Komunistinis genocidas po įstatymo priedanga

Dr. Zita Šličytė,

Tarptautinio Vilniaus Tribunolo „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ (2000) vyriausioji kaltintoja

Reikšminga aptarti ir atsiminti komunistinio genocido pradžią okupuotoje Lietuvoje 1941 metais ir vadinamąsias jo vykdymo „anfractus iudicum“ (teisines gudrybes), iš kurių įžūliausia buvo Rusijos Sovietų Federatyvinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58-asis straipsnis.

Marionetinės Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakymu nuo 1940 m. gruodžio 1 d. RSFSR Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo Lietuvos teritorijoje. Kadangi okupavus Lietuvą visi jos piliečiai, nepriklausomai nuo jų noro ir apsisprendimo, tapo Sovietų Sąjungos piliečiais, buvo sukurta teisinė prielaida patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už Tėvyne apsišaukusios Sovietų Sąjungos išdavimą pagal Rusijos įstatymus.

RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-asis straipsnis išvardino net 20 nusikaltimų, priskiriamų kontrrevoliuciniams nusikaltimams, sudėčių. Už visus juos numatyta galimybė taikyti aukščiausią kriminalinę bausmę – mirties bausmę. Pirmosios šito straipsnio prima dalies, kurią sudarė net keturi punktai, dispozicija įvardino Tėvynės išdavimu tokius Sovietų Sąjungos piliečių veiksmus, kuriais kenkiama jos karinei galiai, valstybinei nepriklausomybei ar teritorijos neliečiamybei, konkrečiai: už šnipinėjimą, karinės ar valstybinės paslapties išdavimą, perėjimą į priešo pusę, pabėgimą ar perskridimą į užsienį. Iš nusikaltimo subjektų išskirti kariai (58 1b punktas) ir jų šeimų nariai (58 1c punktas). Pabėgus ar perskridus į užsienį kariui, pilnamečiai jo šeimos nariai buvo atsakingi už padėjimą rengiamam ar padarytam išdavimui ir už nepranešimą apie jį valdžiai. Tačiau itin reikšminga tai, kad baudžiamoji atsakomybė numatyta ir „kitiems pilnamečiams išdaviko šeimos nariams, kartu su juo gyvenusiems ar nusikaltimo padarymo momentu jo išlaikomiems“ (58 1c punktas). Šeimos narių įvardinimas šito nusikaltimo subjektais buvo itin įžūlus teisės principų ir teisingumo paneigimas. Kaltė (tyčia ar neatsargumas) yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Nekaltas asmuo, nepadaręs veikos, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė, negali būti įvardintas nusikaltimo subjektu, tuo labiau pagal tokius požymius, kad gyveno kartu su nusikaltimą padariusiu asmeniu arba buvo jo išlaikomas. Už šeimos nario padarytą nusikaltimą kartu gyvenę ar jo išlaikomi asmenys galėjo būti nutremiami penkeriems metams į tolimuosius Sibiro rajomus, jiems atimamos rinkimų teisės.

Sovietų Lietuvos NKGB (Narodnij komisariat gosudarstvennoj bezopastnosti) komisaras P. Gladkovas 1941 05 13 telegrama pranešė Sovietų Sąjungos NKGB komisarui V. Merkulovui, kad Lietuvoje bus areštuojama ir tremiama į Sovietų Sąjungą visas „buržuazinės“ Lietuvos valstybės aparatas (policijos, teisėsaugos, kariuomenės, visuomenės, administracijos atstovai, lietuvių tautinė kontrevoliucija (tautinių, valstybinių, krikščioniškųjų organizacijų nariai) ir kt. (Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998. Vilnius. Vaga. 33 p.).

Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvažiavo į Rusijos gilumą areštantų vagonuose. Dauguma jų buvo nugabenti į Krasnojarsko srities Kraslago, Mordovijos ASSR Temlago ir Sverdlovsko srities Severurallago kalėjimus. Šitų kalėjimų tardytojai daugumai lietuvių pareiškė kaltinimus pagal RSFSR BK 58-ąjį straipsnį, o tremtyje atsidūrė ne tiktai pilnamečiai jų šeimų nariai, bet ir vaikai bei senoliai pagal nurodytus požymius: gyveno kartu su Tėvynės išdavimu kaltinamaisiais, buvo jų išlaikomi.

RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio 2-oji dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už ginkluotą sukilimą, 3-ioji – už priešiškų ryšių palaikymą su užsienio valstybėmis. Išskirtina 58-ojo straipsnio 4-osios dalies dispozicija, kurioje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už „pagelbėjimą bet kuriuo būdu vykdyti prieš Sovietų Sąjungą nukreiptą veiklą tai tarptautinės buržuazijos daliai, kuri, nepripažindama lygių teisių komunistinei sistemai, ateinančiai pakeisti kapitalistinės sistemos, siekia ją nuversti, ir tos buržuazijos įtakoje esančioms ar tiesiogiai jos suorganizuotoms grupėms bei organizacijoms“.

Kaip suprasti 58-ojo straipsnio 4-ojoje dalyje aprašytą nusikaltimą? Baudžiamieji įstatymai turi bent minimaliai apibrėžti baudžiamosios veikos sudėtį ir jos teisinius padarinius (konkretumo principas). Nors baudžiamuosiuose įstatymuose nedraudžiama vartoti bendrinių sąvokų ar vertinamųjų požymių, tačiau visi baudžiamosios veikos sudėties požymiai turi būti aprašyti taip, kad būtų aišku, kas yra draudžiama. Šiuo požiūriu 58-ojo straipsnio 4 dalis yra abstrakčių ir neaiškių formuluočių kratinys apie trukdymą įtvirtinti tarptautinę komunistinę sistemą, apie bendradarbiavimą su neaiškia tarptautinės buržuazijos dalimi.

Kadangi RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-asis straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už kontrrevoliucinius nusikaltimus, 1927 m. vasario 25 d. 3-ioji Sovietų Sąjungos Centro Vykdomojo komiteto sesija taip suformulavo 58-ojo straipsnio 1 dalį, išaiškindama nusikaltimų objektyviąją pusę: „Kontrrevoliuciniu laikomas kiekvienas veiksmas, nukreiptas į darbininkų bei valstiečių Sovietų ir jų pagal konstitucijas (SSRS ir sąjunginių bei autonominių respublikų) darbininkų bei valstiečių Vyriausybių valdžios nuvertimą, pakirtimą ar nusilpninimą arba nukreiptas į išorinio Sovietų Sąjungos saugumo ir pagrindinių ūkinių, politinių ir nacionalinių proletarinės revoliucijos laimėjimų pakirtimą ar nusilpninimą“.

Nors proletarinės revoliucijos laimėjimų pakirtimu ar nusilpninimu galėjo būti pripažintas, pavyzdžiui, nežymus darbo drausmės pažeidimas, toliau įstatymas skelbė: „Dėl visų darbo žmonių interesų tarptautinio solidarumo tokie pat veiksmai laikomi kontrrevoliuciniais ir tada, kai jie nukreipti prieš bet kurią kitą darbo žmonių valstybę, nors ir nesančią Sovietų Sąjungos sudėtyje“.

Taigi, Sovietų Sąjunga RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu grasino visam pasauliui! Ji skelbė turinti teisę bausti bet kurios kitos valstybės pilietį ir už veiksmus, kurie buvo padaryti ne jos teritorijoje. Tai – didžiausias teisinis absurdas!

Susipažinus su to laiko realijomis, sunku įsivaizduoti, kaip Sovietų Sąjungos pilietis galėjo sukurstyti užsienio valstybę griebtis blokados, nutraukti diplomatinius santykius ar užgrobti valstybinį turtą (58-ojo straipsnio 5-oji dalis). Šnipinėjimas pakartotinai buvo įvardintas 58-ojo straipsnio 6-ojoje dalyje, valstybinės pramonės, transporto, prekybos, pinigų apyvartos ar kredito sistemos ir kooperacijos pakirtimas kontrevoliucijos tikslais – 7-ojoje, o atsakomybė už teroristinį aktą – 8-ojoje dalyse. Devintoji 58-ojo straipsnio dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už valstybinio ar visuomeninio turto naikinimą kontrrevoliuciniu tikslu, o plačiausiai praktikoje taikyta 10-oji dalis – už kontrrevoliucinę propagandą ir agitaciją.

Baudžiamoji atsakomybė už propagandą ir agitaciją, skatinančias savo turiniu nuversti, pakirsti ar nusilpninti tarybų valdžią, padaryti atskirus kontrrevoliucinius nusikaltimus, tokio turinio literatūros platinimą, gaminimą ar laikymą numatė net mirties bausmę, jeigu tai padaryta karo aplinkybėmis, panaudojant masių religinius ar nacionalinius prietarus.

Jeigu mirties bausmės taikymą už šito nusikaltimo padarymą karo aplinkybėmis dar galima suprasti, tai masių religinių ar nacionalinių prietarų panaudojimo požymis tikrai neadekvatus aukščiausiosios kriminalinės bausmės taikymui. Jis buvo nukreiptas prieš dvasininkiją ir realizuotas praktikoje baudžiant mirties bausme niekuo nenusikaltusius.

Kitos RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio dalys numatė atsakomybę už dalyvavimą kontrrevoliucinėje organizacijoje (58 11), nepranešimą apie tikrai žinomą rengiamą ar padarytą kontrrevoliucinį nusikaltimą (58 12), aktyvius veiksmus ar aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą (58 13) bei kontrevoliucinį sabotažą (58 14).

Anksčiau įvardintu baudžiamosios teisės konkretumo principu nepasižymėjo nė viena RSFSR BK 58-ojo straipsnio dalis, todėl prokurorų ir tardytojų savivalė jį taikant praktikoje konkretiems asmenims kelia pasibaisėjimą.

Prisidengus RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsniu, 1941 metais sušaudyti buvę nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybės ministrai, aukščiausio laipsnio karininkai ir policijos valdininkai, aktyvūs Tautininkų, Krikščionių demokratų, Valstiečių sąjungos ir Šaulių sąjungos nariai. Šiuo požiūriu charakteringa yra aštuoniolikos asmenų grupės byla, kurioje kaltinimai pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio 4, 10 ir 11 dalis pareikšti buvusiam Lietuvos Respublikos Prezidentui, 1918 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarui Aleksandrui Stulginskiui, kuris nuo 1927 metų tiktai ūkininkavo savo Jokūbavo dvare. Šitoje byloje buvo kaltinami Stanislovas Šilingas, buvęs Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras, buvęs Susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, Švietimo ministras Juozas Tomkūnas už tai, kad 1934–1938 metais, būdami Lietuvos fašistinėje vyriausybėje, teikė pagalbą buržuazinėms vyriausybėms, vykdė antitarybinę propagandą ir agitaciją. Analogiški kaltinimai buvo suformuluoti ir kitiems aštuoniolikos asmenų grupės nariams: o, būtent, praeityje aktyviai dalyvavo priešrevoliuciniame judėjime, 1919–1940 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1919–1920 metais dalyvavo kovose prieš Raudonąją armiją, Kraslago lageryje platino priešiškus sovietų valdžiai gandus, kad rusų armija pralaimės kare su vokiečiais (kaltinimai Jonui Mateliui, Kaziui Atkočiūnui, Česlovui Vabalui, Pranui Vizgirdai, Antanui Pošiūnui, Adolfui Šalkauskui).

Vertinant tokius kaltinimus baudžiamosios teisės teorijos požiūriu, reikia konstatuoti, kad:

Pirma. Pagal teritorinį principą (baudžiamosios teisės galiojimą erdvėje) valstybė baudžiamosios teisės normas gali pritaikyti už visas baudžiamąsias veikas, padarytas jos teritorijoje. Lietuva į Sovietų Sąjungos sudėtį buvo inkorporuota tiktai 1940 metais, ji nebuvo RSFSR sudėtinė dalis, todėl jokia veika jos teritorijoje negali būti baudžiama pagal Sovietinės valstybės – RSFSR – Baudžiamojo kodekso normas. Tačiau šį principą paneigė aukščiau aptarta RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio 1 dalis.

Antra. Nors okupavus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, joje buvo neteisėtai įvestas RSFSR Baudžiamasis kodeksas, tačiau jo normos galėjo būti taikomos tiktai tokiems teisiniams santykiams, kurie atsirado po jo įsigaliojimo. Pagal vieną iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų nei įstatymo leidėjas, nei teisėjas negali nustatyti atgalinio įstatymų, numatančių veikos baudžiamumą, galiojimo.

Išimtį sudaro tiktai kariniai nusikaltimai ir nusikaltimai žmonijai, įskaitant genocidą, kuriems nenustatytas senaties terminas ir už kuriuos baudžiama netgi tais atvejais, jeigu tokia veika nepažeidžia valstybės, kurioje jie buvo padaryti, vidaus įstatymų (JTO „Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai“ 1 straipsnio b punktas. (Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. „Mintis“, 1991, 121 p.).

Nurodytos 18 asmenų grupės baudžiamojoje byloje visus kaltinamuosius Kraslago prokuroras siūlė sušaudyti. Bylą peržiūrėjo pagal priklausomybę Sovietų Sąjungos Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato Ypatingasis pasitarimas (taip vadinama „Troika“), kurios posėdyje nedalyvavo nei teisiamieji, nei liudytojai. Nors kaltinamieji buvo areštuoti 1941–1942 metais, Ypatingasis pasitarimas nuteisė juos tiktai 1952 metais. 10 metų jie buvo kalinami be jokio teisinio pagrindo, 10 kaltinamųjų mirė lageryje nesulaukę Ypatingojo pasitarimo sprendimo nuteisti kalėti po 25 metus, įskaitant atsėdėtą laiką ir po to ištremti penkeriems metams. Tardymo priežiūros skyriaus LSSR valstybės saugumo Prokuratūroje valstybės justicijos 3-ios klasės patarėjas A. Kirijenko, peržiūrėjęs 18 žmonių archyvinę baudžiamąją bylą Nr. 42880/3, 1988 m. spalio 20 d. nutarime nurodė, kad, arešto dieną minėti asmenys vyriausybinėse pareigose nedirbo, ūkininkavo, valstybinėse įstaigose (Juozas Vileišis), konkrečių duomenų apie jų veiklą kovoje su revoliuciniu judėjimu byloje nėra...

Dalyvavimas buržuazinėje Tautininkų partijoje ir Šaulių sąjungoje, darbas policijoje, nesant konkrečių kovos prieš revoliuciją faktų, negali būti pagrindas patraukti baudžiamojon atsakomybėn...

Nutarta baudžiamąją bylą prieš 18 asmenų nutraukti, nesant jos veikoje nusikaltimo sudėties.

Beveik po 50 metų pati okupacinė struktūra pripažino, kad RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu apkaltintų asmenų veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

Trumpai aptartoje 18 asmenų grupės baudžiamojoje byloje atskiromis nutartimis buvo išskirta dar 52 asmenų grupės byla. O kiek iš viso lietuvių be pagrindo buvo apkaltinta pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį ir ne tiktai suimtų 1941 metais? Juk RSFSR Baudžiamasis kodeksas Lietuvoje galiojo net iki 1961 m. birželio 26 d. Jo pagrindu buvo represuoti ir sušaudyti Lietuvos Laisvės kovų dalyviai – partizanai ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijai veikėjai.

Lietuvių tautos genocidas 1941 metais pažymėtas 470 vadinamųjų politinių kalinių sušaudymu, o lageriuose 1941–1943 metais mirties nuosprendis įvykdytas dar 595 kaliniams. Sušaudyta sulaikant, nužudyta tardant, mirė dėl nepakeliamų kalinimo ar darbo sąlygų, dingo be žinios ir mirties bausmės įvykdymo 33 procentai politinių kalinių iš 150000. Tokia yra kruvina RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio taikymo okupuotos Lietuvos gyventojams statistika (Vilniaus tribunolo nuosprendis. Vilnius. 2000. 144 p.). Juo pažymėtas ir ketvirtojo Lietuvos Prezidento, Laisvės Kovų Sąjūdžio vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto sušaudymas Maskvos Butyrkų kalėjime 1954 m. lapkričio 26 d.

Neseniai „Svobodos“ („Laisvės“) radijo laidos dalyviui, rašytojui, istorikui, žurnalo „Zvezda“ redaktoriui Jakovui Gorodinui vienas klausytojas pateikė tokį klausimą: „Ar galima pripažinti genocidu Stalino gulagų sistemą?“ Jis atsakė, kad Stalino gulagų sistema buvo vergiško darbo, o ne žmonių naikinimo sistema.

Tokia nuomonė nėra pagrįsta, nes Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2-asis straipsnis genocidu įvardina ne tiktai kokios nors nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės narių žudymą, bet ir tyčinį sudarymą tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti (Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. „Mintis“. 1991, 116 p.).

Ne tiktai 1941 metų birželį areštuoti vyrai, bet ir ištremti jų šeimų nariai atsidūrė tokiose gyvenimo sąlygose, kuriomis grėsė mirtis nuo bado ir šalčio, o RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-asis straipsnis buvo lietuvių tautos genocido priedanga.

Nors asmenys, nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį, yra pripažinti nekaltais, jiems suteiktas politinių kalinių teisinis statusas. Manyčiau, to nepakanka visapusiškam ne tiktai teisiniam, bet ir politiniam represijų pagal jį vertinimui.

Įžūlus teisės principų ir teisingumo paneigimas 1941 metais Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje jau septynis dešimtmečius laukia principingo tarptautinio politinio bei teisinio įvertinimo. Tačiau žlugusios Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja Rusija atkakliai neigia karo, genocido bei nusikaltimus žmoniškumui, padarytus vardan komunistinės sistemos siekio viešpatauti visame pasaulyje. Galingosios pasaulio ir Europos valstybės, siekdamos sau naudingų su Rusija santykių, nėra linkusios nuvainikuoti Antrojo pasaulinio karo nugalėtoją, vadovaujasi akivaizdžiai nehumanišku principu, kad nugalėtojai neteisiami.

© 2015 „XXI amžius“