|
Protestai Ukrainoje
|
|
Ukrainos sostinę Kijevą protestai
krečia nuo lapkričio. Protestuoja
ir jaunimas, ir pagyvenę žmonės
|
Ar aukos nebeišprovokuos karinio konflikto Ukrainos sostinę Kijevą protestai krečia nuo lapkričio, kai prezidentas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti svarbią sutartį su Europos Sąjunga (ES), spaudžiant Rusijai. Dalis sostinės tebeskendi juoduose dūmuose. Praėjusią savaitę per nuožmius susirėmimus Ukrainoje, oficialiais duomenimis, penki žmonės buvo nušauti, du iš jų nušauti iš medžioklinių šautuvų, kuriais milicija, kaip tikina valdžia, nėra ginkluota, apie 300 asmenų sužeista. Kai kuriuose regionuose ir kai kuriose Kijevo dalyse buvo nutrauktos interneto ir kai kurių televizijų transliacijos. Kituose miestuose nėra rodoma, kas vyksta sostinėje. Taip valdžia stengiasi neutralizuoti padėtį. Neoficialiais duomenimis, Ukrainoje beveik milijonas šaunamųjų ginklų yra gyventojų rankose, todėl neatmestina, kad, jei ir toliau bus liejamas kraujas Kijeve, tie ginklai gali būti panaudoti. Padėtis Ukrainoje dabar tokia, kad karinio konflikto atmesti jau nebeįmanoma. Kaltės dėl žuvusiųjų niekas neprisiima. Gal juos nušovė valdžios kontroliuojamos karinės ar specialiosios pajėgos, o gal kokie nors provokatoriai? Todėl galbūt iš tiesų kažkas tikrai labai nori išprovokuoti didelį kraujo praliejimą. Versijų gali būti įvairiausių (nuo vos ne asmeninio keršto variantų iki bandymų gąsdinti, kad vyksta nekontroliuojami žudymai) ir, jei gyventojai baiminasi dėl savo gyvybės, geriau palikti barikadas, aikštes, kuriose yra protestuotojai. Yra žmonių, kurie pritaria dabartinės valdžios veiksmams. Jie bijo nacionalistų, mano, kad tai fašistai. Esama baimių, kad naujoji valdžia susidoros su neprivilegijuotų tautų atstovais. Žmonės bijo pogromų. Dalis žmonių Kijevo barikadose yra tik tam, kad dalyvautų konflikte, įsitrauktų į muštynes, o dalis jaunimo į Kijevą dabar atvažiuoja tam, kad nepraleistų unikalios progos pakariauti barikadose Europos centre XXI amžiuje. Kijeve jau kelios dienos įvyksta įvairūs susidūrimai, sumušami nekalti žmonės, daužomi automobiliai. Valdžia pretekstą įvesti nepaprastąją padėtį ir jėga išvaikyti radikalus turėjo jau naktį iš sekmadienio į pirmadienį, tačiau to nepadarė.
|
|
Mūsų išeiviai
Visuomet mintimis sugrįždavau į Lietuvą
|
|
Juozas Bružas su tėtį aplankiusia
dukra Audrone iš Niujorko 2012 metais
|
Į JAV atvykau 1960 metais, tačiau Lietuvą palikau
1944-aisiais. Frontui priartėjus prie Vilniaus, teko ten palikti
Aukštesniąją Technikos mokyklą ir keliauti į tėviškę, Pašeimenių
kaime. Bartininkų valsčiuje Čia rengėmės slėptuvę. Deja, neilgam.
Priartėjus frontui, vokiečiai mus išstūmė į Vakarus. Su tėveliais
ir dviem sesutėmis išvažiavome. Pajevonyje buvau atskirtas nuo šeimos.
Bevaikščiojant ieškant šeimos Pavištyčio miške sutikau keletą kybartiečių
vyrų, pasiryžusių bet kokia kaina pereiti frontą ir pasilikti Lietuvoje.
Baigėsi karas, ir visi bėgliai bei išstumtieji,
sutelkti stovyklose, steigė mokyklas, tautinių šokių grupes, sporto
klubus, leido laikraščius ir norėjo atkurti Lietuvą Vokietijoje.
Tuo laiku susiradau savo šeimą.
Anglija pradėjo ieškoti darbininkų savo žemės
ūkio, tekstilės pramonei. Susidomėjome ir išvažiavome visa šeima.
Ten reikėjo užsidirbti sau pragyvenimui, bet suradome laiko ir lietuviškai
veiklai. Menu, vienu metu turėjau net 13 pareigų lietuviškose organizacijose.
Ten susiradau lietuvaitę žmoną ir vedę susilaukėme sūnaus ir dukters.
Išvažiuojant į Ameriką palikau savo tėtį Anglijos kapuose.
|
