Ar dėl Ukrainos padalijimo jau galutinai susitarta?

Vytautas Rubavičius

Pastarieji įvykiai, susiję su vadinamojo paliaubų ir taikos plano, dėl kurio buvo sutarta Minske rugsėjo 5 dieną, įgyvendinimu, kelia daug nerimo dėl Ukrainos ateities. Vyksta didžiulis geopolitinis žaidimas, kuriame veikia trys pagrindinės galios – Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga. Ar Rusijai pavyks įgyvendinti savo agresyvius tikslus, kurių pagrindinis – Ukrainos padalijimas? Kol kas Rusijai sekasi plėtoti savo scenarijų. Dalis Ukrainos politinio elito kartu su prezidentu Petro Porošenko džiaugiasi Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartimi su ES, kurios laikino taikymo įgyvendinimas atidedamas 15 mėnesių. Tačiau tai gali būti tik saldainėlis, pamaloninimas, prieš suplėšant Ukrainos valstybę. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymus dėl būsimo ypatingo Donbaso ir kitų vietovių, rusų kalbos statuso, vadinamųjų separatistų amnestavimo ir būsimų rinkimų. Visą šį paketą galima suvokti kaip teisinių Rusijos interesų įgyvendinimo ir Ukrainos suskaldymo pagrindą. Juk pagrindinis klausimas, kurį sprendė visos didžiosios geopolitinės jėgos, buvo labai aiškus – Ukrainos teritorinis vientisumas ir suverenitetas. Tačiau neteko girdėti, kad tose derybose rimtai būtų svarstomas Rusijos atplėšto Krymo klausimas. Tad jau pradžioje buvo susitaikyta su Krymo netektimi, kitaip tariant, su Ukrainos teritorijos perėmimu.

Ne ekonominiai, ne vidinės politikos klausimai šiuo metu svarbiausi, o kaip tik suvereniteto. Tačiau atrodo, kad ukrainiečiai patenka į sąmoningai ar nesąmoningai Rusijos ir ES paspęstus rinkimų rusakalbių teritorijose spąstus. Rinkimai numatyti dar rudenį. Vakariečių akimis žiūrint, rinkimai yra vos ne esminis demokratijos ir demokratinio legitimumo bruožas. To įsitikinimo nepajudina net akivaizdžiai regima rinkimų erozija – rinkimus laimi tie, kas juos organizuoja. Ypač šitai būdinga postsovietinėms šalims ir Rusijai. Išmokta saviems valdžios stiprinimo ar išsaugojimo tikslams pasinaudoti visais „demokratiniais“ instrumentais. Juk surengdama rinkimus vadinamųjų separatistų, o tiksliau, Rusijos valdomose teritorijose, Ukraina neturės jokių galimybių net jų deramai prižiūrėti. Ten rinkimus rengs ir jų rezultatus rodys Rusijos parengti tokių renginių ir viešųjų ryšių specialistai kartu su tarptautine Rusijos diplomatijos galia. Suprantama, ES ir kitos organizacijos siųs stebėtojus ir kitokius žinovus, kurie rašys pranešimus apie matytus pažeidimus, tačiau traukinys jau bus nuvažiavęs. Nei Rusijai, nei separatistams nerūpės ES ar kitų šalių nuomonė apie tuos rinkimus – jie teisėti, kaip jau buvo Abchazijoje išvijus visus gruzinus, Pietų Osetijoje, Padniestrėje ar Kryme. O jei jau sutarta dėl padalijimo, tai būtina, kad patys ukrainiečiai padėtų tam vyksmui juridinį pagrindą, kad Ukrainos padalijimas vyktų teisėtai ir demokratiškai. Nebelieka nei agresoriaus, nei jo padarytos žalos. Tik ukrainiečiams paliekama didžiulė žaizda – už ką buvo liekamas kraujas?

Jokiais ypatingais Donbaso statusais Rusijos nenumaldysi. Jai reikalingas koridorius iki Krymo, atskiriantis Azovo jūrą nuo Ukrainos. Jai reikalinga daug didesnė teritorija, nei kol kas užimta. Jei įvyks rinkimai, prasidės „demokratiškas“ teritorijų plėtimas Rusijai grasant ginklu ir reikalaujant „laisvo“ kitų sričių rusakalbių apsisprendimo. Donecko srities gubernatorius Sergejus Taruta, pasipiktinęs tokiu politinio elito sprendimu, atvirai sako, kad juos paprasčiausiai išdavė (slili). Ukrainiečiai gynė savo šalį, tačiau nustatytas paliaubų mechanizmas juos sugretino su agresoriumi. O juk būtent Rusijos kariuomenė sutrukdė ukrainiečiams užbaigti antiteroristinę operaciją, tačiau Rusijos veiksmai niekaip nėra įvardijami. ES svarbu, kad įsivyrautų tyla, kad būtų galima sumažinti prekybai trukdančių sankcijų apimtį. ES netgi nesvarbu, kad ji laidoja ir visą Rytų partnerystės programą. Ką galvoti kitoms tos programos partnerėms, reginčioms, kaip paisoma Rusijos interesų Ukrainos suvereniteto sąskaita? Visi nujaučiame, kokią kainą sumokės Ukraina, netekdama savo suvereniteto ir didelės dalies teritorijos. Tačiau taip sėkmingai pasibaigusi Ukrainos padalijimo operacija nenumaldys Rusijos. Jos politinis elitas jau dabar kalba apie istorinę neteisybę – prarastą imperijos šiaurės vakarų kraštą, kuriame įsikuria NATO kariai. O Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visai neseniai atviravo, kad jis nepakęsiąs istorinėse Rusijos žemėse vaikštinėjančių NATO karių. O kaip jausimės mes patys, jei kada sužinosime, kad didžiųjų valstybių žaidime Ukraina buvo „iškeista“ į patikinimus dėl Baltijos šalių?

Tiesos.lt

© 2014 „XXI amžius“