Mūsų išeiviai

Visuomet mintimis sugrįždavau į Lietuvą

Juozas Bružas su tėtį aplankiusia dukra Audrone iš Niujorko 2012 metais

Juozas Bružas (centre) su vaizdo kamera 1989 metais Lietuvoje

Juozas Bružas su Vytautu Landsbergiu

Juozas Bružinskas – skautų vadas

Sporto sąjungos sekretorius Juozas Bružinskas (kairėje) 1951 m. liepos 28 d. Mančesteryje įteikia pereinamąją taurę čempionės „Kovo“ komandos kapitonui G. Glatkauskui

Vasario 16-osios minėjime Bradforde 1958 metais Juozas Bružinskas (kairėje) platina lietuviškas knygas. Jam talkina žmona ir vaikai

Į JAV atvykau 1960 metais, tačiau Lietuvą palikau 1944-aisiais. Frontui priartėjus prie Vilniaus, teko ten palikti Aukštesniąją Technikos mokyklą ir keliauti į tėviškę, Pašeimenių kaime. Bartininkų valsčiuje Čia rengėmės slėptuvę. Deja, neilgam. Priartėjus frontui, vokiečiai mus išstūmė į Vakarus. Su tėveliais ir dviem sesutėmis išvažiavome. Pajevonyje buvau atskirtas nuo šeimos. Bevaikščiojant ieškant šeimos Pavištyčio miške sutikau keletą kybartiečių vyrų, pasiryžusių bet kokia kaina pereiti frontą ir pasilikti Lietuvoje.

Baigėsi karas, ir visi bėgliai bei išstumtieji, sutelkti stovyklose, steigė mokyklas, tautinių šokių grupes, sporto klubus, leido laikraščius ir norėjo atkurti Lietuvą Vokietijoje. Tuo laiku susiradau savo šeimą.

Anglija pradėjo ieškoti darbininkų savo žemės ūkio, tekstilės pramonei. Susidomėjome ir išvažiavome visa šeima. Ten reikėjo užsidirbti sau pragyvenimui, bet suradome laiko ir lietuviškai veiklai. Menu, vienu metu turėjau net 13 pareigų lietuviškose organizacijose. Ten susiradau lietuvaitę žmoną ir vedę susilaukėme sūnaus ir dukters. Išvažiuojant į Ameriką palikau savo tėtį Anglijos kapuose.

Nuvažiavome į Ameriką. Ten lietuviškas gyvenimas jau virė. Viskas, kas buvo suorganizuota po karo Vokietijoje, persikėlė į Ameriką. Buvo tik kiek užleista skautybė. Mūsų šeima įsijungė į šį judėjimą.

Palikęs Lietuvą visuomet mintimis buvau ten, ir kai tik duktė Audronė 1976 metais nuvažiavo į Lietuvą ir grįžusi papasakojo savo įspūdžius, kitais metais mudu su žmona Rima ir sūnumi Algimantu irgi važiavome į Lietuvą. Vėliau su mažomis išimtimis keliaudavau vienas. Iki 2004 metų buvau 21 kartą apsilankęs Lietuvoje. Pirmiausia parveždavau pogrindžio laikraštėlių, vėliau nuotraukų ir vaizdajuosčių. Vaizdajuostė „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, įrašyta 1988 metais, paplito po visą Ameriką. Ją sutrumpinus ir įdėjus angliškus įrašus ir pavadinus „Rebirth of a Nation“, visą savaitę buvo rodoma Niujorko televizijoje. Ruošiausi kelionei, bet sunegalavus širdžiai, 2004 metais į Lietuvą jau nenuvažiavau. Lietuvių bendruomenėje dar darbavausi iki 2010 metų.

Kaip man atrodo dabartinė Lietuva? Taip, kaip „XXI amžiui“. Jokių kitokių šaltinių neturiu. Balsavau per rinkimus ir nusivyliau. Teisėsauga neverta vadintis tuo vardu. Prieš akis man vis rodosi Medininkai, kuriuos mačiau tą rytą, arba Eglės Kusaitės byla, arba Garliavos įvykiai ir kita.

Grįžti į Lietuvą, kai man rugpjūčio 18-ąją sukako 92 metai, būtų nesąmonė! Nebent pelenų urnoje.

Sėkmės Jums leidžiant tokį puikų laikraštį!

Juozas BRUŽAS

Vudstokas (Woodstock, CT), JAV

Redakcijos prierašas. Ponas Juozas Bružas (anksčiau buvęs Bružinskas) mini savo sukurtą vaizdajuostę „Nebeužtvenksi upės bėgimo“. Ją pamatė daug tautiečių. Viena jų, Ridgevude gyvenusi Bronė Jacikevičienė, pamačiusi šią vaizdajuostę, 1988 m. rugsėjo 8 d. laiške p. J. Bružui rašė: „Širdingai dėkoju už visus vargus ir rūpesčius, kuriuos teko patirti gaminant ir vežant tokias mūsų širdžiai brangias ir taip svarbias vaizdajuostes. Pamačiusi ją nemiegojau visą naktį, bet visai nekentėjau dėl tos nemigos, o tik galvojau ir šypsojausi, o veidu riedėjo du upeliukai... Man atrodė, kad būtų nuodėmė miegoti po to, ką pamačiau. Juk tai – mūsų sapnas, kurį nešiojome 45 metus netikėdami, bet vis vien galvodami: o gal kaip nors kada nors... O čia tas sapnas, kuriame tiek daug mylimų savų brangių veidų, – jau prieš akis! Ir trispalvės, himnas, „Lietuva brangi“, drąsios kalbos, iškalbingi plakatai! Tiek daug parodyta, kas taip ilgai buvo draudžiama! Tik vis pagalvoju, kaip bus toliau?..  O tas Kryžių kalnas visiškai išjudina iki pat sielos gelmių. Nusakydama savo nuotaiką po Jūsų vaizdajuosčių pamatymo, tariu nuoširdų ačiū“. Beje, p. J. Bružas buvo ir aktyvus skautas. 1964 m. rugsėjo 2 d. „Draugo“ priedas „Skautybės kelias“ rašė: „Nors jis Lietuvoje skautybę stebėjo iš šalies, neįsijungdamas į jos būrius, bet tai jam nebuvo svetima. Ir tik daug vėliau, pačiame jaunystės žydėjime, ir nebe gražioje Lietuvoje, o svetimoje Anglijoje, Halifakse, 1948 m. sausio 1 d. jis atsistojo tarp Lietuvos ir Skautų sąjungos vėliavų, prisiekdamas Aukščiausiajam, gimtajai žemei ir broliams lietuviams, kad savo gyvenimą ištikimai skirs skautybei bei jos idealams. O po kelerių metų jis tapo skautų vadovu, kuriuo vertai gali didžiuotis gausi skautybės armija. Jis sumaniai atlieka pavestą skilties, draugovės bei tunto vadovo darbą, paskui tampa rajono vadovo pavaduotoju, vadovu, organizuoja skautų stovyklas ir joms vadovauja. Be to, J. Bružinskas baigė aukštąją skautybės mokyklą – Gilwellio kursus, į kuriuos gali įstoti tik kvalifikuoti vadovai, o paskui – ir Wood Badge mokyklą Londone. J. Bružinskas tapo skautų generolu, Anglijos Lietuvių sąjungos Halifakso skyriaus sekretoriumi, vadovavo sporto klubui „Vilnius“, buvo Anglijos krepšinio sąjungos lietuvių skyriaus vedėju, Bradfordo šeštadieninės mokyklos mokytoju. Visus darbus J. Bružinskas atlikdavo kruopščiai, skrupulingai tiksliai, taupydamas ne tik minutes, bet ir sekundes. Pats būdamas pareigingas, to paties reikalaudavo ir iš kitų. Skautų organizacijoje gebėdamas eiti įvairias pareigas nuo žemiausių iki aukščiausių, jautėsi laimingas dirbdamas su pačiais skautais. O atsikėlęs į JAV jis buvo skautų brolijos vado pavaduotoju, tiesiogiai dirbo su keliais tūkstančiais skautų. „Kuo daugiau mes turėsime tokių pasišventusių jaunimo vadovų, tuo mūsų lietuviškas gyvenimas dar gražiau klestės“, –  baigia savo rašinį apie J. Bružinską „Drauge“ Vytautas Kasniūnas.

© 2014 „XXI amžius“