1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant

Paminint antrąją sovietinę okupaciją, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 2014 m. rugsėjo 11–12 d. LR Seimo rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija „1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant“. Buvo perskaityta įdomių ir išsamių pranešimų apie Lietuvos ir kai kurių kitų Rytų Europos kraštų problemas, prasidėjus ilgalaikės sovietinės okupacijos laikotarpiui. Reikia paminėti pranešimus „Kremliaus planai dėl Lietuvos 1944 metų pirmoje pusėje“, skaitytą dr. Česlovo Laurinavičiaus (Lietuvos istorijos institutas, Lietuva); „Lietuvos vietinė rinktinė 1944 metais“, skaitytą dr. Alfredo Rukšėno (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva); „Sovietinių partizanų veikla Lietuvoje 1944 metų pirmoje pusėje“, skaitytą Andriaus Tumavičiaus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva); „Armijos krajovos kontržvalgyba ir Abveras Vilniuje prieš bolševikus“.

Ne mažiau įdomūs ir kiti pranešimai: „Bendradarbiavimas ar operatyviniai tarnybų žaidimai?“ – pranešėjas prof. habil. dr. Tomasz Balbus (Tautos atminties institutas, Lenkija); „Pirčiupių kaimo sunaikinimas 1944 m. birželio 3 d.“ – pranešėjas Rytas Narvydas (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva); „Kauno ir Šiaulių getų likvidavimas 1944 metų vasarą“ – pranešėjas dr. Arūnas Bubnys (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva); „Pirmieji sovietizacijos žingsniai Estijoje 1944 metais“ – pranešėjas dr. Meelis Saueauk (Estijos istorinės atminties institutas, Estija); „Sovietinių represijų pradžia Latvijoje 1944 metais“ – pranešėjas dr. Ritvars Jansons (Latvijos okupacijos muziejus, Latvija). Ypač įdomūs buvo šie pranešimai: „Sovietų valstybės saugumo veikla prieš tautinį pogrindį“ – pranešėjas dr. Nikita Petrovas („Memorial“ draugijos mokslinis, informacinis ir švietimo centras, Rusija); „Ukrainos sukilėlių pastangos įveikti fronto liniją 1944 metais. Planas ir jo įgyvendinimas“ – pranešėjas dr. Ruslan Zabilyj (Išsivaduojamojo judėjimo tyrimų centras, Ukraina); „Armijos krajovos Vilniaus apygarda sovietų okupacijos atžvilgiu 1944 metais“ – pranešėjas prof. habil. dr. Piotr Niwinski (Gdansko universitetas, Lenkija); „Kovos Lietuvoje ir Baltijos šalyse 1944 metų vasarą“ – pranešėjas dr. Joachim Tauber (Šiaurės Rytų Europos vokiečių kultūros ir istorijos institutas, Vokietija); „Partizaninio pasipriešinimo pradžia Lietuvoje 1944 metais“ – pranešėja Edita Jankauskienė (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva); „Sovietų represinių struktūrų steigimas ir įtvirtinimas Lietuvoje 1944 metų antroje pusėje“ – pranešėja dr. Kristina Burinskaitė (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuva). Seimo rūmuose vykstant net ir labai svarbioms konferencijoms( ir netgi tarptautinėms), Seimo narių tarp dalyvių pasitaiko tik vienas kitas. Ne išimtis buvo ir ši konferencija. Beje, tik savo pareigai atlikti – būti vieno ar kito konferencijos posėdžio „pirmininkais“ – pasirodę Seimo nariai vėl iškart dingsta, taip menkindami konferencijos reikšmę.

Antrąją konferencijos dieną Seime vyko fotografijų parodos „Lozoraičiai kelyje į Laisvę“, skirtos Lietuvos diplomato Stasio Lozoraičio 90-osioms gimimo metinėms paminėti, atidarymas. Kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis ir kiti.

Spausdiname informatyviai įdomų dr. K. Burinskaitės pranešimą, o ateityje sulaukę pažadėtų atsiųsti dr. N. Petrovo ir dr. R. Zabilyj pranešimų, išvertę iš rusų kalbos, tikimės pateikti skaitytojams.

Sovietų represinių struktūrų steigimas ir įtvirtinimas Lietuvoje 1944 metų antroje pusėje

Dr. Kristina Burinskaitė,

LGGRTC, VU lektorė

1944 metai – vienas iš tragiškiausių XX a. II pusės Lietuvos istorijos epizodų, nes prasidėjo sovietinė reokupacija. Po 1940–1941 metais sovietinės okupacinės valdžios vykdytų represijų visuomenė su baime ir nerimu laukė grįžtančio okupanto. Civilių gyventojų žūtys yra neatsiejama karo dalis, juk 1944–1945 metais Lietuva pateko į fronto teritoriją. Tačiau RA (Raudonosios armijos) karių siautėjimus lydėjo paskui juos atėjusių įvairių NKVD kariuomenės rūšių, Smerš‘o, 4-osios Vetrovo divizijos siautėjimai. Prisidengiant vykstančiu karu ir primetant lietuvių tautai kolektyvinę atsakomybę už bendradarbiavimą su nacistine valdžia, vyko sąmoningas lietuvių tautos terorizavimas ir naikinimas. Grįžę okupantai stengėsi kuo greičiau įtvirtinti savo valdžią, atkurti savo institucijas ir palaužti besiformuojantį pasipriešinimą bei represuoti potencialias antisovietines jėgas. Neatsitiktinai vienas iš pirmųjų sugrįžusios valdžios sprendimų – jau liepos 26 d. paskelbti vyrų mobilizaciją ir taip neutralizuoti potencialų pasipriešinimo branduolį. Buvo siekiama susidoroti ir su kitais nepatikimais asmenimis, politinėmis ir socialinėmis grupėmis, kurios buvo traktuojamos kaip klasinis priešas ir kurio egzistavimas iš principo nesiderino su naująja sovietine sistema. VKP (b) ir jo politikos įgyvendintoja LKP nebūtų galėjusi įgyvendinti šių uždavinių be represinių institucijų ir teroro.

Teroras buvo neatsiejama sovietinio totalitarinio režimo dalis, nulemta komunistinės ideologijos. Šios ideologijos pagrindu buvo sudaromi totalios kontrolės ir neribotos valdžios kūrimo planai, ir tai užprogramavo prievartos ir teroro naudojimą sovietinėje sistemoje. Teroro akcentavimas buvo nulemtas ir bolševikų įsitikinimo, kad jis turėjo būti neatsiejamas jų politikos ir naujos santvarkos elementas. Taigi prievartos reikia ne tik siekiant pakeisti politinę santvarką, ekonominę, socialinę sanklodą, bet ir išlaikyti savo valdžią, užtikrinti visuomenės paklusnumą, kontrolę, palaikyti baimę. Totalitarinėse valstybėse teroras buvo taikomas didžiuliais mastais. Jis buvo nukreiptas ne tik prieš tikrus, bet ir tariamus, potencialius ideologinius režimo priešus, o slaptoji tarnyba buvo atsakinga tik siauram žmonių ratui, jos nekontroliavo ir neribojo jokie įstatymai. Taip formuojasi teisinio nihilizmo, beteisiškumo, savivalės sistema.

Vienas iš išskirtinių sovietinės totalitarinės sistemos bruožų – ypatinga slaptosios tarnybos vieta SSRS. Ypatingą represinių struktūrų vietą Sovietų Sąjungoje lėmė prievartos pabrėžimas. Slaptoji tarnyba sukurta ne tiek kovoti su vidaus ir išorės priešais, bet ir vykdyti terorą, kuris tampa svarbiausiu ir savaiminiu tikslu. Ideologiniai teroro tikslai ir slaptosios tarnybos funkcijos ypač akivaizdžiai atsiskleidžia okupuotose teritorijose. Čia prasideda „objektyvių priešų“ medžioklė, teroras tampa realiu totalitarinių režimų turiniu. Objektyvų priešą sukuria tam tikra vyriausybės politika, o ne jo paties noras tą vyriausybę nuversti“ – taip ideologinę teroro potekstę įvardija H. Arendt. Režimo priešu gali tapti bet kas, ką valdžia nuspręs laikyti priešu.

Lietuvoje represinėms struktūroms per visą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo keliamos užduotys įtvirtinti ir išlaikyti okupacinį režimą, būti komunistų partijos atrama šalyje ir palaužti ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą. Šie uždaviniai buvo gyvybiškai svarbūs pirmaisiais reokupacijos metais (1944–1945 metais), todėl šiuo laikotarpiu jų veikla ypač aktyvi ir brutali. Lietuvoje pradėję veikti LSSR NKVD, NKGB buvo centrinių SSRS represinių struktūrų padaliniai ir tiesioginiai jų politikos vykdytojai.

Pastebėtina, kad represijoms ruoštasi nuo 1943 metų. 1943 m. sausio 3 d. įkuriamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR NKVD operatyvinės čekistinės grupės, pavaldžios SSSR NKVD. Šių čekistinių grupių nuostatuose kalbama, kad jos kuriamos atlikti paruošiamąjį darbą NKVD veiklos organizavimui šiose respublikose išvadavus šias teritorijas iš vokiečių. Jos dar turėjo peržiūrėti evakuacijos metu išsivežtą medžiagą apie nerepresuotus asmenis bei rengti agentūrą šiose teritorijose. 1943 m. gruodžio 16 d. išleista NKVD direktyva, kad išvalytose nuo vokiečių vietovėse turi būti steigiami naikintojų batalionai, kurie turi dalyvauti palaikant vietose revoliucinę tvarką, padėti NKVD skyriams vietose išvalyti vietoves nuo antisovietinio elemento. Tai – akivaizdus įrodymas, kad represijos toliau bus tęsiamos sugrįžus.

Atkovojus Lietuvos teritoriją, atkuriamos valstybinės ir represinės institucijos. 1944 m. liepos 15 d. atkuriama Lietuvos SSR NKGB, liepos 16 d. Vilniuje pradėjo veikti 19 NKVD-NKGB operatyvinių grupių. NKGB vadovu paskiriamas A Guzevičius, NKVD Josifas Bartašiūnas. Represinių struktūrų veiklą 1944–1945 metais koordinavo į Lietuvą atvykęs SSRS NKVD vadovo L. Berijos pavaduotojas I. Serovas. Jis dar koordinavo frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės veiklą. Vietinių represinių institucijų veiklos atkūrimą ir organizavimą prižiūrėjo SSSR NKVD įgaliotinai Lietuvoje: maj. I. Tkačenką laikinai buvo pakeitęs gen. maj. Rodionovas, o 1945 metais į Lietuvą atsiunčiami SSRS NKVD, NKGB komisarų pavaduotojai B. Kobulovas ir A. Apolonovas kontroliuoti vietinių represinių struktūrų. Greta NKGB ir NKVD veikė ir SSRS gynybos liaudies komisariato vyriausioji kontržvalgybos valdyba Smerš. Ji ne tik persekiojo kariškius ir nelojalius piliečius, bet ir tikrino NKVD-NKGB kadrų patikimumą. 1944 metų liepą įkuriamas LSSR NKVD kovos su banditizmu skyrius (OBB) – padalinys, kovojęs su partizanais. LKP CK biuras 1944 m. liepos 24 d. išleido nutarimą įsteigti naikintojų (stribų) batalioną.

Represinių struktūrų kadrų formavimas nebuvo lengvas procesas. Kadangi vietinių kadrų trūko ir jais nepasitikėta, kadriniai darbuotojai siunčiami iš kitų SSRS vietų. 1944 12 20 NKVD jau turėjo 4638 darbuotojus, iš kurių 972 buvę sovietų partizanai bei pogrindininkai, 300 grįžę iš evakuacijos pareigūnai, 1300 atsiųsti pareigūnai, kiti neseniai priimti. LSSR NKGB turėjo 931 darbuotoją: 35 buvę sovietų partizanai bei pogrindininkai, 133 grįžę iš evakuacijos pareigūnai, 604 atsiųsti pareigūnai. Iki 1945 04 01 atsiųsta 6116 darbuotojų: 2783 – į NKVD; 664 – į NKGB. Bet šios institucijos nebuvo visiškai sukomplektuotos. NKVD 1947 01 01 duomenimis, sukomplektuota 83,7 %, NKGB, MGB 75 % (užimti 1505 etatai, nors jų buvo 2017). iš viso 1944–1953 metais atsiųsta apie 10 tūkst. žmonių į MVD–MGB sistemą. Dėl nesėkmingos kovos su partizanais keičiami pareigūnai. 1945 metais pakeista net 78 % NKVD miestų ir apskričių skyrių viršininkų bei jų pavaduotojų, saugumo tarnyboje 1945 metais pakeista 80 %, 1946 metais – 95 %.

Sovietų represinių struktūrų reidai neteisėti, nes be jokio teisinio pagrindo vykdomi suėmimai, kankinimai, fizinė ir psichologinė prievarta, žudymai, plėšikavimai, sodybų deginimai, trėmimai. Tai buvo pagrindiniai fizinio sovietinio teroro būdai šiuo laikotarpiu. Pradėtas žmonių naikinimas buvo grindžiamas komunistine ideologija ir pavadintas „nuverstųjų klasių slopinimu“ arba kova su liaudies priešais. Oficialiai to slopinimo objektas turėjo būti buržuazija ir jos pagalbininkai, tačiau iš tikrųjų kiekvienas kaip nors savo nepasitenkinimą reiškęs žmogus tapdavo tokios „slopinimo“ politikos auka. Baimė buvo viena iš svarbiausių sovietinės santvarkos atramų, ji slopino visuomenės valią ir ryžtą priešintis, pavertė piliečius „sraigteliais“, aklai ir besąlygiškai vykdančiais komandas. Šią baimę palaikė masiniai trėmimai, kankinimai, žudynės. Nusikaltimai buvo grindžiami nusikalstamais įstatymais. Tačiau kai baudžiamieji įstatymai trukdydavo vykdyti „baudžiamąją politiką“, buvo plečiamos kitos teroro vykdymo galimybės, vadinamos neteisminės funkcijos, pavyzdžiui, kankinimai tardymo metu. Buvo baudžiami ne tik asmenys, bet ir jų giminės. Taip taikyta kolektyvinė atsakomybė. Bausmės turėjo būti ir atgrasymo priemonė.

Po 1944 metų pirmiausia nukentėjo tie, kurie buvo įtariami bendradarbiavus su vokiečiais, ir likę nepatikimi elementai, nerepresuoti 1940–1941 metais. Tai, kad Lietuva buvo okupuota Vokietijos, leido sovietiniams okupantams įtariamaisiais laikyti visą lietuvių tautą. Kiekvienas lietuvis laikytas potencialiu sovietų valdžios priešu. Okupantai buvusios nepriklausomos Lietuvos veikėjus vertino remdamiesi ideologine potekste, vadovaudamiesi marksistinėmis ir leninistinėmis dogmomis, juos laikė antisovietiniais, kontrrevoliuciniais, socialiai pavojingais elementais. Sovietų represijos ir savivaliavimas prasidėjo nuo pat okupacijos pradžios. Jau 1944 metų kovą Lietuvos SSR NKVD operatyvinė grupė rengėsi kartu su RA vėl persikelti į Lietuvą. Prieš sugrįžtant sovietiniai diversantai, veikiantys tik Rytų Lietuvos apskrityse, sudarė nepatikimų ir antisovietiškai nusiteikusių lietuvių sąrašus. Karo veiksmams persikėlus į Lietuvą, pasirodė pirmieji nurodymai, ką pirmiausia suimti ar naikinti, kokios socialinės ir politinės grupės turėjo tapti represijų taikiniais.

Apiplėšimai, suėmimai prasidėjo pirmomis reokupacijos dienomis, nors NKVD kariuomenė iki 1944 metų spalio vengė masinių baudžiamųjų akcijų.

Dar vykstantis karas pristabdė trėmimų ir represijų organizavimą, nes nenorėta pasipriešinimo sovietinės kariuomenės užnugaryje. Vis dėlto fronto užnugario apsaugos dingstimi buvo vykdomi suėmimai, o intensyviausiai NKVD kariuomenės siautėjimas buvo vykdomas 1944 metų gruodį. 1944 12 20–25 per 74 baudžiamąsias akcijas buvo nužudyti 427 ir suimti 482 asmenys. Masiniai sodybų šukavimai, masinės kratos, suėmimai, plėšikavimai, sodybų deginimai tapo žiauria lietuvių kasdienybe. Taikūs žmonės buvo žudomi prisidengus kovos su partizanais retorika. Privačios nuosavybės turėjimas tapo pretekstu įvairių formų represijoms. Įprastas Lietuvos žmonių gyvenimo bruožas buvo dokumentų tikrinimas ir kratos, kurių metų žmonės buvo apiplėšiami. Suėmimai, tardymai, nuosprendžių skelbimai buvo priimami pažeidžiant įstatymus. Remiantis A. Anušausko knygos „Teroras Lietuvoje“ duomenimis, be teismo 1944–1945 metais į lagerius buvo išvežta daugiau negu 20000 žmonių. 1944 metų liepos – gruodžio mėnesiais vienokią ar kitokią prievartą teko patirti apie 100 tūkst. žmonių, nužudyti 2489, sulaikyti 53000, iš jų suimti 13169. Tačiau 1944 metais iš okupantų teroro aukų apytikriai tik 1/10 buvo ginkluotos rezistencijos dalyviai, o dauguma – besislapstantys nuo mobilizacijos vyrai, tad kova su rezistentais buvo tik teroro prieš visą visuomenę pretekstas.

1944–1945 metais buvo paskelbtos kelios vyrų mobilizacijos į RA, nors tai ir buvo tarptautinių konvencijų pažeidimas. 1944–1945 metais vykdyta prievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę tapo sovietinio teroro prieš Lietuvos gyventojus dalis. Mobilizacija buvo siekiama naikinti jaunąją kartą, sustabdyti biologinę tautos plėtotę ir pakirsti potencialias pasipriešinimo jėgas. Tačiau ji nepavyko, daug kas pabėgo į miškus ir taip jos išvengė. Prasidėjo jaunuolių gaudymas, vykdamos operatyvinės karinės operacijos, vietovių „šukavimai“. Dezertyrai buvo prilyginti partizanams ir atitinkamai su jais buvo elgiamasi – grasinama kalėjimais ar mirtimi, o sugautieji buvo areštuojami, kankinami, sušaudomi. Šių gaudynių metu žuvo daug beginklių vyrų. Šios mobilizacijos tapo sudedamąja gyventojų teroro dalimi. Iki 1945 m. sausio 1 d. sulaikyti 19464 vengiantys armijos asmenys, iš jų 18300 į karinius komisariatus pristatyti prievarta, 1077 suimti, 87 įkalinti spec. lageriuose.

Vos tik prasidėjus sovietinei reokupacijai ir kilus lietuvių tautos pasipriešinimui, sovietinė valdžia ėmė kalbėti apie trėmimų būtinybę. Vietiniai kreipėsi į Maskvą, prašydami sankcionuoti trėmimų pradžią. 1944 metų rudenį apskričių ir valsčių partiniai ir vykdomieji komitetai, prokurorai kreipėsi į LKP CK dėl trėmimų. Laikinasis Lietuvos SSR prokuroras F. Girka teigė: „Esant dabartinei padėčiai reikalingos energingos, ryžtingos priemonės – bauginimo ir negailestingo slopinimo priemonės, kad būtų represuojami aktyvių banditų šeimų nariai“. Lietuvos LKP CK IV plenume, kuris vyko 1944 12 27–30, LTSR AT prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis reikalavo: mūsų agitatoriai turi argumentais įtikinti darbo žmones, kad vežimai, kaip ir kiti sovietinių baudžiamųjų organų veiksmai – priemonės apginti lietuvių tautą nuo jos priešų. 1944 12 30 LKP CK IV plenume suformuluota viena pirmųjų politinių represinių direktyvų – be teismo sprendimo taikyti represines sankcijas partizanų šeimoms bei vykdyti turto konfiskaciją. Tačiau 1944 metais masinių trėmimų išvengta.

Kokie asmenys grįžo ar atvyko į Lietuvą 1944 metais ir vykdė brutalias represijas? Vietiniais nepasitikėta, tad didelę dalį kadrų sudarė atvykėliai. Organizuoti ir vykdyti masines represijas, tardyti, kankinti žmones reikėjo tam tikro tipažo asmenų. Žmonių išsilavinimas šiuo laikotarpiu nebuvo svarbus, nors jis turi būti būtinas norint laikytis įstatymų. Į Lietuvą atsiunčiami aukšto rango, pasižymėję trėmimuose čekistai, dirbę GULAGe, pasižymėję kovoje su partizanais, Smerš‘o pareigūnai. Tai irgi rodo tam tikras tendencijas, kokiu tikslu atsiunčiami tokie asmenys. Beveik pusė vadovaujančių poskyrių vadovais paskirti buvę Smeršo darbuotojai. Į Lietuvą atsiunčiamas SSRS NKVD ir NKGB įgaliotinis Lietuvoje komisaras I. Tkačenka, jau pasižymėjęs žiaurumu. Jis 1941 metais įsakė nužudyti Umanėje 767 kalinius. Prisidėjo prie Pavolgio vokiečių trėmimo. Ivanas Serovas, S. Kruglovas – L.Berijos pavaduotojai – ne mažiau pasižymėjo vykdant trėmimus. Represinėse struktūrose šiuo laikotarpiu buvo reikalingi sadistai, budeliai, fanatiški komunistai arba asmenys, ieškoję naudos, sotaus gyvenimo.

Čekistų išsilavinimas, etninė sudėtis leis susipažinti ir įvertinti, kokie asmenys dirbo represinėse struktūrose. Be to, nuolatinis kadrų trūkumas neleido būti išrankiems. Dėl šios priežasties ir nuostolių, priimami ideologiškai patikimi, tačiau visiškai bemoksliai žmonės. 1944 metais NKGB išsilavinimas buvo toks: iš visų 931 darbuotojo 50 turėjo auštąjį išsilavinimą, 274 vidurinį, 352 nebaigtą vidurinį ir 252 pradinį.

Represinių struktūrų branduolį sudarė atsiųsti iš kitų respublikų asmenys, vietinių buvo nedaug. Lietuvių buvo mažai dėl nepasitikėjimo, blogos, nepatikimos biografijos, socialinės kilmės. 1944 metų NKVD (4638 asmenys) etninė sudėtis: lietuviai 1161 (25,3 %), rusai 2387 (51,5 %), lenkai 71 (1,2 %), žydai 256 (5,5 %). Iš 931 NKGB darbuotojo 192 lietuviai (20,8 %), 579 rusai (62,9 %), 1 lenkas (0,1 %), 96 žydai (10,4 %) ir 53 kitų tautybių (5,8 %).

1944 metų liepą sovietinė valdžia grįžo su teroro banga ir tai lėmė ne tik vykstantis karas, bet ir sąmoningas lietuvių tautos puolimas. Represijoms pradėta ruošis jau 1943 metais. Represinių struktūrų formavimas vyko ne be problemų, trūko vietinių kadrų, dėl nesėkmingos kovos su partizanais vyko intensyvi kadrų kaita, ypač vadovaujančio personalo. Kokybinė analizė rodo, kad šiuo metu dominavo ne lietuvių tautybės asmenys su menku išsilavinimu. Siekiant greičiau palaužti pasipriešinimą, siunčiami jau represijose pasižymėję asmenys.

Pranešimas skaitytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kartu su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija organizuotoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant“, kuri vyko 2014 m. rugsėjo 11–12 d. Lietuvos Respublikos Seime.

© 2014 „XXI amžius“