Bravo...

Algirdas Patackas

Geriausias vaistas nuo silpnos valios yra stipri valia. 

Edvardas Lukasas (Edward Lucas)

Šlykščiausia sovietinėje tikrovėje buvo ne tai, kad jie grobė, prievartavo ir žudė – tai jokia naujiena žmonijos istorijoje; ir ne tai, kad jie dangstė šitai inkvizitorišku pažadu jėga padaryti žmones laimingus. Šlykščiau už šlykščiausia buvo jų įžūlus melas į akis, ir ne šiaip sau melas, o labiausiai pažeminanti jo forma – čia pat, nedelsiant išlaužti prisipažinimą, kad tu tiki tuo melu ir jam pritari. Tai – žemiausia žmogaus pažeminimo riba, kai meluojantysis su vypsniu kreivoje grimasoje, puikiai žinodamas, kad tu jam netiki nė per nago juodymą, verčia tave šliaužioti prie jo kojų, apsimesti tikinčiu. Galutinis tokio melo tikslas yra ne suklaidinti, apgauti, bet – pažeminti. Šitaip pažemintas žmogus – palaužtas žmogus; tokį nebesunku priversti vykdyti ir kitas okupanto užmačias. Taip buvo okupuotoje Lietuvoje, kai visur, pradedant nuo kasdienybės ir baigiant disertacijų įžangomis bei paradais, buvo reikalaujama paliudyti tikint leninų ir stalinų, marksų ir visokių ten engelsų „tiesomis“.

Labiausiai atstumiantis, nemalonus iki pasibjaurėjimo šiuolaikinių Vakarų pasaulio vadovų bruožas – jų dvasinė anemija, valios atrofija, savigarbos neturėjimas. Jų civilizacinis ir mentalinis priešas Rusija-SSSR įžūliai meluoja begėdiškai išverstomis akimis, o kaip atsaką gauna nerišlų lemenimą apie vadinamąsias materialines sankcijas, kurios tėra širma paslėpti gėdai dėl savo bailumo bei ištižimo, nepajėgumo rizikuoti savo gyvensenos patogybėmis.

Aleksandras Solženycinas kažkada yra pasakęs: jei sovietinė santvarka buvo žmoniškumo žudymas („čelovekoubijstvo“), tai Vakaruose vyksta žmogaus sielos išdžiūvimas („issušenie duši čelovečskoj“). Kiek perkeitus ir pritaikius dabarčiai, galime pasakyti – jei sovietinėje santvarkoje žmogus buvo žeminamas, tai Vakaruose dabar jis žemina pats save.

Štai tokiame fone turime įvertinti Lietuvos Respublikos Prezidentės poelgį – viešai įvardinti Rusiją kaip teroristinę valstybę. Kai baigsis trečiasis pasaulinis karas, kai žmonija – tikėkimės – apgydys žaizdas, galėsime didžiuotis, kad būtent mūsų valstybės vadovė pirmoji tiesiai ir šviesiai įvardijo, kas yra kas. Niekada nesu balsavęs už Dalią Grybauskaitę. Mano prezidentai, kalbant apie istorines idealybes, įsibūtinusias ar ne, yra Džocharas Dudajevas ir Vaclovas Havelas, o Lietuvoje – Jonas Žemaitis ir Vytautas Dambrava. Sekiau Dalios Grybauskaitės karjerą, vis labiau atskleidžiamą praeities naštą. Kai ji keliavo kaip partinės delegacijos vadovė po bulgarijas ir kitas „socialistines šalis“ bei jų kurortus, sėdėjau KGB rūsiuose. Tačiau negalėjau nematyti jos žmogiškosios evoliucijos – nuo komjaunuoliškos mergiotės, bet ne priglaistytos, o su charakterio dygliais, kurių tolimesnę raidą lėmė istorija. Gerai buvo mums, išaugintiems tėvų spintose išlikusių šapokų ir maceinų, bet ar tai mūsų nuopelnas? Gaisrininko su neaiškiais antpečiais dukrai likimas to nedavė, bet ar tai – jos kaltė?

Tas pats likimas lėmė, kad palaipsniui jauna moteris pajuto netikėtai jai atitekusios misijos svorį bei atsakomybę, vis artėdama prie to, ką etnologai vadina genties matrona, šitaip pasąmoningai virsdama mūsų matricentriškos savimonės idealybe, kurioje dera valdingumas ir motiniškumas, –  drąsa prisiimti atsakomybę, taip pat ir už lietuviškų vyrų vyriškumo stoką.

Nežinia, kaip toliau susiklostys prezidentės Dalios Grybauskaitės likimas, tiek istorinis, tiek asmeninis. Tačiau čia ir dabar tariame „Bravo“ – žodį, kurį vis rečiau įmanoma sąžiningai vartoti kalbant apie valstybių vadovus.

Alkas.lt

© 2014 „XXI amžius“