Pergalingo Oršos mūšio 500 metų sukaktis

Oršos mūšio paveikslas, 1524–1530. Autorius nežinomas, tačiau manoma, jog pats dalyvavo mūšyje

Oršos mūšio didvyris kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis

Rugsėjį minime Oršos mūšio 500 metų sukaktį. Šis vienas didžiausių LDK mūšių įvyko 1514 m. rugsėjo 8 d. ir baigėsi pergale prieš Maskvos kunigaikštystės kariuomenę. Oršos mūšis atskleidė LDK karinį potencialą, išryškino karinio bendradarbiavimo su Lenkijos Karalyste perspektyvas. Jis buvo reikšmingas ir karo meno istorijai: jo metu pirmą kartą dalyvavo įvairios kariuomenės rūšys – kavalerija, pėstininkai ir artilerija, leidusios pasiekti pergalę. Šie metai yra paskelbti Oršos mūšio metais, tačiau istorikai susirūpinę, kad visuomenė mažai žino apie mūšio reikšmę ir tuometinės geopolitinės situacijos panašumą į dabartinę.

Žinių spragas užpildyti pradėjo Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune rugsėjo 3 dieną atidaryta paroda „Oršai – 500“, o šiandien ir rytoj vyksta dideli renginiai Vilniuje.

1514 m. rugsėjo 8 d. įvykęs Oršos mūšis yra viena iš didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklo pergalių ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje. Mūšis atskleidė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinį potencialą, išryškino karinio bendradarbiavimo su Lenkijos Karalyste perspektyvas, buvo reikšmingas karo meno istorijai: jo metu šiame regione pirmą kartą panaudota skirtingų kariuomenės rūšių – kavalerijos, pėstininkų ir artilerijos – integruota veikla, leidusi pasiekti pergalę.

Istorinės aplinkybės

1512 metais Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III pradėjo ketvirtąjį karą su Lietuva (1512–1522). Tuo metu Jogailaičių dinastija buvo savo galybės viršūnėje. Du broliai Jogailaičiai valdė keturias Vidurio Rytų Europos valstybes: Žygimantas Senasis – Lietuvą ir Lenkiją, Vladislovas – Čekiją ir Vengriją. Karas su Maskva komplikavo Jogailaičių padėtį, ir Lietuvos padėtis ypač pasunkėjo, kai 1514 m. liepos 30 d. maskvėnai užėmė Smolenską. Tolimesnį kelią į Lietuvą (vadinamąjį Dniepro koridorių) saugojo dar Vytauto iš mūro ir medžio statyta Oršos pilis (rytinėje dabartinės Baltarusijos dalyje, į vakarus nuo Smolensko), kurios link Vasilijus III pasiuntė pagrindines savo pajėgas – 80 tūkstančių raitelių kariuomenę, vadovaujamą Michailo Bulgakovo-Golicos ir Ivano Čeliadnino. Žygimantas Senasis skubiai sutelkė apie 30–35 tūkst. karių armiją – keli tūkstančiai pasiliko saugoti karaliaus stovyklą, o likę, vadovaujami Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio, patraukė link Smolensko. Su maskvėnais LDK pajėgos 1514 m. rugsėjo 8 d. susidūrė maždaug pusiaukelėje tarp Borisovo ir Smolensko esančioje Oršoje. Maskvėnai bandė pasitelkdami apgaulę ir taip nugalėti nedidelius lietuvių pulkus. Maskvėnų strategija buvo tokia: atitraukus savus raitelius į kairįjį Dnepro krantą atkirsti lietuvius nuo upės perkėlos, apsupti, atakuoti ir sunaikinti. Tačiau lietuviai, numatę priešo planą, slapta iš surinktų valčių bei plaustų pradėjo statyti tiltą. Didžioji kariaunos dalis sėkmingai tuo tiltu pasiekė kitą krantą ir pasiruošė mūšiui. Konstantinas Ostrogiškis, perpratęs priešo planą, parengė dar didesnę staigmeną – miške paslėpė dalį savo pabūklų su kariais, o už miško buvo išdėstytos lenkų pajėgos, saugančios kariuomenę nuo apsupties. Kai kurie istorikai teigia, jog tai buvo pirmoji artilerijos pasala lauko kautynėse visoje karo istorijoje. Mūšiui įsismarkavus maskvėnai bandė apsupti LDK karių pulkus. Tada K. Ostrogiškis įsakė savo puolamiems pulkams imituoti traukimąsi iš kovos. Rusų pulkai, pamatę atsitraukiančius lietuvius ir patikėję pergale, pradėjo juos vytis, o tuo pasinaudoję LDK kariai nuvedė juos tiesiai į spąstus. Artilerijos salvės sutriuškino raitelių pulkus. Išgąsdintus maskvėnus LDK kariuomenė ėmė pulti visa jėga. Tada bėgančius iš mūšio vietos maskvėnus LDK kariai įklampino ir pražudė pelkėse.

Mūšio rezultatai

Mūšio metu žuvo 40 tūkstančių maskvėnų karių. Į nelaisvę pateko maskvėnų kariuomenės vadai M. Bulgakovas-Golica ir I. Čeliadninas, aštuoni vaivados, 17 kitų vadų ir 4 tūkstančiai karių, tačiau Vasilijus III atsisakė išpirkti belaisvius ir pareiškė, kad laiko juos mirusiais. I. Čeliadninas mirė Vilniuje 1516 metais, o M. Bulgakovas-Golica į tėvynę grįžo tik 1552 metais. Tačiau Lietuvai Smolensko nepavyko atsikovoti, tik buvo atsiimtas Mstislavlis bei Kryčevas ir ketveriems metams sustabdyti Maskvos puolimai.

Konstantinas Ostrogiškis rėmėsi Dievo pagalba

Oršos pergalėje didžiausią sėkmę pelnė Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis (1460–1530), vyriausiasis jungtinės lietuvių ir lenkų kariuomenės vadas Oršos mūšyje. 1497-aisiais, pasižymėjęs keliose kautynėse su totoriais, jis, būdamas vos 37-erių (negirdėtas dalykas tais laikais!), tapo Lietuvos didžiuoju etmonu. Per savo karo vado karjerą K. Ostrogiškis pralaimėjo tik keletą mūšių (skirtingais duomenimis nuo 2 iki 6), o 1500-aisiais, turėdamas vos 8 tūkst. karių, ties Vedrošos upe pastojo kelią didžiulei, maždaug 20 tūkstančių maskvėnų kariuomenei. Po šešias valandas trukusio įnirtingo mūšio LDK kariuomenė buvo apsupta, prasiveržti pavyko tik nedaugeliui. Žuvo ar pakliuvo į nelaisvę dauguma karių, taip pat ir sužeistas K. Ostrogiškis. Tik po šešerių metų kalėjimo jis sutiko prisiekti ištikimybę Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III, tačiau pergudravo maskvėnus: 1507 metų rudenį jis paspruko ir rugsėjį pasirodė Vilniuje. K. Ostrogiškis netruko pademonstruoti, kad išliko vienas geriausių ir ištikimiausių to meto Lietuvos DK karvedžių, – sutramdė perbėgėlio iš LDK kunigaikščio Mykolo Glinskio maištininkus, ties Višniovcu sumušė totorius.

Supraslio kronikoje aprašytas didžiojo Lietuvos etmono elgesys, įkūrus karo stovyklą prie Oršos: „Kai priėjo Dniepro upę prie Oršos miesto ir pamatė, jog persikelti per upę bus labai sudėtinga, šis dievobaimingas vyras ir karo meną išmanantis karvedys, garbingas didysis etmonas Konstantinas Ivanovičius nuskubėjo į Švč. Trejybės cerkvę ir ten meldėsi Visagaliui Dievui ir šv. Mikalojui Stebukladariui“. Tais laikais religingumas buvo persmelkęs visas gyvenimo sritis, buvo suprantama, kad tik malda galima prisišaukti dangiškąją pagalbą, tik jos dėka įvykdavo visa, kas įvykdavo. Šiame mūšyje buvo sprendžiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos likimas. Laimėti mūšį prieš tris kartus didesnę maskvėnų kariuomenę buvo mažai galimybių. Tik Dievo stebuklas, šventųjų pagalba gali padėti įgyvendinti mūšio planą ir pasiekti pergalę. Melsdamasis K. Ostrogiškis prašė Visagalio Dievo pagalbos, savo ir kariuomenės likimą patikėdamas Viešpaties globai. Užtarimo kreipėsi ir į šv. Mikalojų, kuris pagelbsti kenčiantiems. Šv. Mikalojus – vienas labiausiai stačiatikių garbinamų šventųjų, gerumo ir pagalbos simbolis, gelbstintis persekiojamus, silpnuosius ir nelaimėn patekusius. Dėl to jis vadinamas Stebukladariu, o bažnytinėje slavų kalboje Ugodnik (tas, kuris padeda). Pergalei palaiminimą etmonas sutvirtino įžadu kariuomenės vadų akivaizdoje: „Ir minėtasis Konstantinas Kropivnos lauke, kuriame kiekvieną akimirką laukė susidūrimo su priešu, žymių mūsų patarėjų ir kitų kariuomenės vadų akivaizdoje ne mažiau pamaldžiai kaip ir iškilmingai davė įžadą pastatyti mūsų mieste Vilniuje dvi šventyklas, arba maldos namus – vieną Švč. Trejybės garbei, kitą – šv. Mikalojaus garbei. [...] jeigu gerojo ir visagalio Dievo pagalba pasieksime pergalę prieš bedievį priešą“. Mūšis prasidėjo ankstyvą rugsėjo 8-osios rytą, kaip tik Jėzaus Motinos Marijos gimimo šventės dieną. Po pergalingo mūšio karo stovykloje buvo aukojamos padėkos pamaldos. Gruodžio pradžioje Vilniuje įvyko iškilmingos K. Ostrogiškio sutiktuvės. Lenkijos ir Lietuvos valdovas leido įvykdyti Viešpačiui duotą pažadą – pastatyti Vilniuje cerkves Švč. Trejybės ir šv. Mikalojaus garbei. Jos buvo įrengtos pagal stačiatikių apeigas. Valdovas, kaip ir visi jo amžininkai, pergalę priskyrė Dievo Apvaizdai: beveik tris kartus mažesnės kariuomenės pergalė prie Oršos buvo suprantama kaip stebuklas, kuris įvyko K. Ostrogiškio maldų ir įžado dėka.

Pergalės reikšmė

Oršos mūšis istorikų yra vertinamas kaip vienas iš stambiausių mūšių Europoje XVI amžiuje Pagal ginkluotę ir mūšio kombinaciją jį galima lyginti su 1512 metų mūšiu prie Rovenos (Italija) tarp ispanų ir prancūzų, kurio metu sėkmingai buvo panaudota artilerija. Oršos mūšyje kariuomenė buvo panaudota dar įdomiau – visa vienu metu: prieš Maskvos DK operatyviai buvo sutelktos visos kariuomenės rūšys: pėstininkai (arkebūzieriai ir ietininkai), kavalerija (lengvoji ir sunkioji), artilerija, pontonininkai. Buvo panaudotas jau žinomas lietuvių manevras, sėkmingai įgyvendintas  Žalgirio mūšio metu, – lietuviams imitavus bėgimą, jų atsitraukimu patikėję rusai ėmė vytis ir „užšoko“ ant patrankų šūvių, ir tada rusų karių būriai buvo sunaikinti, prisidėjus arkebūzieriams bei iš kito sparno jiems talkinusiems lenkų sunkiesiems ir lietuvių lengviesiems raiteliams.

Pagal reikšmę Oršos mūšis istorikų lyginamas su šimtmečiu anksčiau vykusiu Žalgirio mūšiu. Per juos abu kilo klausimas, ar išliks Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė.

Tuometis Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III norėjo pakilti pavaldinių akyse, užgrobdamas vis daugiau naujų rusų ir baltarusių žemių, pajutusių laisvę LDK sudėtyje (pavyzdžiui, Smolenską ir Naugardą) bei paversdamas jas rusiškomis provincijomis. Vasilijus III iš anksto pasigyrė, kad paimtą į nelaisvę valdovą Žygimantą Senąjį kartu su jo lietuvių ir lenkų kariais kaip gyvulius sukaustys grandinėmis ir ves Maskvos gatvėmis. Tuo metu Vasilijus III palaikė ryšius su katalikiškosios Šv. Romos imperatoriumi Maksimilijonu I, kuris stipriai rėmė Maskvą, norėdamas atgauti Vengrijos karūną.

Po triuškinamai laimėto Oršos mūšio Šv.Romos imperatorius Maksimilijonas I „nusiplovė rankas“ nuo draugystės su Maskva. Jis ėmė bendrauti su LDK valdovu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju, kuris tuo metu Europoje skleidė galingą propagandą apie maskvėnų žiaurumą, didelį žuvusių maskvėnų skaičių. Maksimilijono I ir Vasilijaus III sudaryta koalicija buvo nukreipta prieš Gediminaičių dinastiją (į tą koaliciją įėjo Šv. Romos imperija, Teutonų ordinas, Danija, Brandenburgas, Saksonija, Valachija, Maskvos DK), po mūšio ji suiro. Nors per Oršos mūšį neatgavome Smolensko, tačiau politinė Oršos mūšio reikšmė yra labai didelė: buvo išsaugotos Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir sustabdyta Rusija. Aršūs karai su Rusija buvo tik prasidėję.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalė prie Oršos sulaukė didelio tarptautinio rezonanso. Po jos žlugo Maskvos pastangos sudaryti prieš Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nukreiptą sąjungą su Habsburgais. Pergalė buvo puiki proga karinės šlovės spindesy nuskambėti Lietuvos ir Lenkijos vardams, perteikti Europai daugiau informacijos apie šį katalikybės avanpostą šiaurėje. Pasinaudojus šia pergale Jogailaičiams pavyko suardyti Maskvos sąjungą su Šv. Romos Imperijos imperatoriumi Maksimilijonu I ir įrodyti Vakarų Europai, jog Maskvos Didžioji Kunigaikštystė kelia pavojų ne tik Lietuvos–Lenkijos valstybei, bet ir Europai. Net 40 metų nuo paliaubų sudarymo Maskva nedrįso pulti Lietuvos – ir tai buvo nemažas laimėjimas, leidęs Lietuvai atsigauti ir sustiprėti. Europoje į Maskvą pradėta žiūrėti kaip į agresyvią, katalikybės forpostą atakuojančią valstybę. Būtent šiuo atokvėpio laikotarpiu sukurtas pirmasis Lietuvos Statutas, pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai, pradėtas knygų spausdinimas, sklido renesanso ir reformacijos idėjos.

Beje, netrukus pergalė buvo paminėta iškart rugsėjo pabaigoje. 1514 m. rugsėjo 27 d. į Vilnių iškilmingai įžengė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis ir mūšio nugalėtojai. Triumfo eisena, kurią sveikino užsienio diplomatai, valstybės pareigūnai, vilniečių bendruomenė, nusidriekė per Lietuvos sostinę nuo miesto sienų iki didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje. Taip užgimė šventinė tradicija svarbiausias pergales ir valstybinės reikšmės įvykius minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, karo vadų ar svarbiausių pareigūnų iškilmingais įžygiavimais į Vilnių. Oršos kautynių didvyris Konstantinas Ostrogiškis Vilniuje iškilmingai sutiktas 1514 m. gruodžio 3 d.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

Rugsėjo 3 dieną Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje buvo atidaryta paroda „Oršos mūšiui 500“. Šiam svarbiam lietuvių kariuomenės pergalės žygiui, įvykusiam prieš 600 metų, 1514 m. rugsėjo 8 d., paminėti renginys prasidėjo kariškai: Karo istorijos klubo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus nariai iš LDK kariuomenės 1794 metų patrankos iššovė tris šūvius, skirtus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam, Lietuvos didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, Lietuvos valstybei.

Apie Oršos mūšio reikšmę pasakojo VDKM direktoriaus pavaduotojas, parodos kuratorius Arvydas Pociūnas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Parodą pristatė LDK valdovų rūmų Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas Gediminas Gendrėnas bei VDKM LDK karybos istorijos ir archeologijos skyriaus vedėjas Eduardas Brusokas.

Parodą „Oršai – 500“ papildo vienoje Vytauto didžiojo karo muziejaus salėje veikianti Lietuvos valdovų rūmų ekspozicija. Lietuvos dailės muziejus į parodą atvežė įžymiojo XVI amžiaus pradžios Hanso Krello paveikslo „Oršos mūšis“ natūralaus dydžio kopiją (originalas saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje), Konstantino Ostrogiškio ir Radvilos Barzdotojo portretų kopijas. Vytauto Didžiojo karo muziejus ekspoziciją papildys Žygimanto Senojo bei Konstantino Ostrogiškio portretais (dail. J. Grigorovič), to laikotarpio archeologiniais ginkluotės radiniais: alebardomis, ietimis, lauko pabūklais – falkonetais.

Renginyje buvo daug kalbama ir apie Lietuvai grėsmingą dabartinę padėtį, primenant V. Putino valdomos Rusijos skatinamus puolimus Kryme ir Rytų Ukrainoje, kaip tai buvo daroma ir Maskvos didžiajai kunigaikštystei kaltinant kaimyninius kraštus, kad juose skriaudžiami rusai ir niekinamas jų tikėjimas. Politinė Oršos mūšio reikšmė yra labai didelė: Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalė prieš ženkliai didesnę Maskvos kunigaikštystės kariuomenę padarė milžinišką įspūdį Europai ir įėjo į jos karybos bei politikos istoriją. Oršos mūšis svarbus tuo, kad buvo išgelbėtos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Lietuvos tuomet sėkmingai skleista propaganda prisidėjo prie laimėjimo, o tai suteikė persvarą katalikų tikėjimui. Rusija kuriam laikui buvo izoliuota nuo stambių karinių operacijų, sustiprėjo Gediminaičių įtaka Europoje. Taip aiškino karo istorikas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.

Jubiliejinio Oršos mūšio medalio autorė, dailininkė Lina Kalinauskaitė sakė, kad įvairios grėsmės mūsų tautai visą laiką buvo ir bus, tačiau reikia išmokti didžiuotis tuo, kas esame, kad tauta išliktų ir pakiltų. Būtina žinoti savo istoriją ir šaknis, ugdyti patriotiškumą, savo kūriniais praturtinti kultūrinius klodus.

Įdomiomis karinėmis ir patriotinėmis dainomis renginį paįvairino grupė „Thundertaile“ („Perkūno sakmės“), taip pat skambėjo klasikinės (renesanso) muzikos įrašai.

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Oršos mūšio 500 metų minėjimas vyko rugsėjo 8 dieną, o rugsėjo 7 dieną paminėta Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje Kaune.

© 2014 „XXI amžius“