„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2014 m. vasario 28 d., Nr. 2 (267)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

 

Ukrainos revoliucija: pergalė, išvados, pamokos

Edvardas ŠIUGŽDA

Kijeve vykusių protestų
religinis akcentas

Kai praėjusios savaitės pradžioje Kijeve prasidėjo asociaciją su Europos Sąjunga palaikančių mitinguotojų paslaptingos žudynės, neatrodė, kad prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimas rengiasi pasiduoti. Mums, persisotinusiems savo ramiu gyvenimu ar besirūpinantiems, kaip išlaikyti skurstančias šeimas ar gauti kokios nors paramos iš į kitus kraštus išvykusių artimųjų, paskendusiesiems savuose rūpesčiuose, kaip laimėti referendumą dėl „žemės nepardavimo“ užsieniečiams ar kuo labiau išgąsdinti jo pasekmėmis, besiaiškinantiems, ką rinkti į prezidento postą, kovojantiems dėl teisės spręsti savo likimą, bekovojančių ukrainiečių reikalai buvo labai nutolę, nors emociškai ir kažkiek įdomūs – juk lietuviškoji televizija tapo labai nuobodi savo banaliomis temomis apie ponių ir ponaičių gyvenimą ir skyrybas, įkyrėję interneto komentatorių pasisakymai niekaip nepagerino mūsų gyvenimo, tik „tuščiai nuleisdavo garą“. Tačiau jei pagyventume Ukrainoje, kai šalį skurdina nuožmūs oligarchai („konstitucinio prezidento“ V. Janukovyčiaus šeimos klanas valdė milijardus, jo pinigai padėti į užsienio bankus, kai tauta apvaginėjama ir skurdinama), kai lėšų pragyvenimui neturintys piliečiai kasa žemės paviršiuje gulinčią anglį, taip „nemokėdami mokesčių“ valstybei, kai brandūs vyrai, neturėdami darbo jau dešimt ar daugiau metų, pina tinklus, kad juos parduotų kitam suaugusiam vyrui, kuris juo sugautų žuvies savo skurstančiai šeimai (arba nusipirktų bent samagono), nenorom pats „imtum šakes“ ir eitum į Maidano revoliuciją. Taip Ukrainoje jau tris mėnesius spręstas klausimas: kas laimės Ukrainoje – ar Rusija (kuri slapta kariavo už V. Janukovyčių), ar Europa, kuri atsargiai, „inteligentiškai“ palaikė protestuotojus, pasivadinusius kovotojais už Europos Sąjungą, ir dar atsargiau bei kultūringiau pasisakė prieš V. Janukovyčių. O nuo to, kas laimės Ukrainą, priklausė ir Lietuvos likimas. Ne veltui dar prieš žudynes Kijeve žymus rusų politikos ekspertas, solidarumo su Maidanu komiteto Rusijoje organizatorius Andrejus Piontkovskis Lietuvos radijui sakė: po Rusijos agresijos prieš Gruziją eina agresija prieš Ukrainą, po Ukrainos eis agresija prieš Baltijos šalis. Jeigu ES suinteresuotumas Ukrainos problemų išsprendimu vos matėsi, tai Rusijos suinteresuotumas buvo akivaizdus, nors ir slaptai reiškiamas.


Lemiamos dienos Ukrainoje

Praėjusiame „XXI amžiaus“ numeryje trumpai pranešėme apie įvykius Ukrainoje. Rašėme, kad iki praėjusio trečiadienio buvo žuvę 25 žmonės. Prezidentas Viktoras Janukovyčius ketvirtadienį paskelbė gedulo dieną, tačiau tada, nepaisant derybų ir tariamų paliaubų, prasidėjo dar didesni susirėmimai, per kuriuos žuvo dar daugiau kaip 50 žmonių, šimtai buvo sužeista. Tarp žuvusių ir sužeistų yra ir vaikų. Greitosios pagalbos automobiliais buvo vežami sužeistieji į miesto ligonines ir cerkves, kur gydoma daugiau kaip 400 žmonių, iš viso sužeistųjų skaičius siekia 1000. Teisėsaugos ir specialių pajėgų „Berkut“ dalinių pareigūnai, snaiperiai, Dnipropetrovsko atskiroji oro brigada ir „tituškos“ naudojo paprastąsias kovines ir šarvamušes kulkas, šaudė siekiant nužudyti. Naktį apie 50 „tituškų“, padedant 20 milicininkų, suniokojo beveik visus greitosios pagalbos automobilius, supjaustytos padangos, išlaužtos durelės, greitosios pagalbos automobiliai nebetinkami naudoti. Iš viso suniokota apie 30 greitosios pagalbos automobilių. Beje, liūdnai pagarsėjusių neteisėtai veikiančių „tituškų“ pavadinimas kilęs iš vieno asmens vardo. Vadimas Titušek dalyvavo susidūrimuose su protestuotojais valdžios institucijų pusėje. Suimtas už smurtą jis pasakė vykdęs policijos nurodymus. Taigi, kai atrodė, jog Kijeve pagaliau pavyks išlipti iš politinės krizės, o Ukrainos parlamente – Aukščiausioje Radoje – turėjo būti pradėta svarstyti Konstitucijos reforma, kuri turėjo grąžinti Ukrainą į parlamentinės respublikos statusą, viskas apsivertė aukštyn kojomis, nes Rados pirmininkas Volodymyras Rybakas neleido registruoti šio projekto. V. Janukovyčius dėl aukų pareikalavusių neramumų kaltino opoziciją, tokios pačios pozicijos laikėsi Ukrainos prokurorai. Regionų partija, iš kurios po Maidano gynėjų iššaudymo koviniais ginklais masiškai išstoja žmonės, paskelbė pareiškimą, kuriuo pasmerkė V. Janukovyčių dėl žmonių aukų ir padėties Ukrainoje, apkaltindama jį valstybės išdavyste. Ukrainos gynybos ministerija pareiškė, kad lieka ištikima tautai, ir kariuomenė nesileis įtraukiama į politinį konfliktą. Nemažai „Berkut“ pareigūnų oficialiai atsisakę tarnauti buvusiai vyriausybei, perėjo į protestuotojų pusę ir prisiekė ištikimybę Ukrainos tautai.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija