Panieka chocholams lyg nuodai, pasklidę po visą Rusiją

Vitalijus Portnikovas

Ukrainiečių politinė tauta susiformavo. Tai pastebi ir tie, kurie jai priklauso, ir tie, kurie ją myli ir užjaučia, ir tie, kurie jos nekenčia. Ukrainietis posovietinėje erdvėje – jau kaip ir laisvo žmogaus, nenorinčio atsukti sprando pono rimbui, sinonimas. Ukrainos himnas – it „Marselietė“.

Ši istorija nutiko mieguistame pajūrio miestelyje, kai aš atsitiktinai per vakarienę atsidūriau prie vieno stalo su savo bičiulių bičiuliais – mažai man pažįstamais žmonėmis, kurie, atrodė, visą savo laisvą laiką leido ne pajūryje, o priešais televizorių – žinoma, rusišką, negi kokį kitą – kitokių televizijų nebūna. Pašnekovai man pasakojo apie ukrainietiško fašizmo siaubus, „Dešinįjį sektorių“, medžiojantį žydus, ir apie tai, jog Ukraina netrukus subyrės ir kad apskritai tai – Rusija, o ukrainiečius išgalvojo amerikiečiai, kad „įsūdytų“ V. Putinui. Ginčytis nesinorėjo, norėjosi greičiau baigti vakarieniauti. Aš vangiai tarstelėjau, kad pats gyvenu Kijeve, su fašistais nesu susidūręs, „Dešinysis sektorius“ manęs nemedžiojo, nors aš ir žydas, o garsųjį Jarošą mačiau kartą gyvenime, nors ir užsiimu ne rankdarbiais, o politine žurnalistika.

Šeimos galva – pagyvenęs, pasipūtęs vyriškis, gęstantį saulėlydį stebėjęs žvilgsniu pavargusio žmogaus, kuris šiame gyvenime supranta viską, ką leido suprasti viršininkai, irgi nebuvo nusiteikęs konfliktuoti. Jis linktelėjo į mano pusę su bokalu.

– Gana tų pasakų, chochole! Verčiau išgerkime!

Aš apstulbau. Per beveik pusšimtį mano nugyventų metų pirmąkart buvau palaikytas etniniu ukrainiečiu, ir visa tai įvyko tada, kai tam savimi patenkintam žmogui, nenorinčiam gyvenime žinoti nieko, išskyrus, kiek yra pavykę pavogti pinigų, ką tik buvau pasakęs, jog esu žydas – žydas, žydukas, ne chocholas. Tiesą sakant, štai taip, prie bendro stalo, jis nebūtų manęs pavadinęs žyduku, nors čia kokia pusė jų galėjo būti antisemitiškai nusiteikę, bet padorioje kompanijoje tai nėra priimta – dabar pas mus apie žydukus, vartodami įprastas sąvokas, kalba tik po to, kai šie palieka užstalę. O štai pavadinti chocholu nėra jokių skrupulų. Ir niekas nė antakio nekilstelėjo.

Taip aš pirmąkart pajutau tai, ką išties jaučia ukrainietis, kai atsitiktinis ar neatsitiktinis pažįstamas atsainiai jį įžeidžia, nes net nepajėgus suprasti, kad paniekinamai žvelgia ir į žmogų, ir į visą tautą. Ši panieka – lyg nuodai, pasklidę po visą Rusiją, ir ja serga kone visi: nuo Putino, kuris viešumoje, Peterburgo ekonominiame forume, savo draugelį Timčenko pavadino „chocholu“, iki mano pašnekovo pajūryje. Ir šis nuodas pavojingesnis už bet kokį antisemitizmą, panieką kaukaziečiams arba ksenofobiją garstarbaiteriams iš Vidurio Azijos – pastaraisiais dešimtmečiais neapykanta ir ksenofobija tapo rusų tautos egzistencijos esme, kadangi kai rusas vadina judėją „žyduku“ arba kaukazietį „juočkiu“, jis žino, kad jis sąmoningai įžeidžia žmogų. O kai jis vadina ukrainietį „chocholu“, jam tai tiesiog švelni pravardė – tokia pat, kaip pavadinti savo šunį Demonu. Ir iš tiesų juk nevadinsi šuns Dmitrijumi Ivanovičiumi, šuo ir yra šuo.

Jei ukrainietis praleis negirdomis įžeidžią pravardę, stichinis ruso šovinisto pasaulio paveikslas visiškai niekaip nepasikeis. Jei pats save pavadins chocholu, susilauks visuotinio graudulio ir pasiūlymo sudainuoti ką nors tęvu balsu ar sušokti gopaką. O jei pasipiktins, tada jį išvadins „banderovcu“ ir užsimanys ištrinti nuo žemės paviršiaus.

Aš pasipiktinau, galų gale kito pasirinkimo aš neturėjau, tiesiog jaučiau pareigą apginti garbę tautos, greta kurios užaugau ir gyvenu. Kiek galima ramiau paaiškinau pašnekovui, kad jis įžeidė net ne mane, o milijonus žmonių. Kad nors nesu etninis ukrainietis, bet galiu gerai suprasti, ką jaučia ukrainiečiai, kai susiduria su panašiu chamizmu – mano tėvynainių naikinimas taip pat prasidėjo nuo kokčių šūkių „Mušk žydus – gelbėk Rusiją!“ Ir nuo to, kad dabar, gelbstint Rusiją, prireikė naikinti kitą tautą, mano nuotaika negerėja.

Pašnekovas nustebęs pažiūrėjo į mane ir paklausė, ką tokio įžeidaus ir antisemitiško aš pamačiau tame šūkyje. Negi aš nežinau, kad yra žydų ir yra žydukų. Žydukai yra tie, kurie...

Vakaras nustojo būti slogus. Mano bičiulis, keletą metų nematęs savo pažįstamų, sukrėstas žiūrėjo tai į mane, tai į juos, ir aš supratau, jog manęs laukia paskaita apie tai, kaip pragaištingai rusiška propaganda veikia netvirtus protus, kad pakaktų keleto metų lavinimo ir švietimo, ir mes nepažintume Rusijos. Paskaitų klausytis aš nenorėjau. Tiesą sakant, aš buvau laimingas.

Buvau laimingas, nes galima daugkart mitinguose ir straipsniuose kartoti „mes visi ukrainiečiai“ ir patiems tuo netikėti, nes jie išties yra ukrainiečiai, o tu – žyduko snukis. Ir net jei patys ukrainiečiai, perėję kartu su žydais, armėnais, azerbaidžaniečiais, Krymo totoriais, rusais ir kitais savo bendrapiliečiais Maidano liepsnas ir skausmą, pamatys, kad politinė tauta – ne kraujas ir žemė, o bendra meilė tėvynei ir solidarumas, visiems kitiems tu vis tiek būsi ne ukrainietis, kad ir ką ten darytum ir kalbėtum. Ir tie visi kiti būtinai atskirs muses nuo kotletų, o „chocholus“ – nuo „žydukų“.

Žmogus, pavadinęs mane „chocholu“, nesąmoningai patvirtino tai, ką aš galėjau tik numanyti, – susiformavo ukrainiečių politinė tauta, ir tai pastebi ir tie, kurie jai priklauso, ir tie, kurie ją myli ir užjaučia, ir tie, kurie jos nekenčia. Ukrainietis posovietinėje erdvėje – jau kaip ir laisvo žmogaus, nenorinčio atsukti sprando pono rimbui, sinonimas. Ukrainos himnas – it „Marselietė“. Kraujas ir žemė daugiau nebeįdomūs – nei mums, nei jiems – tiems, kurie mus žudo...

Po kelių dienų aš jau buvau Kijeve. Mažame banko padalinyje tarnautoja, pagyvenusi inteligentiška moteris, pasakojo kolegoms savo pokalbį su seserimi iš Kemerovo.

– Ir ji man sako: „Jūs ten visi fašistai, „banderovcai“, jūs už Ameriką. O juk jūs kojas turite bučiuoti Putinui, kad jis nenumetė ant jūsų atominės bombos, jei jūs rusiškai kalbėti nenorite!“ O aš jai, kvaišai, paskambinau pasveikinti gimtadienio proga! O ji man – atominę bombą!

Ir pažvelgusi į mane ji netikėtai paklausė:

– O gal galima atsisakyti rusų tautybės? Aš – juk rusė... Man taip gėda!

– O kam jums atsisakyti? – nusistebėjau aš. – Jūs ir esate tikroji rusė vien todėl, kad jūs – ukrainietė. Nes jūs laisva. Todėl, kad jūs norėjote pasveikinti savo seserį gimtadienio proga, o ne numesti bombą. Tegul jūsų sesuo atsisako. Kokia ji, po velnių, rusė?

Juk tam, kad būtum rusas – kaip ir ukrainietis, žydas ar dar kas nors, – visų pirma reikia būti žmogumi, o ne žvėrimi. Tai ir yra pati didžiausia valstybinė šiuolaikinės Rusijos paslaptis.

Trumpai apie autorių: Vitalijus Portnikovas – žurnalistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas.

aboutru.com

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė

Tiesos.lt

© 2014 „XXI amžius“