ES aplinkos ministrams – Popiežiaus audiencija

Popiežius sveikinasi su Lietuvos aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku

Rugsėjo 16-osios, trečiadienio, ryte popiežius Pranciškus priėmė Europos Sąjungos valstybių narių aplinkos ministrus, tarp kurių buvo ir ministras iš Lietuvos Kęstutis Trečiokas.

Savo kalbą ministrams Pranciškus pradėjo esminiu priminimu, kad aplinka yra visų gėris ir kiekvieno iš mūsų atsakomybė, reikalaujanti veiksmingo bendradarbiavimo tarptautinės bendruomenės viduje. „Labai dėkoju už tai, kad norėjote šio susitikimo, kuris man suteikia progą pasidalinti su jumis kai kuriomis mintimis, artėjant svarbiems tarptautiniams įvykiams ateinančiais mėnesiais: tvaraus vystymosi tikslų priėmimui šio mėnesio pabaigoje (JTO) ir konferencijai apie klimatą Paryžiuje“, – sakė Popiežius.

Šventasis Tėvas ministrams kalbėjo apie tris principus, pamatines taisykles, kurias, jo nuoširdžiu įsitikinimu, verta turėti galvoje kalbant apie klimato ir visos aplinkos apsaugos problemas.

Pirma, tai – solidarumas – žodis, kuris kartais pamirštamas arba kuriuo steriliai piktnaudžiaujama.

Anot Pranciškaus, žinome, kad labiausiai aplinkos degradavimas paliečia vargšus. Tad solidarumas reiškia naudoti veiksmingus instrumentus, kurie kovą prieš aplinkos degradavimą sugeba suderinti su kova prieš skurdą. Yra daug teigiamų patirčių šia kryptimi. Pavyzdžiui, kai vystomos ir perduodamos tinkamos technologijos, galinčios geriausiu būdu panaudoti žmogiškus, gamtinius, socioekonominius resursus, užtikrinant ilgalaikį tvarumą.

Antra, teisingumo principas. Popiežius Pranciškus priminė savo enciklikoje „Laudato Si“ minėtą „ekologinę skolą“, ypač tarp šiaurės ir pietų, susietą su prekybine nelygybe ir pasekmėmis aplinkai, su neproporcingu gamtinių resursų naudojimu, istoriškai, iš kai kurių šalių pusės. Turime pripažinti šią skolą. Tos šalys yra kviečiamos ją gražinti geru pavyzdžiu, reikšmingai sumažindamos neatsinaujinančios energijos naudojimą, suteikdamos išteklių labiausiai stokojančioms šalims, kad jos vykdytų tvarios plėtros programas ir politikas, tinkamu būdu administruotų miškus, transportą, šiukšles, rimtai spręsdamos maisto švaistymo krizę, remdamos atitinkamą ekonominį modelį, drąsindamos gyvenimo būdo keitimą.

Trečiasis principas, kurį paminėjo Popiežius, buvo visų suinteresuotų pusių dalyvavimas, net ir tų, kas paprastai lieka sprendimo procesų pakraščiuose. Gyvename, anot Šventojo Tėvo, labai įdomiu momentu. Viena vertus, mokslas ir technologijos į mūsų rankas įdeda precedento neturinčią galią. Antra vertus, korektiško, gero tos galios panaudojimo prielaida yra integrali ir integruojanti vizija. Reikia dialogo, kuris būtų įkvėptas tokios vizijos, besiremiančios integralia ekologija, kuri ir yra pagrindinė enciklikos „Laudato Si“ tema, priminė Pranciškus.

Solidarumas, teisingumas ir visų dalyvavimas dėl mūsų orumo ir dėl kūrinijos apsaugos – didelis kultūrinis, dvasinis ir ugdymo iššūkis.

Popiežius pakvietė aplinkos ministrus sutelkti jėgas ir intensyviai dirbti ruošiantis mėnesio pabaigoje Paryžiuje numatytam tarptautiniam susitikimui, kuriame šalys turės patvirtinti darnaus vystymosi tikslus ir išreiškė savo, kaip katalikų bendruomenės vadovo, palaikymą.

* * *

Po audiencijos pas popiežių Pranciškų Lietuvos aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas Lietuvos ambasadoje prie Šventojo Sosto Romoje pasidalijo savo mintimis apie šį susitikimą su Vatikano radiju.

Ką politikams, Europos Sąjungos valstybių aplinkos ministrams, galėjo pasakyti Šventasis Tėvas, kuris yra dvasinis autoritetas?

Paskaičius popiežiaus encikliką („Laudato Si“) neliko abejonių, kodėl mūsų dvasinis vadovas rūpinasi šiais dalykais. Tai iš tiesų turi rūpėti visiems. Nesakau, kad priėjome liepto galą, bet nieko nedaryti ir toliau taip elgtis su aplinka, su Dievo kūrinija, negalima. Ir Popiežius taikliais, paprastais, visiems suprantamais žodžiais tai įvardijo – laikas susimąstyti. Be jokios abejonės, šis kvietimas skirtas aplinkos ministrams, vyriausybių vadovams, kurie su tuo tiesiogiai dirba ir už savęs turi struktūras ir organizacijas; institucijas, kurios turi tuo pasirūpinti. Ir rūpinamės, bet ar pakankamai? Manau, kad ne. Turint galvoje, kad katalikiškas pasaulis yra didžiulis, milijonai tikinčiųjų, ir jei tarp milijonų turėsime vieną jausmą, bendrą supratimą, mes tikrai daug padarysime. Atskirai, veikiant kad ir politiniu lygiu, kad ir prezidentų lygiu, kalbant lozungais, nieko nebus. Turime turėti bendrumo, bendro likimo jausmą, tada, manau, kitaip žiūrėsime į aplinką ir tai, kaip elgiamės su kūrinija.

Savo enciklikoje „Laudato Si“ popiežius Pranciškus svarstė apie labai globalias temas, apie pasaulinę ekonomiką, antra vertus, tvirtino, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti individualiai. Ką galėtų padaryti Lietuvoje, mieste ar kaime, gyvenantis žmogus?

Begales dalykų. Pirmiausia neteršti, nenuodyti aplinkos, nežudyti, atrodo, nieko mūsų gyvenime nereiškiančių mikroorganizmų, mažų vabalėlių, bet gamtoje taip yra, kad nužudžius vabalėlį maisto nelieka mažam paukšteliui ar kam kitam. Popiežius enciklikoje minėjo ekosistemas, kuriose žmogus yra tik maža dalis. Viskas turi egzistuoti. Ir kai mes iškertame mišką, paruošiame žemę žemdirbystei, kuri, rodos, tokia naši, ekonomiška, bet iš tiesų sunaikiname tūkstančius, gal milijonus gyvybių. Tai žaizda žemei. Turime į tai ir žiūrėti kaip į žaizdos darymą. Arba kai vienos rūšies augalai, dėl ekonominių priežasčių, yra sodinami ir auginami didžiulėse teritorijose, arba laikomi tiek vienos rūšies gyvūnai, tai iškreipia visą sistemą. Ir ekonominė nauda čia yra labai ginčytina. Viena vertus, atrodo, kad tai labai atsiperka, bet jei suskaičiuotume visą žalą, kiek užteršiame, tos naudos ir neliktų, žala gal būtų didesnė. Mes, manau, nepakankamai, tam dėmesio skiriame. Popiežius atkreipia į tai dėmesį, aplinkos ministrų atsakomybėje yra tai matyti ir su savo pavaldžiomis institucijomis žalą sustabdyti.

Viena iš pagrindinių enciklikos „Laudato Si“ minčių yra ta, kad ekologinė ir skurdo problema yra vienos sudėtingos problemos dvi pusės, kurias reikia spręsti kartu.  Ar Jūs sutiktumėte su šia įžvalga? Ar ji aktuali Lietuvoje, ar yra situacijų, kai skurdas lemia aplinkos degradavimą arba atvirkščiai?

Sutinku su šiuo požiūriu. Lietuvos atveju gal tai nėra itin akivaizdu, nes, tarp Europos Sąjungos šalių, esame skurdoko lygio, bet kai kuriose valstybėse tai ypatingai išsiskiria. Jei kalbėtume apie vandenį: ačiū Dievui, Lietuvoje problemos neturime ir geriame sveikiausią ir geriausią vandenį. Turime padaryti, kad ir toliau taip būtų, po 20 ir po 100 metų. Bet yra šalių, kur neturtingi žmonės negali sau leisti gėlo, švaraus vandens; jie priversti vartoti tai, ką randa šalia savęs, iš užterštų vandens telkinių. Su tuo ateina ligos, epidemijos. Jie negali nusipirkti vandens, gryno, buteliuose, iš ledynų ar šaltinių. Ligos plinta ir tai yra tūkstančių, gal šimtų tūkstančių žmonių mirčių priežastis. Ir čia kalbant tik apie vandenį. O daug dalykų yra paslėpti. Su chemija, žemės ūkyje, su kitais dalykais ateina bėdos, kurios galbūt pasirodys tik ateityje. Apie genetiškai modifikuotus produktus turime ilgai kalbėtis ir turime rimtai žiūrėti į tai, mokslininkai turi pasakyti savo išvadas. Galima vaikytis vien pelno,  akivaizdžios ir greitos gerovės, bet iš tiesų menamos, nes už tą po to reiks susimokėti ir labai brangiai.  

Ką norėtumėte pridurti asmeniškai?

Vieną mintį norėčiau pasakyti. Pačiam iki šiol tiesiogiai neateidavo į galvą, o enciklikoje tai tiesiai įvardyta – nesirūpindami savo aplinka, savo ateitimi, žengdami žingsnius, lemiamus vien ekonominių interesų, gal tiesiog nesuvokdami, pamiršdami ar nepagalvodami – darome nuodėmę. Esame tikintys žmonės, katalikai.  Būna atvejų, kai išpažintyje neturi ką pasakyti, gal ką sukeikei, buvai grubus. Bet taip pat negeras jausmas, kai užteršiam aplinką, ne taip sutvarkome atliekas, išmetame maistą, kitus dalykus padarome. Nesaikingai naudojame energiją, uždegame šviesą dienos metu – daugybė dalykų. Visa tai kartu yra ir nuodėmė. Naudojame energijos resursus ir kitus išteklius nesaikingai, tai atsiliepia aplinkai ir taip naikiname tą kūriniją, nors neturime teisės to daryti. Tai man buvo viena iš pagrindinių minčių. Ne vien techniniai, cheminiai procesai, bet moralinis ir atsakomybės jausmas. Ne kaip ministrą, o kaip paprastą žmogų mane tai paveikė. Kiek galėsiu, sieksiu tai perduoti ir jaunai kartai, ir tiems su kuriais susitinku, taip pat kolegoms ir politikams, kad kiekvienas savo srityje, mąstytų daugiau apie aplinką, kad nepakenktumėme nei šiai dienai, nei ateities kartoms.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“