2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Karas vyksta kitais metodais

Daiva Červokienė

Paskutinėje šio Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje Strasbūre balandį tarp svarbiausių nagrinėtų klausimų – pareiškimai dėl Pirmojo pasaulinio karo 100-ųjų metinių, Rusijos spaudimo Rytų partnerystės šalims, ypač Rytų Ukrainos destabilizavimo. Jau pradėdamas šią sesiją EP pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schulz) išreiškė tvirtą Europos Parlamento paramą Ukrainos suverenumui ir teritoriniam vientisumui ir pakvietęs tylos minute pagerbti Ruandos genocido, įvykusio prieš 20 metų, aukų atminimą, kuomet net 800 tūkst. gyvybių pareikalavę įvykiai tuo metu nesulaukė tinkamos tarptautinės visuomenės reakcijos.

Ženevos susitarimas ramybės į Ukrainą neatnešė

Balandžio 17 dieną Europos Sąjunga, JAV, Rusija ir Ukraina Ženevoje pasirašė susitarimą, skirtą išspręsti krizę Ukrainoje. Tai buvo puiki žinia dėl taikos prieš Velykas, kurias šiais metais kartu šventė katalikai ir stačiatikiai. Veiksmai, kurių įsipareigota imtis, apėmė separatistų ir kitų neteisėtai suformuotų grupuočių Ukrainoje nuginklavimą bei administracinių pastatų Rytų ir Pietų Ukrainoje sugrąžinimą. Visos derybų pusės, įskaitant ir Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, sutarė dėl būtinybės mažinti įtampą Ukrainoje. Tai buvo rimtas proveržis, galėjęs numalšinti tvyrančią įtampą. Ukraina pasižadėjo įtraukti į Konstituciją punktą, jog turi būti atsižvelgiama į rusakalbei Ukrainos gyventojų daliai rūpimus klausimus. Ukrainos radikalių pažiūrų dešinieji turi sudėti ginklus, o dėl visų antisemitizmo atvejų bus pradėti tyrimai. S. Lavrovas pažadėjo, kad Rusija nesiųs karinių dalinių į Rytų Ukrainą. Nors S. Lavrovas Ženevoje pasirodė taikos šalininko vaidmenyje, vis dėlto jis nepripažįsta Kijevo vyriausybės kaip teisėtos buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus pasekėjos. Galbūt rusai pagaliau suvokė, kad nepastovi ir ekonomiškai chaotiška Ukraina ilgalaikėje perspektyvoje taps labiau nuostolinga nei naudinga Rusijai? JAV ir ES tai kartoja jau ne vieną savaitę ir, atrodo, Rusija pagaliau tai išgirdo. Sveikintinas buvo Rusijos pritarimas tam, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) stebėtų įtampos mažinimo bei nuginklavimo procesą Ukrainoje. Anot S. Lavrovo, Rusija tikisi, kad Ukraina išliks neutrali ir neprisijungs prie jokių karinių sąjungų. Šį pažadą duoti nebuvo sudėtinga, nes Ukrainos vyriausybė net neketino žengti šio žingsnio. S. Lavrovas Ženevoje pareiškė, kad tik patys ukrainiečiai turėtų spręsti savo likimą. Be abejonės, Ženevos susitarimas buvo demokratijos pergalė, tačiau ji kainavo daug. Krymas šiuo metu priklauso ir toliau priklausys Rusijai. JAV, ES ir Ukraina tylomis susitaikė su neteisėtu Krymo užėmimu, kuris Ženevos deklaracijoje neminimas. Prieš prasidedant deryboms Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė, kad sprendimai, kurie bus priimti, turi būti ryžtingi, tvirti ir išmintingi. Galima teigti, kad šie reikalavimai buvo įvykdyti.

Argumentai už nacionalizmą

Siūlome Džono O’Sulivano (John O’Sullivan) esė „Argumentai už nacionalizmą“, paskelbtą kovo 21-ąją dienraštyje „The Wall Street Journal“. Šioje Dunojaus instituto (Budapeštas) direktoriaus ir National Review instituto (Niujorkas) vyresniojo bendradarbio esė teigiama, kad priešingai nei šiuo metu aktyviai propaguojama, ne nacionalizmas yra didžioji šių laikų grėsmė.

Nesiliaujanti „antifašistinė“ Maskvos propaganda, nepagrįsti pareiškimai apie išpuolius prieš rusus Ukrainoje, rusakalbių kurstymas Rytų Ukrainoje, rusų pajėgos be skiriamųjų ženklų, užimančios valstybės administracijos pastatus Kryme, surežisuotas neteisėtas plebiscitas jame ir tuomet aneksija, prezidento Vladimiro Putino patikinimai, kad jis neturi tolimesnių ketinimų užimti teritorijas Europoje (nors gindamas etninius rusus, gali būti priverstas įsikišti kitur) – visa tai kelia nerimą ir primena ketvirtąjį dešimtmetį.