Žvaigždėti paminklai niekada netaps mūsų kultūros simboliais

Julija MATUSEVIČIŪTĖ

Seimo parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ nariai į pasitarimą „Okupantų simboliai ir jų likimas: ką reikia padaryti ir kokie realūs sprendimai galimi“ pakvietė atsakingų institucijų atstovus

Seimo parlamentinės grupės narė Vincė Vaidevutė Margevičienė priminė Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iniciatyvą, pagerbiant partizanų motinas. Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos vadovas Norbertas Černiauskas kalbėjo apie tai, kad metas atsisveikinti su sovietmečiu

Parlamentarai Vilija Aleknaitė- Abramikienė ir Arvydas Anušauskas pasitarime dėl sovietmečio atminimo ženklų įvertinimo išsakė aiškią nuomonę – ne sovietmečio atminimo ženklai yra mūsų miestų simboliai Agnės BARDAUSKAITĖS nuotraukos

Lietuvos istoriją įamžinantys paminklai nusipelno tautos pagarbos ir įvertinimo. Tačiau kaip vertinti tuos, kurie pasilikę po sovietmečio, nes yra įtraukti į kultūros vertybių registrą? Ir kaip turėtume registruoti mūsų Laisvės kovų, genocido, trėmimų atminimo ženklus? Apie tai spalio 22 dieną pasitarime „Okupantų simboliai ir jų likimas: ką reikia padaryti ir kokie realūs sprendimai galimi“ diskutavo Seimo parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ nariai ir atsakingų institucijų atstovai.

„Paveldas turi atspindėti piliečių moralę“

Ar reikia pertvarkyti atminties ženklų registrus ir kas tai turi daryti? Kokia aiški pozicija dėl okupantų paliktų atminties ženklų, kurie įrašyti į saugotinų objektų registrus, ar reikia ruošti atitinkamų įstatymų pakeitimus? Šiuos ir kitus klausimus pasitarime sprendė parlamentinės grupės vadovas Arvydas Anušauskas ir nariai Vytautas Juozapavičius, Audronius Ažubalis, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė, Kultūros ministerijos Kultūros politikos departamento Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus specialistas Mindaugas Žolynas, Kultūros paveldo centro vadovas Virgilijus Kačinskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė, Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos vadovas Norbertas Černiauskas, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovė Auksė Ūsienė, kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė, Vilniaus tarybos narys Vidas Urbanavičius.

Parlamentinės grupės pirmininkas A. Anušauskas priminė, kad daugybė naujųjų atminimo ženklų nepatenka į kultūros vertybių registrą, tačiau jame yra kai kurie sovietmečio simboliai. „Pateiksiu vieną pavyzdį: Lietuvoje yra atkurti 45 partizanų bunkeriai, 21 iš jų žuvę partizanai, tačiau tik 8 įtraukti į kultūros vertybių registrą. Norime išgirsti atsakingų institucijų atstovų nuomonę, kaip turėtų būti registruojami ir saugomi Lietuvos laisvės kovų, trėmimų atminties ženklai“, – kalbėjo parlamentaras.

Pasitarime dalyvavusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė priminė, kad Kultūros vertybių registras perimtas 1990 metais, jame yra paminklų, kurie įrašyti sovietmečiu, pavyzdžiui, daug kartų viešoje erdvėje minimos Vilniuje ant Žaliojo tilto stovinčios skulptūros. Pagal galiojančius teisės aktus, ką įrašyti ir išbraukti iš registro, svarsto paveldo vertinimo tarybos. „2011 metais vertinimo taryba svarstė Žaliojo tilto skulptūrų klausimą, tačiau paliko taip, kaip yra. Mano manymu, šios skulptūros pavojingos ir ideologine, ir fizine prasme – jų būklė avarinė. Okupaciją įprasminančių ženklų mūsų tėvynėje neturėtų likti, nes paveldas turi atspindėti mūsų piliečių moralę“, – sakė D. Varnaitė. Ji priminė, kad pagal egzistuojančią tvarką savivaldybės neturi galios įrašyti ar išbraukti iš minėto registro saugomų kultūros paveldo objektų, nes šie į registrą įrašomi po ilgesnių procesų. Šiuo metu, kaip pastebėjo D. Varnaitė, registre yra per tris šimtus Laisvės kovų įamžinimo ženklų, o vertinimo komisijos pageidauja platesnio valstybės institucijų vertinimo minėtais klausimais, tad būtų naudinga, vertinant kultūros vertybių apskaitą, į šį darbą įtraukti ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC).

LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė paaiškino, kad centras nėra įpareigotas vertinti kultūros paveldo objektų. „Bet dokumentus, paminklų aprašymus mes teikėme ir teiksime. Akcentuoju: karių kapai, nesvarbu, kokios kariuomenės, pagal Hagos konvenciją turi būti tvarkomi, mes vykdome tarptautinius įsipareigojimus. Tačiau nustebau sužinojusi, kad yra tendencijos statyti okupacinei kariuomenei paminklus kapinėse. Tai – vietinės valdžios apsileidimas ar korupcija“.

Tokie atvejai, pasirodo, nėra vien teoriniai: juos kai kurios savivaldybės įgyvendina praktiškai. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovė Auksė Ūsienė išreiškė pageidavimą, kad įstatyme turėtų atsirasti nuostata apie tai, jog ten, kur pertvarkomi karių kapai (nesvarbu, kurios šalies kariai palaidoti), būtų derinama su Lietuvos kariuomene. „Mums nerimą kelia faktai apie naujus atsirandančius paminklus okupacinei kariuomenei, kaip tai įvyko Marijampolės rajone, kai pakako savivaldybės leidimo ir Rusijos ambasados iniciatyva buvo pastatytas paminklas Rusijos imperijos kariams. Mes rūpinamės visais kapais, padedame perlaidojant palaikus, tačiau tai neturėtų virsti ideologiniais dalykais, kai paminklai statomi neteisėtai“, – kalbėjo A. Ūsienė.

Parlamentinės grupės narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė kalbėjo, jog be įstatymais numatytos atsakomybės už savavališką objektų statybą tokių atvejų sudėtinga išvengti. „Bent jau administracinė atsakomybė turėtų būti numatyta savivaldybių vadovams, kurie leidžia statyti sovietmečio ar kitų okupacijų atmintį žyminčius objektus. Įstatymas čia yra būtinas“, – siūlė parlamentarė.

Kas yra vertybė: okupacija ar laisvė?

Kultūros paveldo centro vadovas Virgilijus Kačinskas pastebėjo, kad šiuo metu jau yra apie tūkstantis atminties ženklų, skirtų Laisvės kovoms ir pasipriešinimui okupacijai atminti, tačiau centro pajėgumai leidžia parengti dokumentaciją ir visus reikalingus įtraukimui į registrą darbus per metus vos šimtui objektų. Parlamentinės grupės narė Vincė Vaidevutė Margevičienė priminė, kad Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pati pasirūpino Laisvės kovotojų įamžinimo ženklais: „Mes pasistengėme, kad prie partizanų motinų kapų būtų pridedamos lentelės su užrašais „Čia ilsisi partizano mama“.

Kultūros ministerijos deleguotas vyr. specialistas Mindaugas Žolynas kėlė klausimą dėl sovietinių karių kapinių buvimo Lietuvos kultūros vertybių registre, nes tai yra oficialus okupantų simbolikos pripažinimas vertingąja savybe Lietuvai. „Kapų ramybė nuo vandalų turi būti saugoma taip, kaip ir visų kapinių, bet ne perkeliant į Lietuvos paveldo lygį“, – kalbėjo M. Žolynas, pasiūlydamas diferencijuoti kultūros vertybių registravimo tvarką įstatymuose. Pasitarime dalyvavusi Kultūros ministro patarėja Dalia Vencevičienė akcentavo ministro poziciją Žaliojo tilto skulptūrų klausimu: ministras palaikytų visuomenės nuomonę dėl Žaliojo tilto skulptūrų, bet investicijų joms neturėtų būti skirta. Sovietinės okupacijos tyrimo asociacijos vadovas Norbertas Černiauskas sakė, jog šių skulptūrų nukėlimas ir panaudojimas edukaciniais meniniais tikslais būtų simbolinis atsisveikinimas su sovietmečiu ir totalitarinio režimo įvertinimas.

Apibendrindamas pasitarime išsakytas mintis, A. Anušauskas teigė: „Nėra pasisakančių už tai, kad sovietmečio ženklai taptų mūsų miestų simboliais, kaip ir nėra prieštaraujančių, jog nauji valstybingumo ženklai būtų miestų simboliais. Metai bėga, o santykis tarp kultūros paveldo ir genocidą, rezistenciją, trėmimus vertinančių institucijų išlieka problemiškas. Kreipsimės į Kultūros ministeriją, kad ji pasinaudotų valstybės suteiktomis galiomis, suburtų visas šias institucijas ir konkrečiais darbais, ne kalbėjimu dėl visko apskritai priimtų kertinius sprendimus, susijusius su rezistencijos, genocido ženklų išsaugojimu. Ir svarbiausia – teisinis aspektas. Ministras turėtų patikslinti vertinimo kriterijus, pagal kuriuos vertinimo tarybos galėtų objektyviai revizuoti registre esančius sovietmečio atminimo ženklus“. Tai neatlikus, pasak parlamentinės grupės pirmininko, kurio iniciatyva ir buvo surengtas pasitarimas, minėtos vertinimo tarybos vėl viską grąžins į pradinę situaciją, kai problema lieka neišspręsta. „Reikalingas konkretus sprendimas, bet ne lūkuriavimas, kaip buvo ne kartą“, – pabrėžė parlamentaras.

Redakcijos prierašas. Kultūros paveldo departamento (KPD) Vilniaus teritorinis padalinys davė sutikimą restauruoti sovietines Žaliojo tilto skulptūras jas nukeliant. Tai reiškia, kad sovietinę okupaciją primenančios figūros bent trumpam dingtų iš vilniečių ir miesto svečių akiračio. „Anksčiau buvo duotas leidimas restauruoti vietoje, o dabar leidžiama restauruoti nukeliant, nes, pasirodo, kad vietoje niekas negali restauruoti. Jas galima restauruoti, bet nukeliant, o ne statant pastolius vietoje, nes ten sudėtinga technologiškai“, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis.

Beje, kaip antradienį pranešė LNK televizija, Kultūros paveldo komisija siūlo nustatyti, kad paminklai, pažymėti okupacine simbolika, nebūtų laikomi vertingais, o tai gali sudaryti prielaidas nukelti Žaliojo tilto skulptūras, kurioms šiuo metu yra suteiktas valstybės saugumo paveldo statusas, „Siūlome, kad tokie paminklai, kurie yra pažymėti okupacine simbolika arba fašistine simbolika, negali būti laikomi vertingais. Kultūros ministeriją pasieks patikslintas kriterijų projektas, aš manau, kad ministras artimiausiu metu tokius patikslintus kriterijus patvirtins, ir tai leis paprasčiau vertinimo tarybai priimti sprendimą dėl jų tolimesnės teisinės apsaugos“, – laidai „Labas vakaras, Lietuva“ sakė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, mananti, kad „tokių okupacinių simbolių mūsų valstybėje neturėtų likti“.

Žaliojo tilto skulptūros „Mokslo jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statybos“ bei „Žemės ūkis“ buvo pastatytos 1952 metais.

© 2014 „XXI amžius“