Nuomonės

Virginijus Savukynas

Išmintingą, racionaliai argumentuotą diskusiją dėl Žaliojo tilto skulptūrų pakeitė isterika bet kokia kaina išlaikyti šias skulptūras, netgi pasitelkiant juokingus argumentus. Jau vien ko verta iškelta idėja, kad mūsų laikais Vytis, kaip simbolis, yra atgyvenęs, nes tai – karys, o kas šiais laikais kariauja. Pats gyvenimas parodė, kad tokia mintis yra atgyvena, nes dabartinis Kremlius vis dar nori karo. Pieštukais ir trintukais prieš jo tankus nepakovosi. Todėl ir reikalinga kariuomenė. Tačiau įdomiausia, kas tų žmonių galvose pasidarė, jog jiems Vytis yra agresyvus simbolis, o tuo metu ant Žaliojo tilto stovinti okupanto kario su automatu figūra – ne. Ar tai nerodo ne tik akivazdžios tikrovės nepaisymo, bet ir bet kokios moralinės atsakomybės trūkumo? Budelių teisės ir jų atminimas tampa svarbesnis nei moralinis solidarumas su aukomis (čia jau net neminiu tautinio aspekto; save gerbiantis žmogus visada palaikys tą, kuris yra kankinamas, o ne budelį).

Kai viešojoje erdvėje atsiranda tokios nuomonės, valdininkai pradeda atidėlioti sprendimus. Galime tik spėlioti, ko tuo siekia. Tikėkimės, kad – tai naivus biurokratinis požiūris, o ne bloga valia.

Valstybinės institucijos priima sprendimą kviestis tarptautinius ekspertus. Ką jie gali pasakyti? Tai – juk mūsų viešas reikalas, ar okupantų skulptūras palikti ant tilto, ar ne. Tai – tas pats, kai Sausio 13-ąją žmonėms būtų pasakyta: „Palaukite, neikite ginti Seimo, Tėvynės, išgirskime, ką pasakys niekam nežinomi tarptautiniai ekspertai“.

Tokie sprendimai yra labai įtartini: kas atrinks tuos ekspertus? Pagal kokius kriterijus? Juk žinome, kaip rusiška žiniasklaida susikūrė sau profesorių, kuris Vokietijoje yra nereikšmingas, bet Rusijoje jis pristatomas kaip įtakingas Vakarų mąstytojas. Ar tokie dalyvaus ir čia?

Labai keista, kai žmonės, kurie yra atsakingi už paveldą, teigia, kad čia nebus „politinių sprendimų“. Tai rodo, kaip susipriešinta su savo valstybe. Kas yra politika: ogi viešas bendruomenės reikalų svarstymas ir bendrų argumentuotų sprendimų priėmimas. Ar reikia, kad ant Žaliojo tilto stovėtų okupacinės skulptūros, ar ne, yra pats tikriausias politinis klausimas. Ir jį spręsti turi Lietuvos politinė bendruomenė, t.y. piliečiai, o ne anoniminiai ekspertai.

Man akivaizdu, kad okupacinės kariuomenės ženklų neturi būti Vilniaus miesto centre. Suprantu poziciją, kuri teigia, kad šiuos paminklus galima palikti pridėjus lenteles, kuriose anglų, rusų ir lietuvių kalbomis būtų paaiškinta istorija, paminėta, kiek per sovietų okupaciją buvo išžudyta nekaltų Lietuvos piliečių. Tačiau tokią galimybę sugriovė Kremlius, pradėjęs agresiją tiek prieš Ukrainą, tiek informacinį karą prieš Lietuvą. Būtent, jūs perskaitėte teisingai – informacinis karas prieš Lietuvą jau prasidėjęs.

Bet kokiam nors šiek tiek mąstančiam žmogui aišku, kad šie okupaciniai simboliai labai greitai gali tapti penktosios kolonos susirinkimo vieta. Jau dabar ten padedamos gėlės, ruošiama dirva, kad sovietiškai nusiteikę asmenys turėtų simbolinę vietą, kurioje galėtų rinktis. Šis pavojus nėra įsivaizduotas. Jis dabartiniame pasaulyje yra tikras. Todėl nereikia apsimesti, kad jo nėra, kad prieš Lietuvą nekariaujama informaciniuose frontuose.

Todėl labai keista, kad valdininkai, kurie privalo stiprinti Lietuvos valstybę įvairiausiomis priemonėmis, stengiasi nukreipti dėmesį nuo šios problemos, nukelti sprendimus. Gal jie laukia, kol Lietuvoje bus suformuota penktoji kolona, kuri pradės budėti prie paminklų ir neleis jų nukelti? Gal toks tikslas ir yra?

Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo klausimo atidėliojimas – akivaizdi žala Lietuvos saugumui, bent jau informaciniam tai tikrai. Ne tik mūsų kariuomenę reikia stiprinti, bet ir visuomenę.

Komentaras transliuotas per LRT radiją

© 2014 „XXI amžius“