Nuomonės

Ir vilkas sotus, ir avis sveika...

Liudvikas Jakimavičius

Lietuvoje jau taip nutikę, kad bet kuris kiek nors rezonansinis įvykis ar klausimas, kuriuo visuomenė turi savo nuomonę, kaipmat tampa politika. Visai nesvarbu, iš kokios tikrovės srities jis būtų. Politika yra viskas – nuo tarpvalstybinių santykių su JAV iki šiukšlių išmetimo į atliekų konteinerį. Bet kuris, net visai nereikšmingas mūsų gyvenimo klausimas, ypač prieš rinkimus, gali būti ištrauktas visuomenės akivaizdon ir, pasitelkiant viešųjų ryšių galią, taip suaktualintas, kad, žiūrėk, jau tampa įnirtingų batalijų objektu. Rinkimai vyksta nuolatos, o tokie dirbtinai sukelti visuomenės grupių supriešinimai yra lengvai ir pigiai įgyjama politikų duona. Filosofijos profesorius ir eseistas Algis Mickūnas teigia, kad būtent taip ir yra, jog dabartiniame pasaulyje viskas yra politika ir pastanga pabėgti nuo politikos reiškia pabėgti iš sociumo. Tai tolygu prisiimti Robinzono Kruzo vaidmenį, kurio dabarties spektaklio scenarijuje nėra.

Turėdami tai galvoje, pamėginkime aptarti vieną lietuviškos nūdienos aktualiją – kaip pasielgti su Vilniaus Žaliojo tilto skulptūromis. Daugelį metų jos liūdėdamos rūdijo, ir niekam buvo nė motais, kol kažkas iškėlė klausimą, kad jų semantika žeidžia patriotinį sąmonės klodą, meninė vertė abejotina, o ir fizinė būklė tragiška. Kaipmat suuodė politikai, kad šis objektas yra tiesiog višta, dedanti aukso kiaušinius renkant politinius dividendus. Ir prasidėjo. Visuomenės kiršinimui numetama hamletiška dilema: griauti – negriauti. Kaunasi tremtinių ir rezistentų palikuonys su stribų ir kolaborantų palikuonimis, menotyrininkai su paveldosaugininkais, patriotai su koloradais, o patys politikai, lyg kokie kviestiniai koridos žiūrovai, stebi šias grumtynes iš užkulisių ir trina rankas. Reikiamu momentu jie apskaičiuos ir riebiu nykščiu parodys arba į žemę, arba į dangų. Štai taip visuomenė, net nenutuokdama peštynių prasmės, yra padaryta politinių žaidimų įkaite.

Pamėginkime paieškoti išeičių, kaip iš šio žaidimo būtų galima išjungti politikus, kurie tikrai nesiims atsakomybės radikaliai spręsti skulptūrų likimo ir stengsis vilkinti klausimą, kol jos taip bus sugraužtos rūdžių, kad pačios nuo tilto nugarmės į Nerį. Menininkai avangardistai siūlė įvairius projektus, kaip perkurti šiuos skulptūrinius objektus, kad semantiškai jie kalbėtų, ir apie ironiškai groteskišką mūsų santykį su jomis. Buvo mėginta sužaisti veidrodinėmis konstrukcijomis, kažkas siūlė sukišti jas į grotų narvus, tačiau akivaizdu, kad bet koks panašus sprendimas problemos nesprendžia iš esmės. Skulptūros vis viena lieka stūksoti ant Žaliojo tilto, o priešpriešų visuomenėje ne tik kad nesumažėja, bet jos dar ir paaitrinamos. Viena pusė teigia, kad mes iš savo tikrovės negalime išrauti okupacinio paveldo, kita pusė – kad mes tyčiojamės iš istorijos liudijimo. Šios dvi koncepcijos yra nesutaikomos.

Dar viena iliuzija, kad demokratiškiausias būdas būtų Vilniaus piliečių referendumas. Kaip kokiame Graikijos polyje Solono laikais – kaip pasakys Atėnai, taip ir bus. Šiuo atveju demokratijos schemos panaudojimas problemos neišsprendžia taip, kad konfliktuojančios pusės būtų sutaikytos. Net jei miestelėnų dauguma balsuotų skulptūras nukelti, santaikos ir santarvės tarp piliečių nepadaugėtų nė per nago juodymą.

Pasigirdo ir siūlymų permesti šią kebeknę kultūrinei bendruomenei, suburti kompetenciją ir autoritetą turinčių kultūrininkų grupę, kuri ir turėtų nuspręsti, ką su skulptūromis daryti. Tai – dar viena iliuzija. Kultūros žmonės, kaip jau buvau sakęs, nėra Robinzonai Kruzai, ir jų motyvacijos neišvengiamai vienaip ar kitaip turės politinių prasmių. Nuo to nepabėgsi. Kita vertus, mūsų kultūrinė bendruomenė dar nėra pajėgi spręsti, kaip elgtis su sovietiniu paveldu, nes tą laikmetį aptaria tik publicistiniu, o ne ontologiniu diskursu. Tylomis ji tesugebėjo nukelti Vilniuje Liudo Giros biustą, bet kai klausimai pakryps, kaip elgtis su Salomėja Nėrim, paminklu Petrui Cvirkai, pamatysime kautynes kur kas rimtesnes nei dėl tų nelemtų anonimų ant Žaliojo tilto.

Kai problemos tokios rimtos ir neišsprendžiamos, kai jų tiek daug, kad nežinai, už kurio galo griebtis, paprastai būna ir vienas labai paprastas sprendimas. O jis kyla iš neįkainojamos lietuviškos patirties, kaip spręsti neišsprendžiamas problemas, kad jos išsispęstų pačios. Žiūrėkime taip. Paminklosaugininkų yra konstatuota, kad skulptūrų būklė yra avarinė. Kai kokiam nors namo balkonui ar karnizui savivaldybės tarnybos nustato, kad jų būklė yra avarinė ir kelia grėsmę žmonių sveikatai, namo bendrijai arba prižiūrinčiai namą seniūnijai duodamas pavedimas tą būklę tvarkyti. Jau girdžiu protestuotojų balsus, jog skulptūros nesukelia grėsmės praeivių sveikatai. Sutinku, fizinei sveikatai kol kas gal ir nesukelia, bet sveikata nesusideda vien tik iš fizinės. Yra ir psichinė visuomenės sveikata. Būtent psichinei visuomenės sveikatai Žaliojo tilto skulptūros ir sukelia pačią didžiausią grėsmę, nes visuomenę skaldo ir priešina. Taigi, tai ir yra pakankama sąlyga konstatuoti, kad grėsmę sveikatai avarinės būklės skulptūros vis dėlto sukelia. Sprendimas tiesiog pats siūlosi. Jas reikia sutvarkyti, restauruoti. Čia nėra jokios politikos. Jas reikia nukelti be jokių patyčių ir orkestrų ir paprasčiausiai pagarbiai nuvežti į restauracines dirbtuves. Niekam širdies neskaudės, kad skulptūras renovuos skulptoriai su talentingiausiais pameistriais – liejikais ir kalviais.

Kada renovuos, tada ir sugrąžins gražiai blizgančias ant Žaliojo tilto.

Mes žinome, kokiu tempu yra restauruojami ir gyvenimui sugrąžinami mūsų istorinio ir kultūros paveldo objektai, kaip apskritai kultūros projektai finansuojami. O dar žinome, jog valstybės biudžetas nėra guminis, kad negrąžintos pensininkams nusavintos sunkmečiu pensijos, o žiojasi ir naujos finansinės grėsmės ir vilkduobės. Išvežkime jas restauruoti, o tuomet jau elkimės lietuviškai, ūkiškai. Atsiklauskim žmonių, kas jiems svarbiau – duonos riekė su sviestu ar blizgančios skulptūros ant Žaliojo tilto. Kaip žmonės atsakys, taip ir bus. Perfrazuojant liaudies išmintį – ir avis soti, ir vilkas sveikas.

Komentaras perskaitytas LRT „Mažojoje studijoje“

© 2014 „XXI amžius“