dauguma buvo benamiai. Dar gerai, kad šunys buvo su antsnukiais. Galų gale mes visi atsidūrėme gatvėje. Viskas teisingai: dori žmonės keliauja turėdami sąskaitose pakankamai pinigų, prireikus jie atsiskaito banko kortelėmis ir ilsisi laukdami reikalingo traukinio penkių žvaigždžių viešbutyje. Štai jis – „Nice“ – kitapus aikštės. Deja, tik ne man, nes jei ir atiduosiu visus savo pinigus, jų neužteks net ir vieną naktį pernakvoti. O jei net ir tam, kad nupirkčiau vieną croissant‘ą (kruasaną), turiu pagalvoti, ar nepritrūks nuvažiuoti iki namų, taigi ir aš benamis! Turėjau pasiimti iš vaikų daugiau pinigų.

Tuo metu žmonės greitai skirstėsi kas kur, bet kiekvienas turėjo savo kampą, savo kartoninę dėžę, kur galėjo prasivartalioti ant teisėtų savų skudurų iki saulėtekio, kol kartą nevilty nuspręs: „Gal jau laikas suvesti sąskaitas su šiuo gyvenimu?“ O mano situacija net blogesnė nei jų – ši mintis mane net pralinksmino. Juk rytoj juos sočiai pamaitins savanoriai iš krikščioniškos „Išganymo armijos“ ir jie teisėtai teirausis, kada ir kur bus pietūs ir vakarienė. Ir dar tie patys iš „Išganymo armijos“ meiliai ir jautriai jų paklaus, ar nenorėtų praleisti naktį po stogu nakvynės namuose. Ne, tokių nėra, vasarą jie mieliau nakvoja lauke nei uosto svetimą prakaitą ir ekskrementus uždaroje patalpoje.

Greitai pasilieku visai vienas. Mano padėtis išties komiška. Čia, Paryžiaus centre, gyvena mano artimieji, turintys nuosavą brangų butą, be abejo, jie manęs dar ir ieško. Vis dėlto gana šalta. Ir ne šiaip šalta, bet labai šalta. Net negalėjau įsivaizduoti, kad vasaros vidury Paryžiuje gali būti taip šalta. Gerokai sušalęs, iš kelionmaišio išsitraukiau megztinį, švarką, bet vis tiek šalta, nesušylu. Ledinis vėjas perpučia kiaurai. Šia gatve autobusai nevažinėja, retai pralekia taksi. Aš stoviu prie suolo, atrėmęs į jį savo didžiulius krepšius. Virš vartų parašyta „Nord“, vadinasi, Šiaurės vartai. Aukščiau į aikštę atkreiptos stebėjimo kameros. Jei aikštė stebima, tai čia saugiausia vieta. Juk esu potencialus laimikis aukštiems jauniems benamiams. Aplinkui apšviesta aikštė, už kurios – tamsa ir daugybė valkatų. Niekad nesu jų matęs tiek daug vienoje vietoje. Suprantama, esu apie juos skaitęs, mačiau jų filmuose apie Paryžių, bet dabar jie čia pat, gali regėti juos savo akimis ir jie sudaro realią grėsmę man, vienišam sergančiam seniui.

Ir kiek jų daug ir vis daugėja! Jie iš kažkur ateina ir negali sustoti, kad pernakvotum kur nori, nes nuo nepamenamų laikų visa Paryžiaus teritorija jau padalyta į įtakos zonas. Ir ne vien Paryžiaus. Bet čia, taip pat važiuojamojoje dalyje, beveik nieko nėra. Jų nėra prieš pat įėjimą, kur aš stoviu, nes čia per šviesu ir čia stebėjimo kameros. Matau, kad jie jau pradėjo supti vietą, kurioje esu. Išsitraukiu iš kišenės atlenkiamą peilį su užraktu – ašmenys iššoko ryškiai atmušdamos elektros šviesą. Štai vienas jų rodo pirštu į burną – „smoke“ (angl. rūkyti), „cigarete“, sako. Purtydamas galvą parodau peilį. Bet kažkas privertė atsigręžti: iš nugaros pusės šoniniu Madagaskaro lemūro šuoliu artėja stambus juodaodis. Ūmai apsigręžiu atkišdamas peilį, bet stoviu taip, kad matyčiau abudu. Juodaodis praeina nesustodamas, kitas – jam iš paskos, ir abudu išnyksta tamsoje kitapus gatvės.

Įdėmiai apžiūrinėju gatvę bandydamas susiorientuoti ir nuspėti, iš kur dar galima laukti puolimo. O galva automatiškai skaičiuoja: turiu 170 eurų, bilietas iki Tulūzos kainuoja 103 eurus, apie 40 eurų reikia palikti taksi. Protingai leidžiant užteks. Bet kol kas niekas prie manęs nebelenda. Tik negalima prarasti budrumo – kur bepažvelgsi, visur šaligatviuose gulintys žmonės, daugelis pakišo po savimi suplėšytas kartonines dėžes, užsiklojo kažkuo panašiu į antklodes. Kai kurie guli ant asfalto prisispaudę vienas prie kito. Turbūt taip šilčiau. Kiti tarytum šešėliai išnyra iš tamsių pakampių, kažkur eina ir pamažu dingsta tamsoje. Policijos čia nėra, o tokių valkatų buveinių Paryžiuje labai daug. Šie valkatos renkasi iš visų pasaulio kraštų, jie labai pavojingi ir visai nebijo įkalinimo ir kriminalinių bausmių, nes Prancūzijos kalėjimuose ne itin griežtas režimas ir dar labai geras maitinimas. Gerai elgiantis galima išeiti anksčiau, o norint galima mokytis ir net įgyti aukštąjį išsilavinimą. Galima dirbti ir užsidirbti. Tačiau jei kuris nuteistasis bus pripažintas socialiai pavojingu, jam atsiras vieta griežto režimo kolonijoje kituose pasaulio kraštuose – nuo Naujosios Kaledonijos iki Markizų salų bei Prancūzų Gvianos. Be to, benamiai net turi savo politinius susivienijimus ir neretai pareiškia valdžiai protestus ir socialinius reikalavimus.

Bet iki šios dienos aš net nežinojau, kad vasaros viduryje Prancūzijoje gali būti taip šalta.

Staiga iš kažkur atsiranda grakštus šviesiaplaukis jaunuolis, kuris pasidėjęs po galva didelį kelionmaišį atsigulė ant suolo apie 15 metrų nuo manęs. Ir, atrodo, užmigo, nepaisydamas skvarbaus šalčio. Netrukus matau tuos du, bandžiusius mane apiplėšti. Iš skirtingų pusių jie artėja prie mano kaimyno spėriais žingsniais. Jau jie arti ir gali žaibiškai ištraukti krepšį jam iš po galvos ir išnykti nakties tamsoje. Nuo vaikystės aš moku garsiai švilpti įsikišęs keturis pirštus į burną. Žinau, kad Paryžiuje švilpauti nepatartina, bet niekšai arti, o jaunuoliui kartu su krepšiu netekti pinigų, dokumentų ir asmeninių daiktų gali būti tragiška. Aš paskleidžiu veriantį švilpesį, nuo kurio sujuda visa aikštė, bet pirmiausia – patys plėšikai. Jie dingsta tarsi skradžiai žemės prasmegę. Tikrai žinau, kad benamiai, kurie laikosi šios vietos, niekad neleis pašaliniams veikti savo nuolatinėje bazėje. Net gamtoje vilkas nepuola gyvulių prie savo irštvos. Jaunuolis pabudo, iš karto viską suprato ir linktelėjo man su dėkingumo šypsena. Aš stveriu kelionmaišius, pertempiu savo ūkį arčiau jo ir klausiamai žvelgiu. Jis vėl pritariamai linkteli. Suolas dvipusis, vietos užteks abiem.

Už gatvės netoli nuo mūsų, sprendžiant iš iškabos, – „McDonalds“ užeiga. Pro langą matyti linksmi žmonės, groja muzika. Mostelėjęs naujam pažįstamam į savo kelionmaišius, skubu tenai nupirkti porą puodelių juodos kavos ir porą hot-dogų. Deja, kavinė buvo uždaryta, viduje buvo valoma, todėl turėjau pasitraukti nieko nepešęs. Apsisukęs pastebėjau statybos pastolius dešinėje nuo įėjimo. Jie buvo pridengti žaliu tinkliniu uždangalu, kurio kraštas buvo pakeltas. Po uždangalu pastebėjau žmones, gulinčius ant asfalto „pataluose“. Jų būta daug ir jų kontūrai tirpo tamsos tolumoje. Man net pasirodė, kad jie negyvi. Bet jie banaliai miegojo po sunkios darbo dienos, semdamiesi jėgų naujiems kasdienio darbo žygiams. Grįžau į savo vietą galvodamas, ar jie visi norėtų išsivaduoti iš situacijos, į kurią norom ar nenorom yra patekę?

Vo nom? (pranc. „Kuo tu vardu“), paklausiau savo kaimyną. Jis atsako: „Antuan“. Keliauja į Briuselį. „Mua stiudent“ (pranc. „Aš studentas“). Pasirodo, jis ką tik kalbėjosi su kažkokiu apie 50 metų vyru, kuris kvietė jį nakvoti pas save. „Tu eisi pas jį?“ – jis mostelėjo į vyrą. Aš neigiamai papurčiau galvą. Netrukus atsivėrė didžiulės stoties durys ir aš paskubėjau pranešti apie tai Antuanui, kuris vis stengėsi užmigti vartydamasis ant suolo. Jis greit pašoko, mes įėjome į pastatą ir atsisėdome ten, nuo kur mus buvo pavarę nesvetingi policininkai.

Tačiau kas gi yra tie valkatos, iš kur atsirado ir kaip čia atsidūrė? Tai – žmonės, kurių likimai dažnai neįtikėtini. Jie – įvairių tautybių, iš įvairiausių pasaulio šalių, dažnai keisčiausių religijų. Sutikau žmogų, kuris tikėjo Perūnu, Daždu ir Strigu. Kiekvienas jų pateko į šią situaciją dėl skirtingiausių priežasčių. Kaip supratau, daugelis jų net yra patenkinti tokiu gyvenimu ir nieko nemano keisti artimesnėje ateityje. Bet yra ir tokių, kurie labai daug prarado dėl visokiausių gyvenimo kataklizmų. Vienas pateko į beviltišką situaciją. Kitas pametė bagažą, o kartu pinigus ir dokumentus. Kol ieškojo, buvo prarastas laikas, per kurį žmona ir vaikai, gudriems advokatams padedant, nuvarė į bankrotą jo įmones ir jis atsidūrė skolų vergovėje, prarado savo puikią vilą, elitinį butą ir galų gale nebeturi, kur grįžti. Duokdie, pasimėgavę kerštu, jo asmeniniai priešai nustos jį persekioję kaip buvusį sėkmingą konkurentą, ir už tai ačiū. Esama ir tokių, kurie paliko visą nemažą savo turtą Monako ir Nicos lošimo namuose. Kiti subankrutavo patikėję „patikimu“ kompanionu ir ryžosi neapgalvotai avantiūrai, bet atsidūrė gatvėje be jokių perspektyvų ateičiai.

Istorijai žinomas net ir toks, atrodo, neįmanomas atvejis, kai dėl draugų ir giminių išdavystės atsidūrė gatvėje ne kas nors, bet vienas Šventosios Romos Imperijos imperatorius. Jo vardą pamiršau, bet esu tikras dėl šio fakto. Jam net prireikė atsiminti kadaise dainuotas dainas, tad jis panaudojo šį talentą duonai užsidirbti.

O Prancūzija, Prancūzija, gražioji valstybe, sakyk, kam mes tau reikalingi, tokie nedėkingi klastūnai!

Stotyje tuomet prie mūsų priėjo dar vienas visai jaunas vaikinukas ir atsisėdo šalia. Jis įdėmiai apžiūrinėjo kažkokią schemą-planą ir kažką tarė Antuanui. „Lokomotiv Tuluz no“, – parodė jis į išsirikiavusius traukinius. Aš nepatikėjau savo ausimis – juk teiravausi policininko! Tada paprašiau vaikinuką palydėti mane iki taksi, su kuriuo nuvažiuočiau į reikalingą stotį. Atsisveikinant pamojavę Antuanui, suradome reikalingą taksi ir aš savo netobula prancūzų kalba paklausiau taksisto, kiek kainuotų nuvažiuoti iki stoties, iš kur vyksta traukiniai į Tulūzą. Taksistas apsimetė nesuprantąs ir ėmė garsiai keiktis. Išgirdęs riksmą, priėjo policininkas: „Kas yra?“ Taksistas tebesikeikė, tada policininkas garsiai sakė jam kažką pamokančiu tonu pakėlęs pirštą prie smilkinio. „U-i“ (pranc. taip), – išpyškino taksistas, o aš pareikalavau parašyti sumą už nuvažiavimą iki vietos. Jis parodė popierėlį: „10–12 eurų“. Pažįstu aš tuos fintus – nuveš iki vietos ir pasakys 100 eurų ar daugiau. Tada įrodinėk, kad nesi kupranugaris. Įlipau ir greitai atsidūriau prie tikslo. Skaitiklis rodė 9,5 eurų. Daviau taksistui 10 ir padaviau ranką.

Įlipęs į traukinį be nuotykių pasiekiau Tulūzą. Tai yra didelis gražus miestas Prancūzijos pietryčiuose. Bet man reikėjo vykti toliau, iki Albi, dar už 100 km. Pagaliau pasiekiau ir Albi, kur gyvenu su žmona ir dviem vaikais. Nuo stoties iki namų liko dar 4 km, bet taksi nebuvo, nes vietos gyventojai beveik visi važinėja savo automobiliais. Mano visai naujas kelionmaišis su knygomis prasitrynė iki skylių, net kelios knygos apsidraskė į grindinį. Kojas skaudėjo ir namie, kol jas pagydžiau bičių nuodais – iki siekiamo efekto turėjau sutupdyti ant jų apie 100 bičių.

2013 07 17

© 2013 „XXI amžius“