Argumentai už nacionalizmą

Siūlome Džono O’Sulivano (John O’Sullivan) esė „Argumentai už nacionalizmą“, paskelbtą kovo 21-ąją dienraštyje „The Wall Street Journal“. Šioje Dunojaus instituto (Budapeštas) direktoriaus ir National Review instituto (Niujorkas) vyresniojo bendradarbio esė teigiama, kad priešingai nei šiuo metu aktyviai propaguojama, ne nacionalizmas yra didžioji šių laikų grėsmė.

Nesiliaujanti „antifašistinė“ Maskvos propaganda, nepagrįsti pareiškimai apie išpuolius prieš rusus Ukrainoje, rusakalbių kurstymas Rytų Ukrainoje, rusų pajėgos be skiriamųjų ženklų, užimančios valstybės administracijos pastatus Kryme, surežisuotas neteisėtas plebiscitas jame ir tuomet aneksija, prezidento Vladimiro Putino patikinimai, kad jis neturi tolimesnių ketinimų užimti teritorijas Europoje (nors gindamas etninius rusus, gali būti priverstas įsikišti kitur) – visa tai kelia nerimą ir primena ketvirtąjį dešimtmetį.

Argi ne ten veda nacionalizmas – į fašizmą ir karą?

Tai yra dažna pastarųjų Europos krizių interpretacija. Taip jau sutapo, kad V. Putinas taip pat interpretuoja įvykius Ukrainoje, dėl kurių jis kaltina neofašistus nacionalistų vadovo Stepano Banderos, nužudyto KGB 1959 metais, šalininkus. Tačiau toks požiūris iš tiesų yra per daug supaprastintas.

Nacionalistai neabejotinai yra įsivėlę į Ukrainos krizę, tačiau daugiau kaip aukos negu kaip kaltininkai. Krizė prasidėjo kaip Maskvos bandymas gelbėti savo nenusisekusią Eurazijos ekonominės sąjungos idėją, verčiant Ukrainą prie jos prisijungti ir atmesti asocijuotą narystę Europos Sąjungoje.

V. Putinas, kuris yra ne nacionalistas (žiūrėti toliau), bet netvirtos multikultūrinės, priešiškos nacionalizmui imperijos valdovas, įžiebė krizę uždarydamas Rusijos sienas Ukrainos žemės ūkio produkcijos eksportui. Jis tai padarė norėdamas priversti nepasiduodantį prezidentą Viktorą Janukovyčių atmesti populiaresnį narystės Europos Sąjungoje pasirinkimą.

V. Putino padrąsinta (V. Janukovyčiaus – L. M.) Ukrainos vyriausybė suvienijo skirtingų pažiūrų demokratus, nacionalistus ir kairiuosius bei dešiniuosius aktyvistus, protestavusius prieš šį žingsnį, nes šaudė į juos visus nesirinkdama. V. Janukovyčiaus galia subyrėjo beveik akyse; jis pabėgo, ir jo vietą užėmė nauja Ukrainos valdžia, kurioje yra ir nacionalistų.

Taigi nacionalizmas buvo šio visuotinio judėjimo akstinas. Kiti – meilė laisvei, demokratiškesnės santvarkos troškimas, ekonomikos pakilimo dėl ryšių su Vakarų Europa viltys ir tiesiog žmogiškas padorumas. Šių tikslų įkvėpti ukrainiečiai ką tik patyrė (neišvengiamą) nesėkmę Kryme, bet jie dar valdo didžiąją dalį Ukrainos, kuri dabar veržiasi iš Maskvos nustatytos posovietinės tvarkos. Kol išlieka tokia padėtis, V. Putinas patiria esminį pralaimėjimą.

Jeigu Ukrainos nacionalistai buvo provokuojami ir net persekiojami per šią krizę, kaip elgėsi pats V. Putinas? Jo veiksmai buvo neabejotinai smerktini – nuožmūs, agresyvūs, melagingi, neteisėti, represyvūs ir griaunantys. Tačiau pavadinti juos „nacionalistiniais“ reikštų nacionalizmo koncepciją redukuoti iki agresyvios savo teisių gynimo politikos. Nėra jokios priežasties manyti, kad tautos ir tautinės valstybės yra labiau linkusios įsitraukti į tokias kvailystes negu federacijos, imperijos ar valstybės, įkurtos remiantis nenacionaliniais principais.

Pastaruoju metu V. Putinas veikė iš tiesų nuožmiai, bet jis tai darė tarnaudamas tam, ką jis supranta kaip neabejotiną valstybės ar net asmeninį interesą, o ne dėl įsipareigojimo Rusijos žmonėms.

Ketvirtojo dešimtmečio istorija rodo, kaip daryti šiuo atveju būtiną skirtumą. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo kaip Hitlerio ir Stalino sąmokslo (nacių ir sovietų pakto) įsiveržti į Lenkiją ir tarp savęs pasidalyti Rytų Europą bei Baltijos valstybes rezultatas. Nacių Vokietija buvo valstybė, įkurta remiantis rasinio nacionalizmo (iškeliančio rasę aukščiau tautybės), Sovietų Sąjunga – proletariato internacionalizmo (visiškai atmetančio nacionalizmą) ideologija. Jos abi veikė kur kas brutaliau ir labiau nevaržomai nei bet kuri tradicinė to meto tautinė valstybė.

Beje, šiandieninė Rusijos Federacija yra ne tautinė valstybė, bet imperija. V. Putino vadovavimas krizės metu yra ne tik agresyvus, bet geriausiu atveju gali būti apibūdintas kaip imperialistinis ar neoimperialistinis, bet ne nacionalistinis. Neturėtume neteisingai sieti tautinių valstybių su nusikaltimais, kurie nėra specifiškai nacionalistiniai, ir dar mažiau tikėtina, kad juos būtų padariusios stabilios tautinės valstybės.

Tai svarbu, nes nacionalizmas yra vis reikalingesnis terminas, kuris pernelyg dažnai netinkamai naudojamas kaip koneveikiamasis žodis. Nacionalizmas ir nacionalistiniai judėjimai šiuo metu netikėtai kyla visoje Europoje. Jie gali būti labai įvairių formų: kairiosios, dešiniosios pakraipos ir dvilypiai. Kai kurie judėjimai yra atvirai separatistiniai, tokie kaip nacionalistinės partijos Škotijoje ir Katalonijoje, siekiančios sukurti naujas valstybes, kilusias iš istorinių tautų. Kiti judėjimai priešinasi tolesnei savo esamų tautinių valstybių integracijai į Europos Bendriją, pavyzdžiui, „True Finns“ („Tikrųjų suomių“) partija Suomijoje ir Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija Britanijoje.

Dar kiti nori apsaugoti tautą ir jos savitą politinę dvasią (Nacionalinis frontas Prancūzijoje) arba gerovės valstybę (Danijos liaudies partija Danijoje) ar „liberalų vertybes“ (Laisvės partija Olandijoje, vadovaujama Gerto Vilderso (Gert Wilders)), ir kiekviena jų atrodo įbauginta masinės imigracijos. Net gailestingai apdairūs vokiečiai turi partiją „Alternatyva Vokietijai“, kuri, nors ir nėra atvirai nacionalistinė, tačiau skleidžia pokario Vokietijai būdingą antieuropietišką ekonominį nacionalizmą ir tikriausiai turėtų būti pervadinta Patriotiškų bankininkų aljansu.

Dauguma šių partijų, neegzistavusių prieš 20 metų, dabar yra atstovaujama Europos šalių parlamentuose. Tikimasi, kad jos gerai pasirodys gegužę vyksiančiuose rinkimuose. Jos tikriausiai negaus daugumos ir nebus vyriausybės dalimi, tačiau jos skatina pagrindines partijas spręsti tokias problemas, kaip nacionalinio suvereniteto praradimas.

Įvairių Europos politinių ir kultūrinių institucijų požiūriu, to, ką britai vadina Didžiuoju ir Geruoju, nė vienas šių dalykų neturėtų vykti. Tai – tarsi vanduo, tekantis į kalną. Jau keletą dešimtmečių iš šių teritorijų girdime, kad tautinė valstybė yra pakeliui į išnykimą, kad ji praranda galią tiek antinacionalinių institucijų, tiek susiorganizavusių mažumų grupių atžvilgiu. Tylomis atgimstančio nacionalizmo kritikai murma, kad tai yra ne kas kita kaip ksenofobija, autoritarizmas ar net fašizmas, apvilkti folkloro drabužiu. Europoje kylančias nacionalistines partijas jie mato kaip tulžingus nevykėlius arba užstrigusius nostalgijoje.

Hermanas Van Rompėjus (Herman Van Rompuy), Europos Tarybos pirmininkas, šį požiūrį puikiai išreiškė 2010 metais, kai dar kartą pranešė, kad tautinė valstybė išnyko, pridurdamas: „Šiandien didžiausias Europos priešas yra baimė; baimė veda į egoizmą, egoizmas veda į nacionalizmą, o nacionalizmas – į karą“.

Šis pasisakymas nenumatė dabartinių V. Putino veiksmų. Bet jis puikiai parodo, kaip Europos politinis elitas mato tokius įvykius, kaip Ukrainos krizė kreivame antinacionalizmo veidrodyje. Dėl tokio nusistatymo jie laiko nacionalizmą grėsme, tačiau nykstančia. Ir tai yra paprasčiausiai neteisinga abiem požiūriais.

Tas faktas, kad šiuo metu pasaulyje yra daugiau tautinių valstybių nei kada nors anksčiau, praktiškai atmeta tokį požiūrį. Jų daugėjo nuo 1945 metų dėl dviejų didžiųjų šuolių: 1950 ir 1960 metų dekolonizacijos laikotarpiu bei 1989 ir 1991 metais po komunizmo panaikinimo. Kai kurios iš šių tautų – Zimbabvė, Kroatija, Bosnija, Kosovas – atgavo savo nepriklausomybę, deja, karo ir revoliucijos keliu. Kitos tai padarė taikiomis derybomis. Dauguma buvusių britų kolonijų ir sovietų respublikų ėjo šiuo keliu, bet svarbiausias jo pavyzdys yra „velvetinės skyrybos“, kurios leido atsirasti sėkmingoms Čekijos ir Slovakijos valstybėms.

Šis tautiškumo pakilimas galėtų būti atmestas kaip aplinkkelis didžiajame kelyje į pasaulinį valdymą, jeigu valdančiųjų požiūris į nacionalizmą nebūtų toks absurdiškai šiurkštus. Jis nutyli esminius skirtumus ir visas tautinio lojalumo formas traktuoja taip, lyg jos būtų agresyviausia ir vienintelė forma. Iš tikrųjų visas tautinio lojalumo spektras veikia maždaug taip: nuo nacizmo, kuris yra totalitarinis rasinis nacionalizmas, prie fašizmo, kuris yra autoritarinis ir agresyvus nacionalizmas; prie etninio nacionalizmo, kuris vienintelis laiko etnines mažumas antrarūšiais piliečiais (jeigu tokių yra); prie pilietinio nacionalizmo, pagal kurį visateisė pilietybė prieinama visiems gimusiems šalies teritorijoje už jų ištikimybę tautai ir nusistovėjusiai tvarkai; ir galiausiai prie patriotizmo, kuris yra tas pats tautinis lojalumas ir dar paprasta šalies meilė jos peizažui, jos vaizdams ir garsams, jai būdingai architektūrai, jos dainoms ir eilėraščiams, jos žmonėms, jos nuostabiam artimumui.

Štai, pavyzdžiui, Džordžas Orvelas (George Orwell), turbūt labiausiai žinomas nacionalizmo kritikas, rašo apie grįžimą iš Ispanijos į pietų Angliją: „Čia dar buvo Anglija, kurią aš pažinojau savo vaikystėje: laukinių gėlių paslėpti geležinkelio raižiniai, vešlios pievos, kur ganosi ir medituoja dideli puikūs arkliai, šalia lėtai tekančių upelių auga gluosniai, žalios guobų sielos, pentiniai kotedžų soduose; ir tuomet didžiulis taikus tyrlaukis toli nuo Londono centro, ekskursijų laivai purvinoje upėje, pažįstamos gatvės, plakatai, pranešantys apie kriketo rungtynes ir karališkąsias vestuves, vyrai su katiliukais, balandžiai Trafalgaro aikštėje, raudoni autobusai, mėlyni policininkai – visi giliai miega kietu Anglijos miegu“.

Žinoma, Anglija nuo to laiko pasikeitė; vyrai nebedėvi katiliukų. Bet būtų absurdas pasmerkti tokį švelnų patriotizmą, kaip galimai vedantį į fašizmą, taip pat kaip ir susilaikyti nuo bet kokio susidomėjimo seksu, nes tai gali sukelti paleistuvavimą. Paprasti žmonės, privalantys neatitolti nuo tikrovės tam, kad išgyventų, jaučia būtent tokį absurdą, kai jie girdi tokius pareiškimus kaip H. Van Rompėjaus.

Bet tai iki šiol nepaveikė jų politinės elgsenos. Kodėl jie staiga pradėjo galvoti ir balsuoti laikydamiesi tokių nuomonių?

Viena akivaizdi priežastis yra ta, kad visi ideologiniai patriotizmo konkurentai dažniausiai buvo diskredituoti. Dž. Orvelas atkreipė dėmesį į tai, kad tie, kurie apskritai atmetė patriotizmą, priėmė dar pavojingesnį ideologinį pakaitalą. Mūsų dienomis akivaizdžiausiai konkuruojančios ideologijos yra europietiškumas Europoje ir multikultūriškumas JAV, kurios abi siekia susilpninti tautinį patriotizmą tam, kad pakeistų savo visuomenių politinį pobūdį.

Vis dėlto nė vienam iš šių požiūrių dar nerodomas didesnis nei dalinis lojalumas, nors jie gauna dosnią oficialią paramą ir pritarimą iš valdžios pareigūnų, tarptautinių biurokratų, NVO vadovų, „denacionalizuotų“ korporacijų valdytojų ir mokslininkų, siekiančių būti naujos ar pasikeitusios tautos avangardu. Senamadiškas patriotizmas išlieka galbūt susilpnintas tokio (šios grupės – L. H.) nusigręžimo, bet rimtai neužginčytas. Jis lieka šešėlyje tol, kol yra išviliojamas į šviesą arba Rugsėjo 11-osios, arba „D dienos“ (žyminčios Europos invazijos pradžią 1944 metais – L. M.) metinių, arba Margaret Tetčer laidotuvių. Tada jis staiga pripažįstamas didžiosios tautos dalies ideologija.

Dar visai neseniai tie rinkėjai, kuriems patriotizmas ir nacionalinis interesas buvo lemiami klausimai, patogiai jausdavosi remdami ir kairiąsias, ir dešiniąsias partijas. Bet palaipsniui tai liovėsi būti tiesa.

Kai kairiosios partijos iškeitė savo, kaip darbininkų klasės atstovų, požiūrį į viduriniosios klasės liberalizmą, jos ėmė laikyti patriotizmą vulgariu, pigiu ir ksenofobišku. Tuo pačiu metu dominuojančios dešiniosios partijos neapgalvotai perėmė požiūrį, kuris nacionalistus ir socialiniu požiūriu konservatyvius rinkėjus laiko kažkuo panašius į gėdą keliančius pagyvenusius giminaičius, kurių nuomonė gali būti lengvai ignoruojama. Partijų vadovai pasidarė išvadas, kad jų atavistiniai rinkėjai neturės kur daugiau eiti.

Dramatiškiausias to pasekmes galima matyti Britanijoje, kur Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija, užsitikrinusi tradicinių viduriniosios klasės torių paramą, šiuo metu renka naujų balsų derlių iš patriotiškų darbininkų leiboristų. Panašius rezultatus galima stebėti visoje Europoje.

Kitas šio atgimimo veiksnys yra intelektualinės mados, orientuotos į didumą, pasikeitimas. Sumažėjo visų visuomenės klasių žmonių, kurie vis dar yra įsitikinę, kad ateitis priklauso dideliems batalionams. Jie pastebėjo, kad mažesnės valstybės yra linkusios būti turtingesnės, lengviau valdomos ir arčiau žmonių negu didesnės valstybės. Kaip prieš keletą metų pastebėjo žurnalas „The Economist“, „iš dešimties šalių, kuriose yra daugiau kaip 100 (milijonų) gyventojų, klesti tik JAV ir Japonija“.

Šie ekonominiai faktai pašalina svarbią atsiskyrimo kliūtį. Ir jei kada nors buvo ryšys tarp klestėjimo ir dydžio, jį panaikino laisva prekyba ir globalizacija, kurios užtikrina, kad tautos dydis nebeturi atitikti jai atviros rinkos dydžio. Tuo pačiu metu valdžios institucijos gali sumažėti iki tokio dydžio, kuris jos piliečiams atrodytų patogiausias kontroliuoti.

JAV yra išimtis iš šių taisyklių: ši šalis yra ir didelė, ir klestinti, nes jos federalizmas paskirsto galią valstijoms ir apylinkėms, kur jos gali būti geriau valdomos. Šveicarija yra dar vienas pavyzdys. Europa galėtų pakartoti Amerikos sėkmę, jeigu ji pasektų Šveicarijos pavyzdžiu ir paskirstytų galią žemesnėms institucijoms. Tačiau vyksta priešingi dalykai ir Europoje, ir Amerikoje.

Paskutinis trumpas argumentas galbūt yra stipriausias: tautinės valstybės yra beveik būtinas pagrindas demokratijai. Bendra kalba ir kultūra, visų žmonių lojalumas šalies institucijoms, bendro likimo jausmas apibrėžtoje teritorijoje, vienodomis teisėmis visiems piliečiams – tai, regis, ir yra tos sąlygos, kurios leidžia žmonėms, turintiems skirtingas nuomones ir interesus, pripažinti politinį pralaimėjimą ir įstatymų, kuriems jie griežtai prieštarauja, priėmimą. Yra keletas šios taisyklės išimčių – Indija, Šveicarija, – bet kur kas daugiau tokių atvejų, kurie ją patvirtintų.

Nė vienas iš šių daugelio svarstymų nepateisina nacionalizmo, kaip universalaus valstybingumą grindžiančio principo. Tokio principo nėra. Valstybės yra įsišaknijusios į skirtingas iš istorijos mums žinomas idėjas, tokias kaip visuomeninė sutartis ar dinastinis principas. Visuotinis jų atkūrimas yra utopinis ir beveik niekada nepavyksta. Geriausia, ko galime tikėtis, yra valstybių tobulinimas laipsniškomis reformomis, derinantis prie jų istorijos tėkmės.

Tačiau bandymai panaikinti arba pakeisti tautinę valstybę beveik užtikrina, kad bus sukelta daugiau žalos negu išvengta. Paskutinė istorijos pamoka yra ta, kad nacionalizmas išlieka ir kad saugios, stabilios bei patenkintos tautinės valstybės greičiau nori draugauti su kaimyninėmis šalimis, o ne jas užkariauti. Išmintingi politiniai vadovai, besirūpinantys taika, susitelks tam, kad savo tautų nacionalizmui suteiktų draugiško patriotizmo formą, o ne tam, kad nugramzdintų jį į naująjį suverenumą ir nukreiptų į tamsesnes apraiškas.

Iš anglų kalbos vertė Laura Molytė (Tiesos.lt)

© 2014 „XXI amžius“