Ukrainos revoliucija: pergalė, išvados, pamokos

Edvardas ŠIUGŽDA

Kijeve vykusių protestų religinis akcentas

Sužeisieji buvo operuojami Kijevo stačiatikių vienuolyne

Būdingas pastarųjų dienų vaizdas Ukrainos sostinėje

Kai praėjusios savaitės pradžioje Kijeve prasidėjo asociaciją su Europos Sąjunga palaikančių mitinguotojų paslaptingos žudynės, neatrodė, kad prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimas rengiasi pasiduoti. Mums, persisotinusiems savo ramiu gyvenimu ar besirūpinantiems, kaip išlaikyti skurstančias šeimas ar gauti kokios nors paramos iš į kitus kraštus išvykusių artimųjų, paskendusiesiems savuose rūpesčiuose, kaip laimėti referendumą dėl „žemės nepardavimo“ užsieniečiams ar kuo labiau išgąsdinti jo pasekmėmis, besiaiškinantiems, ką rinkti į prezidento postą, kovojantiems dėl teisės spręsti savo likimą, bekovojančių ukrainiečių reikalai buvo labai nutolę, nors emociškai ir kažkiek įdomūs – juk lietuviškoji televizija tapo labai nuobodi savo banaliomis temomis apie ponių ir ponaičių gyvenimą ir skyrybas, įkyrėję interneto komentatorių pasisakymai niekaip nepagerino mūsų gyvenimo, tik „tuščiai nuleisdavo garą“. Tačiau jei pagyventume Ukrainoje, kai šalį skurdina nuožmūs oligarchai („konstitucinio prezidento“ V. Janukovyčiaus šeimos klanas valdė milijardus, jo pinigai padėti į užsienio bankus, kai tauta apvaginėjama ir skurdinama), kai lėšų pragyvenimui neturintys piliečiai kasa žemės paviršiuje gulinčią anglį, taip „nemokėdami mokesčių“ valstybei, kai brandūs vyrai, neturėdami darbo jau dešimt ar daugiau metų, pina tinklus, kad juos parduotų kitam suaugusiam vyrui, kuris juo sugautų žuvies savo skurstančiai šeimai (arba nusipirktų bent samagono), nenorom pats „imtum šakes“ ir eitum į Maidano revoliuciją. Taip Ukrainoje jau tris mėnesius spręstas klausimas: kas laimės Ukrainoje – ar Rusija (kuri slapta kariavo už V. Janukovyčių), ar Europa, kuri atsargiai, „inteligentiškai“ palaikė protestuotojus, pasivadinusius kovotojais už Europos Sąjungą, ir dar atsargiau bei kultūringiau pasisakė prieš V. Janukovyčių. O nuo to, kas laimės Ukrainą, priklausė ir Lietuvos likimas. Ne veltui dar prieš žudynes Kijeve žymus rusų politikos ekspertas, solidarumo su Maidanu komiteto Rusijoje organizatorius Andrejus Piontkovskis Lietuvos radijui sakė: po Rusijos agresijos prieš Gruziją eina agresija prieš Ukrainą, po Ukrainos eis agresija prieš Baltijos šalis. Jeigu ES suinteresuotumas Ukrainos problemų išsprendimu vos matėsi, tai Rusijos suinteresuotumas buvo akivaizdus, nors ir slaptai reiškiamas.

V. Janukovyčiaus nuvertimo klausimas nebuvo svarbiausias ir skaudžiausias – jo išlikimo klausimas tapo reikšmingas tik dėl to, kad jis ilgai svyravo tarp Rusijos ir Europos – šis klausimas Ukrainai yra visąlaik svarbus – tiek per visą jos istoriją, tiek paskutinius du dešimtmečius, suirus Sovietų Sąjungai. Atsirasdavę vis nauji prezidentai alino šalį be perstojo. Kai po L. Kravčiuko, L. Kučmos prezidentavimų 2004 metais vykę prezidento rinkimai atnešė pergalę V. Juščenkai, prasidėjo dar stipresni Rusijos šantažai dujų kainų kare, kuriame galią įgavo jo paskirta premjerė J. Tymošenko. Tai suskaldė pozityvias Ukrainos politines jėgas, ir po šešerių metų, 2010-aisiais, prezidento poste atsidūrė V. Janukovyčius, tiesa, su labai nedidele 3 proc. pergale, o savo varžovę J. Tymošenko, dar neseniai su juo ėjusią į politinę sąjungą, jis pasodino į kalėjimą, suorganizuodamas jai kriminalinę bylą. Buvęs jos bendražygis V. Juščenka buvo įsitikinęs, kad prezidento rinkimuose laimėjus J. Tymošenko, Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno buvimas Kryme būtų pratęstas 50 metų, nes „J. Tymošenko ir V. Janukovyčius – vienodi kaip du vandens lašai, tačiau vienam – tai 25 metai (Juodosios jūros laivyno perdavimo Rusijai pratęsimas), kitai – 50. Anot V. Juščenkos, „V. Janukovyčius ir J. Tymošenko – geriausias pastarojo šimtmečio Maskvos projektas“. Tokie kivirčai tik leido Maskvai toliau manipuliuoti Ukrainos politikais, pasinaudojant dujomis, – jos netikėtai pabrangdavo net tris kartus. J. Tymošenko 2004 metais buvo viena iš Oranžinės revoliucijos, Ukrainos sukilimo, per kurį vis dėlto išvengta kraujo praliejimo, lyderių. Tuometės revoliucijos metu buvo pašalintas Kremliaus kandidatas į prezidentus V. Janukovyčius. 2006 metais Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) rinkimų pasaulis laukė labai nekantriai. Praėjus vos metams po Oranžinės revoliucijos, politinė situacija Ukrainoje, didžiausioje po Rusijos buvusioje sovietinėje respublikoje, labai pasikeitė. Pirmiausia išsiskyrė „oranžinės revoliucijos“ lyderių – prezidento V. Juščenkos ir buvusios premjerės, ambicingosios ir gudrios politikės Julijos Tymošenko – keliai. Atsigavo buvęs kandidatas į Ukrainos prezidentus, Kremliaus aktyviai remtas V. Janukovyčius, kurį rėmė ne tiktai Kremlius, bet ir gana turtingi bei įtakingi Ukrainos ir Rusijos oligarchai bei vietiniai Rytų ir Pietų Ukrainos rusai ar surusėję ukrainiečiai, vadinamieji rusakalbiai, oVakarų Ukrainos gyventojai, patriotiškiausiai ir tautiškiausiai nusiteikę Kijevo rinkėjai, faktiškai skilo į dvi stovyklas: vieni stojo už prezidentą V. Juščenką, kiti – už J. Tymošenko. Patriotų stovykloje, ypač tarp inteligentijos, atsirado netgi nemaža grupė nusivylusių ne tik Oranžine revoliucija, bet ypač greitai kilusiais nesutarimais revoliucionierių stovykloje. Be to, Oranžinės revoliucijos šalininkai, aktyviai dalyvavę jos įvykiuose ir demonstracijose, buvo ne vien idealistai ar provakarietiški entuziastai, bet ir paprasti, silpnai politiškai išprusę žmonės, kurie tikėjosi, jog prezidentas V. Juščenka bemat, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjęs, pakeis jų gyvenimą į gerąją pusę, pakels ekonomiką, radikaliai peržiūrės „prichvatizaciją“. Tačiau tam visada reikia laiko. Deja, apie tai ne tik Ukrainoje, bet net senosios demokratijos šalyse buvo mažiausiai galvojama. Maskvos ideologai ir KGB vakarų ukrainiečius beveik nesimaskuodami vadino fašistais, netgi didesniais nei „tie iš Pribaltikos“. Prorusiška V. Janukovyčiaus Regionų partija gavo apie 27 proc. balsų, J. Tymošenko blokas – 22 proc., V. Juščenkos „Mūsų Ukraina“ – tik apie 17 proc. Taigi demonstratyviai nekalbantis ukrainietiškai, prieš 16 mėnesių nušluotas Oranžinės revoliucijos V. Janukovyčius pasiekė revanšą rinkimuose, kurie Ukrainoje niekada nebuvo tokie svarbūs, nes ant kortos buvo pastatytas klausimo sprendimas: grįžimas į Maskvos orbitą ir Oranžinės revoliucijos idealų žlugimas, arba tos revoliucijos jėgos, pamiršusios asmenines ambicijas, dar sugebės pasipriešinti tam grįžimui.

Su savo Regionų partija 2006 metais laimėjęs Aukščiausiosios Rados rinkimus, V. Janukovyčius 2004 metais laimėjo ir prezidento rinkimus, tačiau tas laimėjimas, suteikęs jam ir ypatingus prezidento įgaliojimus, pagal tais metais pakeistą konstituciją nesustabdė tautos nepasitenkinimo, ir 2014 metų vasario revoliucija tuos jo įgaliojimus visiškai panaikino ir išsprendė naujų prezidento rinkimų klausimą.

Pasirodo, žiaurus susidorojimas nesustabdo pasipriešinimo. Netgi priešingai, jis stiprėja iki begalybės. Taip nejučiomis ir žlunga diktatorių režimai, nors ir kaip įmantriai bei apgaulingai jie stengtųsi atrodyti demokratais, išrinktais „demokratiniuose“ rinkimuose. Brutalus susidorojimas su studentais pernai lapkričio 30-ąją bei su Maidano protestuotojais šiemet vasario 18 ir 20 dienomis labai pakeitė situaciją. Įvykiai vystėsi taip greitai ir net žaibiškai, kad net genialusis Vytautas Landsbergis nenuspėjo, vasario 19-ąją sakydamas, kad ES jau pavėlavo. Galima kažkiek stebėtis, kodėl Rusija vis dėlto aktyviai nesikišo į Ukrainos revoliucijos tramdymo reikalus, išskyrus kai kuriuos slaptus dalykus: galbūt dar neišaiškintų provokatorių eskalavimą, slaptą specialiųjų dalinių įsivėlimą į žudynes. Tikriausiai, tai vyko todėl, kad V. Putinas vis dėlto paskaičiavo, jog Rusijai nebus gerai, jeigu svarbiame jos pasienyje vyktų neramumai ir ilgesnis bei gilesnis padėties destabilizavimas. Suveikė ir tai, kad jam nesinorėjo atkakliai remti jau bankrutuojančio ir politiškai pralaiminčio V. Janukovyčiaus režimo. Po pergalės paaiškėjo, kokiuose turtuose gyveno prezidentas. Tai irgi buvo jo pralaimėjimo priežastis – net ir labai jį mylintys oligarchai nenorėjo išlaikyti tokių neteisėtai sukrautų turtų. Per dvi dienas V. Janukovyčius, tas „demokratiškai išrinktas“ prezidentas, per savo ketverius valdymo metus tapęs nuožmiu diktatoriumi, prarado visa tai, ką iki tol turėjo – politinę, ekonominę ir karinę valdžią šalyje, įtaką, pagaliau savo pasakiškus turtus. Liko gal tik sąskaitos užsienyje, bet ir tos gali būti užblokuotos. Neliko ir asmeninės („prezidentinės“) sukarintos apsaugos. Neteko ir paklusnios armijos, paklusnaus „Berkuto“, paklusnios Rados. Viskas apsivertė aukštyn kojomis per vieną dieną, kai reikalaujant Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos užsienio reikalų ministrams V. Janukovyčius priėmė dalines kapituliacijos sąlygas, kurios jam dar būtų leidusios ramiai leisti keletą mėnesių, tačiau revoliucija ties tuo susitarimu nesustojo – ji siautėjo toliau, kai prasidėjo niekuo nepamatuotos žudynės. Ir nors V. Janukovyčius, pasitraukęs į Rytų Ukrainą, dar grasino, kad jis yra „teisėtai išrinktas“ prezidentas, jo jau niekas nebeklausė – nei Aukščiausioji Rada, nei kariuomenė, nei regionai, nei jo sukurta Regionų partija, kuri dar neseniai buvo jam paklusni ir jos vadovo lūpomis pasakė: V. Janukovyčius yra išdavikas, jis padarė mus įkaitais savo turtams, savo kraugeriškiems įsakymams, savo klanui. Apie Rusijos svarbą ir jos suinteresuotumą spręsti savo naudai ir net savo egoizmui naudinga linkme liudija tokio politiko kaip V. Žirinovskis agresyviai sakomi žodžiai, rusų būrių organizavimas, ukrainiečių tautos ir jos kalbos žeminimas. Štai ką jis sakė mitinge praėjusį sekmadienį, iškart po revoliucijos laimėjimo. Jis mitinge „atrado“ Mažarusijos sostinę Charkovą ir surado netgi „polkovodcą“, pasirengusį tūkstančius rusų vesti kovoti už „konstitucinę tvarką“ Ukrainoje. Tai – vienas 36 metų jaunuolis. Anot V. Žirinovskio, net tokios valstybės kaip Ukraina nebėra Europoje. Esą tik austrai sugalvojo tokią ukrainų kalbą. O dėl visko kalta yra Lenkija, kuri ir Vakarų Ukrainą okupavo. Ukrainai reikia nutraukti tiekti dujas, už kurias Rusijai ji skolinga 5 mlrd. V. Janukovyčius – banditas, šlykštus, bailus, pažiūrėkite į jo veidą. „Koks tu prezidentas, jei lakstai po Ukrainą ir tavęs neišleidžia? – klausė V. Žirinovskis. – Jeigu jis, Janukovyčius, Donecke, paprašytų pagalbos, atsiųstume jam visą tankų diviziją, bet su sąlyga – Ukraina priklauso Rusijai. Kaip nėra jokios Turkmėnijos, Tadžikijos ar kitų, kur turi būti tik Vidurinės Azijos „okrugas“, taip ir vietoj Ukrainos bus tik „Malorossijskij okrug“ su sostine Charkove“, – tokiais grasinančiais šūkiais svaidėsi prieš kelias dienas V. Žirinovskis.

V. Putinas pasirinko grubaus šantažo kelią, greičiausiai turėdamas V. Janukovyčių kompromituojančios medžiagos. Ekonominis V. Putino šantažas pasireiškė muitų karo grasinimais ir gąsdinimu nutraukti bendradarbiavimą tokiose svarbiose Ukrainai srityse, kaip aviacijos pramonė, malūnsparnių surinkimas, metalurgija, kosmoso tyrimai.

Beje, šios sritys yra labai svarbios ir Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui, ir visai Rusijos ekonomikai. Bendradarbiavimas šiose srityse yra ne Rusijos labdara Ukrainai, o abipusiai naudingas dalykas. Vadinasi, V. Putinas buvo pasirengęs suduoti smūgį savo valstybės karo pramonei, kad tik parklupdytų Ukrainą. Tiesa, šių planų įgyvendinimas būtų paralyžiavęs Rytų Ukrainos pramonę ir sukėlęs šalyje didelio masto nedarbą. Kai V. Janukovyčiaus aplinka pasidavė šiam šantažui, kilo visuomenės nepasitenkinimas, peraugęs į sukilimą prieš kriminalinį režimą. Tai, kad Maidane mažėja ES vėliavų, liudija, jog asociacijos su ES sutartis jau nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausias siekis – nuversti kriminalinį režimą. Ir tai labai išgąsdino V. Putiną, tačiau jis po kiekvieno V. Janukovyčiaus kompromiso siekdavo jį kaip nors paspausti. Visos greitai augančios Ukrainos revoliucijos fone nelabai kas pastebėjo, kaip gruodžio viduryje Rusija netgi pradėjo spausti V. Janukovyčių dėl jo „silpnumo parlamente“, blokuodama ukrainietiškos produkcijos įvežimą į Rusiją, jai įprastu būdu sugriežtindama prekių kontrolę Rusijos–Ukrainos pasienyje. V. Janukovyčius tai laikė smūgiu į nugarą. Tai reiškė, kad Kremlius pavargo stebėti V. Janukovyčiaus laviravimą ir prarado tikėjimą jo galimybe kontroliuoti padėtį. Pavargęs nuo užsitęsusio ukrainietiško spektaklio V. Putinas, tikriausiai, morališkai jau buvo pasirengęs „padėti“ prezidentui nevykėliui greičiau užbaigti valdžios karjerą. Eilinio transkredito ir netgi dalinės muitų blokados sąlygomis tai atsitinka labai greitai. Jau gruodžio viduryje buvo galvojama, kad po to Maskva tikriausiai pamėgins užsiimti santykių su nauja Ukrainos vadovybe derinimu. Ir čia V. Janukovyčiui nepateikta (per mažai duota) kredito dalis tapo „svariu“ argumentu. Tad neverta stebėtis, kad Rusija lengvai sutinka su ES ir Amerikos pasiūlymu „traukti“ Ukrainą iš ekonominės duobės.

Galima nuversti kad ir šimtą Lenino paminklų, bet jei neįvyks tikrų permainų, tai buvusieji išliks valdžioje, pasipuošdami įvairių partijų apdarais, kaip įvyko ir Lietuvoje. Dar nepasibaigus Ukrainos revoliucijai, jau prasidėjo nuožmi tarpusavio kova. Tuoj pat prasidėjo J. Tymošenko nustūmimas nuo politinės arenos – jos pasisakymą Maidane žmonės sutiko dviprasmiškai. Nemažai tokių, kurie nenorėtų, jog gegužę ji sugrįžtų į valdžią. Baisiausia tai, jog Ukrainos žmonės nelabai turi iš ko rinktis. Pats garsiausias opozicijos politikas – buvęs pasaulio bokso čempionas Vitalijus Klyčko. Šio tvirtai sudėto vyro drąsa ir dora abejoti netenka. Tačiau jis politikoje – naujokas. Kitas potencialus lyderis – Arsenijus Jaceniukas. Jis neblogas vykdytojas ir puikiai išmano politikos virtuvę, tačiau yra nemažai tokių, kurie jį kaltina pernelyg prisirišus prie senosios sistemos. Partijos „Laisvė“ pirmininkas Olegas Tehnibokas esą pažadėjo, būdamas premjeru, uždrausti rusų kalbą – to nėra, bet tuo gąsdinami Ukrainos rusai. Neįtikėtinai savimi pasitikinti J. Tymošenko, paramos ieškanti ezoterikoje, šiuo metu galbūt ir nėra mylimiausia kandidatė, tačiau ateityje nė vienas iš minėtųjų opozicijos vyrų jai greičiausiai netaps lygiaverčiu varžovu. Trijų prezidentų Ukrainai tikrai nereikia. Todėl net J. Tymošenko nušalinimas neišspręs konkurencinės kovos – tarp trijų opozicijos, dabar jau pozicijos, vadų ta kova tik dar labiau suliepsnos. O kas toje kovoje laimės, dabar sunku pasakyti. Kaip elgsis grupuotė, paėmusi valdžią, – jau naujas, labai svarbus klausimas. Demokratijos sąlygomis visada galimi pažeidimai, galimi sutrikimai, galima diktatorystė. Juk į valdžią politikai ateina apgaudinėdami piliečius, stengdamiesi neparodyti savo tikrojo veido. Atėjus į valdžią, kinta „tautos atstovų“ turtinė padėtis – galima paskaičiuoti, kiek tarp atėjusiųjų į Lietuvos Seimą atsiranda milijonierių, nors įstatymai neleidžia turėti savo verslo, tad jie turtus sukaupia nepaisydami šių apribojimų. Svarbu, kad naujieji Ukrainos vadovai, gavę valdžią, nepradėtų švaistyti valstybės pinigų savo poreikiams.

Kremlius tikisi Ukrainą padalinti. Todėl jis bando sukurti pretekstą įsiveržimui – tam ir kurstomi Krymo rusakalbių gyventojų reikalavimai „susijungti su didžiąją rusų tauta“. Rusijos valstybės Dūmoje, kai kuriose nacionalistinėse Rusijos žiniasklaidos priemonėse jau pučiamas burbulas apie rusų persekiojimus Ukrainoje ir apie tai, kad būtina apginti Ukrainos rusus nuo chaoso, fašistų ir panašiai. Esą tai Ukrainoje daro „Dešinysis sektorius“. Tačiau Kremlius smarkiai perdeda įsivaizduodamas, kad Rytų Ukrainos gyventojai, net ir rusakalbiai, trokšta būti V. Putino valdomi. Rusijos valdžia norėtų didesnio masto aneksijos, bet jos piešiamas kuklesnis scenarijus numato bent jau Krymo aneksiją, todėl ten ir vyksta tai, kas matosi kasdien – rusų mitingai dėl prisijungimo prie Rusijos. Ukrainos skilimas ir pilietinis karas būtų pats nepalankiausias scenarijaus variantas Ukrainai. Susiklosčius tokiai situacijai, centrinės valdžios įtaka vietos išrinktiesiems pastebimai sumenkėtų, atsirastų pagrindas į Ukrainos vidaus konfliktą įsikišti jėgoms iš užsienio, išaugtų neprašytos intervencijos pavojus. Sunku įsivaizduoti, jog 45 mln. gyventojų turinčioje Ukrainoje būtų lengva suvaldyti net 10 mln., pasiruošusių kovoti prieš totalitarinį režimą Vakarų Ukrainos miškuose. Ukrainai dabar labai reikia taikos, Rusijos slaptųjų smogiamųjų operacijų panaikinimo, 35 mlrd. dolerių pagalbos, sutarimo, vienybės. Tačiau visa tai pasiekti daugiamilijoninėje šalyje, skaldomoje rusakalbių ar į Rusiją žvvegti neatsisakančių piliečių, dažnai net neturinčių Ukrainos pilietybės ar turinčių Rusijos pilietybę (štai Kryme meru „išrinktas“ Rusijos pilietybę turintis asmuo), yra sunku. Dabar jau daugelis šalių veržiasi suteikti paramą Ukrainai – ir ES, ir Amerika, ir Rusija. Tai siektų net 35 mlrd. dolerių.

Per trumpą, nors ir kruviną Ukrainos revoliuciją buvo parodyti šimtai heroizmo pavyzdžių. Tris mėnesius besitęsęs susidūrimas su diktatoriaus kariauna ir iš kažkur atsiradusiais provokatoriais priėjo iki beatodairiškų žudynių, kai iš pasalų buvo žudomi jauni kovotojai ar paslapčia kankinami ir nužudomi. Tačiau žiaurumai visur atsimušė į tautos vienybę, visur matėsi tik ryžtas tęsti taikią kovą. Net kelių krikščioniškų Bažnyčių dvasininkai buvo kartu su sukilusia tauta. Beje, taip buvo ir 1944–1953 metais Lietuvoje, kai kunigai kartu su tauta kovojo už nepriklausomybę, o paskiau buvo tremiami į Sibirą. Taip buvo ir 1863–1864 metų sukilimo metu, kai kunigai vadovavo sukilėlių būriams ar kartu su jais žuvo nuo kazokų kardų ar buvo varomi į katorgą Sibire. Dabar Ukrainoje stačiatikių ar katalikų dvasininkai buvo kartu su revoliucijos aktyvistais – tiek ragindami į kovą, tiek laidodami žuvusius herojus. „Garbė herojams!“ – skambėdavo žodžiai ir tūkstančiai atkartodavo: „Herojams garbė!“ Dainas-giesmes dainavo jaunimo grupės, miniai pritariant šūkiais. „Heroji ne umirajut“ (herojai nemiršta) – visai miniai sakydavo ant scenos susirinkę vadovai, o minia atkartodavo: „Heroji ne umirajut“. Išties, tauta tampa galinga ir pasiekia pergalę tik tada, kai ji moka įvertinti ir deramai pagerbti savo žuvusius herojus.

„Ukrainos nacionalinės asamblėjos“ (UNA–UNSO) oficialioje internetinėje svetainėje atspausdintas ukrainiečių organizacijos „Dešinysis sektorius“ (Rusijoje įvardijamos kaip radikalios ir ekstremistinės, nukreiptos prieš rusus) politinės tarybos kreipimasis į Rusijos tautą ir Ukrainos rusakalbius piliečius. Jis buvo pristatytas dar valdant V. Janukovyčiui. Kadangi ir Lietuvoje sklando daug nepagrįstų gandų apie šios organizacijos kryptį, pateikiame jį be pakeitimų lietuviškai iš Regnum.ru.

Remdamasis daugybe absurdiškų mitų, antiliaudinis režimas deda nemaža pastangų, kad apšmeižtų „Dešinįjį sektorių“ ir visą revoliucinį judėjimą. „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojams norima primesti „ekstremistų“, „teroristų“, „fašistų“, „rusofobų“ įvaizdį. „Kuždesių propagandos“ meistrai netgi pradeda skleisti gandus, kad nugalėjus Nacionalinei revoliucijai, visi rusai bus deportuoti iš Ukrainos. Tokio informacinio karo tikslas suprantamas ir nereikalauja paaiškinimo. Dėl šios priežastis oficialiai kreipiamės į rusus, rusakalbius ukrainiečius ir įvairių tautinių mažumų atstovus su tokiais patikinimais:

Ukrainiečių revoliucinis nacionalizmas nėra neapykantos rusų tautai ideologija. Mūsų priešas yra ne rusų tauta, bet imperialistinė Maskva. Mūsų požiūris į rusus toks pat, kaip ir į kitų tautinių mažumų atstovus, visiškai atitinka metodologiją, pasiūlytą Stepano Banderos: brolystė tiems, kurie kartu su mumis kovoja už ukrainiečių tautos valstybingumą, tolerantiškumas tiems, kurie pripažįsta mūsų teisę būti savo žemės šeimininkais, priešiškumas tiems, kurie tą teisę ginčija.

Mes įsitikinę, kad Ukrainos derusifikacija – visiškai teisingas ir būtinas reiškinys. Derusifikacija reiškia, kad etniniai ukrainiečiai grįš prie savo kalbos, istorijos ir identiškumo. Tačiau mes suprantame, kad derusifikacijos procesas negali būti forsuojamas. Mes giname ir visų tautinių mažumų (tarp jų ir rusų) teisę saugoti savo identiškumą ir kultūrą. Mes nesiejame šios teisės su šovinistinių, imperinių centrų veikla, kuri turi būti sustabdyta.

Mūsų žodžius akivaizdžiai patvirtina tai, kad „Dešiniojo sektoriaus“ stovykloje dabar petys į petį kovoja ir tie, kurie kalba ukrainietiškai, ir tie, kurie kalba rusiškai, ir tie, kurie kalba baltarusiškai, ir kiti ne ukrainiečiai. „Dešiniojo sektoriaus“ stovykloje kovinės patirties įgavo ne vienas rusų patriotas, atvykęs iš Rusijos, kad palaikytų kovą ir perkeltų jos ugnį į savo Tėvynės erdves.

Kviečiame visus Ukrainos piliečius, nepriklausomai nuo tautybės ir bendravimo kalbos, prisijungti prie revoliucinės kovos. Kartu nusimesime nusikalstamą režimą, kuris eksploatuoja ir naikina ukrainiečių visuomenę, nepriklausomai nuo vieno ar kito piliečio tautybės.

© 2014 „XXI amžius“