Popiežius Pranciškus Europos Parlamente ragino atsigręžti į žmogų

Popiežius Pranciškus ir Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas

Suvienytos Europos esmė turi būti žmogaus orumas ir dvasingumas, antradienį pareiškė popiežius Pranciškus, lankydamasis Europos Parlamento rūmuose Strasbūre (Prancūzija). Jis ragino Europą neprarasti savo sielos ir svarbiausių vertybių. Suteikdamas žodį Popiežiui, jį pakvietęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schulz) teigė, jog ES ir Katalikų Bažnyčia turi „bendrus tikslus skatinti toleranciją, pagarbą, lygybę, solidarumą ir taiką“, todėl svarbu bendradarbiauti tam, kad susigrąžintume prarastą žmonių pasitikėjimą.

„Šiandien trokštu kreiptis vilties ir padrąsinimo žinia į visus Europos piliečius, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gana ilgą kalbą, antradienio rytą sakytą Europos Parlamente. – Vilties žinia remiasi tikėjimu, jog sunkumai gali virsti galingais vienybės ugdymo veiksniais, padėti įveikti visas baimes, su kuriomis šiuo metu susiduria Europa ir visas pasaulis. Noriu padrąsinti sugrįžti prie Europos Sąjungos tėvų steigėjų ambicingo politinio projekto, kurio pagrindas yra pasitikėjimas žmogumi, ne tik žmogumi, kaip piliečiu ar ekonomikos subjektu, bet visų pirma žmogumi, kaip asmeniu, apdovanotu transcendentiniu orumu.

Visų pirma noriu pabrėžti tą glaudų ryšį, kuris jungia šiuos du žodžius: „orumas“ ir „transcendentinis“, – sakė popiežius Pranciškus, primindamas, kad žodis „orumas“ buvo tapęs tarsi raktažodžiu, žymėjusiu visą pokarinį Europos atsikūrimo laikotarpį. Tokį įsitikinimą suformavo ne tik istoriniai įvykiai, bet jis teka iš pačios europietiškos savivokos, gimusios iš Graikijos ir Romos, keltiškų, germaniškų ir slaviškų substratų susitikimo, kurie, susilydę su krikščionybe, sukūrė „asmens“ sampratą. Apie kokį orumą galėtume kalbėti, jei nebūtų galimybės laisvai išsakyti savo mintis ir be suvaržymų išpažinti tikėjimą? Ar būtų įmanomas orumas, jei nebūtų aiškių juridinių normų, apribojančių jėgos viešpatavimą ir teisę priešpastatančių tironijai? Apie kokį orumą galima kalbėti, kai žmonės diskriminuojami, negali pasirūpinti maistu ir pragyvenimui būtiniausiais dalykais, neturi darbo? Ginti žmogaus orumą reiškia pripažinti visas pagrindines teises, kurių niekas negali atimti ir kurios negali būti aukojamos dėl ekonominių interesų. Dėl to reikia būti atsargiems, kad išvengtume nesusipratimų, kuriuos gali paskatinti dviprasmiškas žmogaus teisių suvokimas arba paradoksalus piktnaudžiavimas jomis.

Šiandien matome vis didesnio individualių teisių iškėlimo tendenciją, už kurios slypi žmogaus asmens koncepcija, atskirta nuo socialinio ir antropologinio konteksto. Kai teisės samprata nesusiejama su komplementaria pareigos samprata, tuomet iškeliamos individo teisės, nekreipiant dėmesio į tai, kad kiekvienas žmogus yra susijęs su savo socialiniu kontekstu, kuriame vieno žmogaus teisės ir pareigos susijusios su kitų žmonių teisėmis ir pareigomis ir su visos visuomenės bendru gėriu. Tad manau, – sakė popiežius Pranciškus, – kad šiandien gyvybiškai svarbu pagilinti žmogaus teisių kultūrą, kad joje individuali, asmeninė plotmė būtų išmintingai sujungta su bendruoju gėriu, su „mumis visais“. Žmogų reikia suvokti ne kaip absoliutą, bet kaip esantį santykyje su kitais“. Pasak Popiežiaus, viena šiandien labiausiai Europoje paplitusių ligų yra ryšių su kitais neturinčio žmogaus vienatvė. Ją dar labiau paaštrino ekonominė krizė, kurios pasekmės dramatiškai veikia socialinį gyvenimą. Pastaruoju metu, kartu su Europos Sąjungos plėtros procesu, padidėjo piliečių nepasitikėjimas jos institucijomis. Daug ženklų byloja, kad Europa jaučiasi pasenusi ir pavargusi, kad trūksta jai vaisingumo ir gyvybingumo, kad susilpnėjo ją įkvėpusių idealų trauka, įsivyravo biurokratinės institucijų taisyklės. Nusivylę konstatuojame, kad politinių debatų centre yra techniniai ir ekonominiai klausimai, o ne antropologiniai orientyrai. Žmogui gresia pavojus būti mechanizmo sraigteliu, vartojimo objektu, o kai jo gyvenimas nenaudingas mechanizmui, jis be gailesčio išmetamas, kaip matome nepagydomų ligonių, apleistų senų žmonių ar prieš gimimą nužudomų vaikų atvejais.

Iškelti žmogaus orumą reiškia pripažinti kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertingumą. Gyvybę gavome kaip dovaną, ir ji negali būti mainų ar prekybos objektas. Rūpintis silpnais žmonėmis ir tautomis reiškia saugoti atmintį ir viltį. Rūpintis atstumtais ir kenčiančiais žmonėmis reiškia patepti juos orumu. Tad kaipgi grąžinti pasitikėjimą ateitimi? Kaip jį įskiepyti visų pirma jaunajai kartai, kad su viltimi siektų vieningos ir taikios, išradingos ir kūrybingos, gerbiančios teises ir suvokiančios pareigas Europos idealo? Atsakydamas į šiuos kausimus Popiežius priminė vieną Vatikane esantį garsųjį meno kūrinį – Rafaelio freską „Atėnų mokykla“.

Jos centre pavaizduoti Platonas ir Aristotelis, vienas pirštu rodantis aukštyn, į idėjų pasaulį, į dangų, kitas – tiesiantis ranką pirmyn, į konkretų pasaulį. „Manau, kad tai puikiai vaizduoja Europos istoriją ir pašaukimą, kur dangus nurodo transcendentiškumą, europiečiams visada būdingą atsivėrimą Dievui, o žemė vaizduoja praktinius ir konkrečius sugebėjimus spręsti įvairias situacijas ir problemas. Europos ateitis priklauso nuo to, ar bus atrastas gyvybiškas šių dviejų elementų ryšys. Jei Europa nebus pajėgi atsiverti gyvybės transcendentiškumui, jai grės pavojus prarasti savo sielą ir tą „humanizmo dvasią“, kurią ji myli ir gina“.

Toliau popiežius Pranciškus sakė, kad iškeliant žmogaus asmens orumą kaip svarbiausią kriterijų, neįmanoma nutylėti, kokia svarbi buvo krikščionybės įtaka tokių fundamentalių europietiškų vertybių kaip solidarumas, subsidiarumas, asmens orumu paremtas humanizmas formavimuisi. „Grąžinti Europai viltį – ne tik iškelti žmogaus asmens orumą, bet ir sukurti galimybes jam kūrybingai reikštis. Europos indėlis į viso pasaulio civilizaciją fundamentalus, o ir šiandien netrūksta įvairių sričių, kuriose Europa pirmauja, pavyzdžiui gamtai nekenksmingų energijos šaltinių paieškos ir ekologijos srityse“.

Popiežius Pranciškus paminėjo šeimos vaidmenį ir darbą, nes čia pirmiausia išsikleidžia žmogaus talentai. Tai, viena vertus, reikalauja, kad naujais būdais būtų tarpusavyje derinami darbo rinkos lankstumas ir įsidarbinimo perspektyvų tikrumas, bet, antra vertus, reikia ir tokio socialinio konteksto, kuriame svarbiausia būtų ne vien pelnas, bet visiems būtų sudaromos sąlygos sukurti šeimą ir auginti vaikus. Popiežiaus kalboje paminėta ir tragiška į Europą migruojančių žmonių padėtis. Viduržemio jūra yra tapusi migrantų kapinynu! Su migracija susijusios problemos išsispręs, jei Europa sugebės pasiūlyti aiškią kultūrinę tapatybę ir sukurs tokias juridines normas, kurios tuo pat metu saugos europiečių teises ir garantuos svetingumą imigrantams. „Brangūs eurodeputatai, – sakė popiežius Pranciškus, baigdamas savo kalbą Europos Parlamente, – laikas kurti Europą, kuri suktųsi ne tik apie ekonomiką, bet vadovautųsi žmogaus asmens sakralumu ir neliečiamomis teisėmis, kuri drąsiai apkabintų savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėtų į ateitį ir su viltimi gyventų dabartyje“.

Vatikano radijas

© 2014 „XXI amžius“