Valdžia bijo tų, kurie nebijo jos

Povilas Urbšys

Jaudina tai, kad dabartinę įtampą, kylančią su Rusija, valdžios struktūros išnaudoja tam, kad būtų sustiprinta galimybė dar labiau kontroliuoti žmogaus privatų gyvenimą.

Kad valdžia bijo tų, kurie nebijo jos, teko įsitikinti ne kartą. Todėl prisidengus išorinėmis grėsmėmis priimami įstatymai, kurie leistų sekti visus valdžiai nelojalius piliečius. Tai Valstybės saugumo departamentas ne kartą yra teigęs ir savo ataskaitose, kuriose ir patriotai, išdrįsę kritikuoti valdžią, yra vadinami Maskvos agentais. Ką dar galima daryti su jais, jei ne sekti?.. Todėl sunku patikėti, kad naujieji įstatymai, suteikiantys dar didesnes galias, netaps priemone susidoroti su kitaip mąstančiais, su tais, kurie drįsta turėti savo nuomonę.

Susidaro įspūdis, kad valdžia apskritai bijo savarankiškos žmogaus minties. Ji bijo žmogaus, kuris pats, be jos nurodymų, iš patriotinių paskatų apsispręstų ginti valstybę. Todėl manau, kad šauktinių kariuomenė, savanoriška pasipriešinimo dvasia Lietuvoje buvo sąmoningai ardoma, griaunama.

Mūsų valdžia nesupranta vieno akivaizdaus dalyko – bet kokiam priešui galima pasipriešinti tik tada, kai nebus bijoma pasitikėti savo piliečiu. Tačiau Konstitucinio teismo padedamas politinis elitas parodė nepasitikėjimą valstybės suverenu, atimdamas iš Tautos konstitucinę teisę tiesiogiai kurti savo valstybę.

Juk jei būtų pasitikima savo piliečiais, valstybės patriotais, savanoriams seniai būtų leidžiama namuose turėti ginklus – tai atitiktų dabartinės situacijos iššūkius. To juk nebijo Suomijos, Švedijos, Šveicarijos politinis elitas. Bet juk mūsiškiai neišdrįs. Gerai prisimenu, kaip 1991-ųjų sausio dienomis kai kurie Aukščiausios Tarybos deputatai nepatikliai šnairuodavo į mus, Aukščiausios Tarybos gynėjus, atėjusius į Aukščiausiąją Tarybą iš gatvės ir ne tuščiomis rankomis. Kai kurie stengdavosi kuo greičiau iš tokios aplinkos ištrūkti – matyt, mes, tie, kurie buvome pasirengę aukoti savo gyvybes, jiems kėlėme tam tikrą grėsmę. Niekas neanalizavo, kokie tuo metu buvo priimti Aukščiausioje Taryboje įstatymai, bet esu tikras, jog tuomet nebuvo priimtas nė vienas neteisingas, žmonių interesus ignoruojantis įstatymas. Tik tada, kai praėjo Sausio įvykiai ir žmonės atsitraukė, Aukščiausioje Taryboje, o vėliau – ir Seime ėmė tarpti kitokios, jau nebe Tautos, suvereno, atstovavimo idėjos.

Šiomis dienomis buvo paskelbta informacija apie tai, kad Lietuvos kariuomenės daliniai buvo aukščiausios karinės parengties, tačiau… kiek iš mūsų tai sujaudino? Daugelis tą informaciją priėmėme taip, tarsi tai vyktų ne su mumis ir ne su mūsų valstybe. Mes jau tapome tiesiog žiūrovais, stebėtojais. Kai televizijos ekranuose matome savo valstybės vadovus, įvairiomis ryžtingomis pozomis demonstruojančius, kaip Lietuva yra pasiruošusi gintis, dažnas pagalvoja, jog tai, ką jie daro, daro dėl savęs, ne dėl mūsų, o tie ekrane šmėžuojantys vaizdai sukelia tiek emocijų, kiek ir vaizdai apie karinį konfliktą Artimuosiuose Rytuose. Žmonės jau nebetiki, jog tai, kas jiems rodoma, yra ne įvaizdžio kūrimas, ne valdžios galių stiprinimas.

Būtent pastaruoju metu atskirtis tarp valdžios ir žmonių mūsų šalyje tik dar labiau išryškėjo. Tai, kad žmonės jau nebegeba reaguoti į esamas grėsmes kaip politinė Tauta, – akivaizdus faktas. Jei pokario metų partizanai valstybę suvokė labai konkrečiai – šeima, namai, žemė, – tai dabartinės Lietuvos žmogus valstybę sutapatina tik su valdžia – jis nesieja su valstybe nei šeimos, nei namų, nei žemės.

Ir čia kyla esminis klausimas: kodėl kai iš tikrųjų iškilo viena didžiausių grėsmių mūsų valstybei per šį nepriklausomybės laikotarpį, mes jaučiamės atskirti nuo savo valstybės? Tad apie kokią pasipriešinimo dvasią galima kalbėti?

Lygiai prieš 70 metų pokario Lietuvoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas, per dešimt metų pareikalavęs 20 tūkstančių miško brolių gyvybių. 186 tūkstančiai Lietuvos žmonių buvo ištremti ir įkalinti, iš jų dauguma buvo pasmerkti vergiškam darbui sovietiniuose gulaguose.

Paradoksas yra tas, kad tais pokario metais, kai Tauta kilo į žūtbūtinę kovą, ji jau kurį laiką gyveno be savo išrinktos valdžios. Lietuvių Tauta be jokio valdžios nurodymo pati organizavosi ir priėmė sprendimą atkurti savo valstybę, pasipriešinti okupantui ginklu.

Tokiame kontekste darosi aišku, ir kodėl ginkluoto pasipriešinimo pradžios septyniasdešimtmetis neminimas valstybiniu lygiu – vyksta tik spontaniški paminėjimai, nors, atrodytų, dabar pats tinkamiausias metas priminti pokario ginkluotą kovą, kaip pilietinio pasipriešinimo pavyzdį.

Gal Prezidentei ir partiniam elitui jau pats laikas susimąstyti, ar nevertėtų Konstituciniam teismui pavesti „teisingai“ išaiškinti 3-iąjį Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“? Tik, neduok Dieve, atsiras patriotų-idiotų, kurie supras šį Konstitucijos straipsnį tiesiogiai.

Verčiau visiems choru iškilmingai paskelbti Lietuvos Metų žmogumi NATO kareivį – amerikietį seržantą – ir vienas kitam palinkėti ramybės.

Tiesos.lt

© 2014 „XXI amžius“