Pabėgėliai veržiasi į Vokietiją ir kitur, bet ne į Lietuvą
Iš Sirijos ir kitų greta esančių šalių į Europą būriais veržiasi pabėgėliai, kuriuos iš jų tėvynės išstūmė kraupus, jau beveik penkerius metus besitęsiantis karas, nukreiptas prieš valdantį režimą. Visuose šalies regionuose vyksta susirėmimai su sukilėliais. Vien nuo rugsėjo 30-osios prasidėjusių Rusijos aviacijos antskrydžių ne tik prieš sukilėlius, bet ir prieš gyventojus, t. y. per vieną mėnesį, Jungtinių Tautų duomenimis, dėl mūšių trijuose rajonuose, savo namus paliko mažiausiai 120 tūkst. žmonių. Dauguma jų pasitraukė į netoliese esančias vietoves arba stovyklas netoli Turkijos sienos. Tuose rajonuose vyksta nuožmūs mūšiai tarp Rusijos aviacijos remiamos Sirijos kariuomenės ir įvairių sukilėlių grupuočių. Daugiau kaip pusė aukų tiesiogiai siejamos su rusų atakomis. Rusija kaltinimus neigia. Dėl jau penktus metus vykstančio pilietinio karo Sirijoje žuvo apie 150 tūkst. žmonių, o 4 mln. alkanų, šąlančių, sergančių pabėgėlių pasitraukė į kaimynines šalis. Turkijoje dabar yra apie 2 mln., Libane dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų. Nebūdama turtinga šalis, Turkija nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokias tikisi atrasti Europoje. Tai verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa jiems tampa kažkokiu pasakišku rojumi, ypač Vokietija, Švedija. Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio. Skaičiuojama, kas šiemet į Europą atvyko daugiau nei 700 tūkst. nuo karo ir skurdo Vidurio Rytuose, Afrikoje ir Azijoje sprunkančių žmonių.
Jau du mėnesius televizijų ekranuose matome būrius žmonių, einančių ne tik su vaikais, bet ir kalbančių mobiliaisiais ar išmaniaisiais telefonais. Pirmuosius rūpesčius dėl pabėgėlių srautų patyrė Graikija ir Italija. Bet netrukus dar daugiau jų plūdo į Vengriją, kuri buvo priversta iškviesti į pagalbą kariuomenės dalinius, o paskiau skubiai įrengti patvarią sieną, kad sulaikytų pabėgėlių srautą, kuris vėliau buvo nukreiptas į Austriją, o ji netrukus perpildyta pabėgėlių irgi ėmėsi priemonių nuo jų apsisaugoti. Vengrijai apsitvėrus sienomis, pabėgėliai užtvindė Rytų Austriją (pvz., spalio 1012 dienomis, vien per pusantros paros, į Austriją atvyko 12000 žmonių, migrantams iš Balkanų toliau plūstant į Šiaurės Europą), buvusios Jugoslavijos valstybes. Slovėnija, Kroatija, ES nepriklausanti Serbija patyrė didžiules pabėgėlių iš Sirijos ir juos priglaudusios Turkijos bangas. Aukščiausieji Europos Sąjungos (ES) bei Europos Tarybos vadai nieko gero negalėjo padaryti, tik Europos Sąjungos šalims paskirstyti pabėgėlių kvotas. Vengrija, Čekija, Slovakija ir Lenkija atsisakė priimti numatytas ir skubiai sudarytas pabėgėlių kvotas. Vokietija įsipareigojo priimti beveik 300 tūkst. imigrantų. Tačiau pabėgėliai, sugrūsti į pabėgėlių centrus ir prieglaudas, nesulaukia tikros pagalbos. Imigrantų antpuolis sukėlė ne tik kai kurių Vokietijos ministrų ar valdžios pareigūnų, bet ir piliečių nepasitenkinimą, perėjusį į protestus.
84 Anglikonų Bažnyčios vyskupai raštu kreipėsi į Didžiosios Britanijos premjerą Deividą Kameroną, ragindami priimti bent 50 tūkst. pabėgėlių iš Sirijos. Anot jų, Britanijos sprendimas priimti tik 20 tūkst. pabėgėlių iki 2020 metų yra nepakankamas, ir dauguma žmonių norėtų labiau jiems padėti. Tai nuostabus jų krikščioniškumo įrodymas. Britanija ne tik priims 20 tūkst. pabėgėlių iš pabėgėlių stovyklų, esančių šalyse aplink Siriją, bet ir skyrė 1 mlrd. svarų paramą Sirijai bei 100 mln. svarų labdaros organizacijoms, kurios rūpinasi dėl konflikto perkeltais asmenimis.
Anksčiau buvo nuspręsta, kad Lietuva per dvejus metus įsipareigoja priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja. Spalio viduryje Lietuvos vidaus reikalų viceministas Elvinas Jankevičius su delegacija lankėsi Italijoje, dar anksčiau Graikijoje. Nors buvo skelbta, kad pirmieji pabėgėliai Lietuvą galėtų pasiekti dar lapkričio pradžioje, šiuo metu dėl to abejojama. Tam kliudo ne tik tai, kad pabėgėliai nelinkę rinktis Lietuvos kaip prieglobsčio šalies, bet ir tai, kad kol kas italai ir graikai nesudarė pabėgėlių, kurie galėtų atvykti į Lietuvą, sąrašų.
Nors viceministras sakė, kad labiausiai nori sulaukti šeimų iš Sirijos, tačiau dabar paaiškėjo, kad pirmieji pabėgėliai bus iš Irako, atvykstantys iš stovyklų Turkijoje. Aišku, esant didelei suirutei niekas neatsižvelgs į Lietuvos keliamus reikalavimus, kad jie mokėtų bent vieną iš ES sąjungos šalių arba kaimyninių Lietuvos valstybių kalbą.
Argi tie 1000 imigrantų nulietuvins lietuvius? Jie bus asimiliuoti ir ilgainiui taps lietuviais. Aišku, jei jie išreikšdami savo norą pasiliks gyventi jiems neįprastame ir skurdžiame krašte. Kaip po 1812 metų Lietuvoje užstrigę prancūzų kariai su lietuvaitėmis kūrė šeimas, augino vaikus, kurių tik palikuonys pagal kai kurias pavardes rodo prancūzišką kilmę, tačiau jie tapo ir liko grynakraujais lietuviais, panašiai ir kai kurie į Lietuvą atklydę sirai vaikinai lietuvėms augins savo sulietuvėjusius vaikus, o kai kurie lietuviai, susigundę arabiškų bruožų sirėmis, irgi augins lietuvius. Lietuvoje jie tikrai nesilaikys ilgai savo kalbos, kaip tai daro kai kurie lenkai, rusai ar, pavyzdžiui, armėnai ir kiti, nei per 25 metus, nei per 50 metų nepanorę kalbėti lietuviškai. Europos Tarybos Lietuvai skirta pabėgėlių kvota pakankamai maža per dvejus metus į Lietuvą nurodyta priimti tik 1105 pabėgėlius. Tačiau jau dabar aišku, kad pabėgėliai į Lietuvą net nesiveržia. Ar mes, Lietuvos gyventojai, kurių dabar yra arti 3 mln., verkšlenantys dėl tūkstančio pabėgėlių kvotos, galime įsivaizduoti, kaip į mažą Slovėniją, turinčią tik 2 mln. gyventojų, jau subėgo 80 tūkst. imigrantų? (Beje, šią savaitę Austrija, perpildyta iš Vengrijos persiųstais pabėgėliais, nusprendė statyti tvorą palei sieną su Slovėnija, siekdama sumažinti iš šios valstybės plūstantį migrantų srautą.) Nustokime gąsdinti vieni kitus. Pabėgėliai, kurie tikrai nesiveržia pas mus būriais, kaip matome per televiziją būriais plūstančius į kitas šalis, niekaip mūsų neasimiliuos (nebent patys taptume lepšiais ir savame krašte taptume arabais). Mes juos patys nesunkiai asimiliuosime. Kaip asimiliavome rusus ar lenkus, taip ir neišmokusius lietuviškai, bet dėl to nekeliame jokio triukšmo eisenų ir protestų neorganizuojame. Kai keliamas ažiotažas ir protestai prieš pabėgėlių priėmimą, kai formuojama pabėgėliams ar imigrantams priešiškos nuostatos, tokie veiksmai naudingi tik Lietuvos priešams ir Maskvai.
Linas Šalna
© 2015 XXI amžius
|