2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Lenkijoje laimėjo katalikiška partija

Partijos „Įstatymas ir teisingumas“ vadovas Jaroslavas Kačynskis

Sekmadienį triuškinančia pergale Seimo rinkimus laimėjo katalikiška Lenkijos partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS), nugalėdama valdančiąją centristinę Piliečių platformą (PO). Pirminiais duomenimis, Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) vadovaujama PiS užsitikrino 242 mandatus 460 vietų Seime. Taip nutrauktas aštuonerius metus trukęs PO valdymas, ir PiS galės sudaryti vyriausybę be kitų partijų. J. Kaczynskis paskelbė pergalę ir pirmiausia atidavė pagarbą savo velioniui broliui dvyniui, prezidentui Lechui Kačynskiui, kuris žuvo 2010 metais per vyriausybinio lėktuvo katastrofą netoli Smolensko Vakarų Rusijoje. J. Kačynskis priminė daugybę iškilių Lenkijos veikėjų, žuvusių per tą tragišką įvykį.

Nepaisant aštuonerius metus trunkančio sumanaus ekonomikos valdymo, PO gerokai „išsisėmė“. Ekspertai mano, kad PO susilpnėjo, kai premjeras Donaldas Tuskas buvo paskirtas Europos Vadovų Tarybos pirmininku. Be to, partijai žalos padarė praėjusių metų pasiklausymo skandalas, pavadintas „Veitergeitu“ („Waitergate“, pagal „waiter“ – anglų kalba „padavėjas“). Tai – pernai birželį paviešinti prašmatniame Varšuvos restorane slapta įrašyti PO ministrų pokalbiai. Visuomenę smarkiai supykdė tai, kad įtakingi politikai aptaria darbo reikalus prabangiai vakarieniaudami už mokesčių mokėtojų pinigus. PO, gavusi 23,4 proc. balsų, Seime turės tenkintis 133 mandatais.

Pabėgėliai veržiasi į Vokietiją ir kitur, bet ne į Lietuvą

Iš Sirijos ir kitų greta esančių šalių į Europą būriais veržiasi pabėgėliai, kuriuos iš jų tėvynės išstūmė kraupus, jau beveik penkerius metus besitęsiantis karas, nukreiptas prieš valdantį režimą. Visuose šalies regionuose vyksta susirėmimai su sukilėliais. Vien nuo rugsėjo 30-osios prasidėjusių Rusijos aviacijos antskrydžių ne tik prieš sukilėlius, bet ir prieš gyventojus, t. y. per vieną mėnesį, Jungtinių Tautų duomenimis, dėl mūšių trijuose rajonuose, savo namus paliko mažiausiai 120 tūkst. žmonių. Dauguma jų pasitraukė į netoliese esančias vietoves arba stovyklas netoli Turkijos sienos. Tuose rajonuose vyksta nuožmūs mūšiai tarp Rusijos aviacijos remiamos Sirijos kariuomenės ir įvairių sukilėlių grupuočių. Daugiau kaip pusė aukų tiesiogiai siejamos su rusų atakomis. Rusija kaltinimus neigia. Dėl jau penktus metus vykstančio pilietinio karo Sirijoje žuvo apie 150 tūkst. žmonių, o 4 mln. alkanų, šąlančių, sergančių pabėgėlių pasitraukė į kaimynines šalis. Turkijoje dabar yra apie 2 mln., Libane – dar beveik 1,5 mln. sirų pabėgėlių. Jordanijoje glaudžiasi per 700 tūkst., Irake – 250 tūkst. dėl pilietinio karo į artimąjį užsienį pasitraukusių Sirijos gyventojų. Nebūdama turtinga šalis, Turkija nesugeba užtikrinti tokių gyvenimo sąlygų, kokių jie galbūt norėtų ar kokias tikisi atrasti Europoje. Tai verčia pabėgėlius keliauti toliau, ir natūralu, kad Europa jiems tampa kažkokiu pasakišku rojumi, ypač Vokietija, Švedija. Į Europą per Balkanus šiuo metu dažniausiai atvyksta pabėgėliai ir migrantai iš Sirijos, Afganistano, Irako ir Pakistano. Per Viduržemio jūrą daugiausia plaukia pabėgėliai iš Eritrėjos, Etiopijos, Somalio. Skaičiuojama, kas šiemet į Europą atvyko daugiau nei 700 tūkst. nuo karo ir skurdo Vidurio Rytuose, Afrikoje ir Azijoje sprunkančių žmonių.

Strasbūro teismas įteisina buvusią Lietuvos okupaciją?

Dainavos ir Tauro apygardų partizanų susirinkimas. Stovi (iš kairės): Vaclovas Voveris-Žaibas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, neatpažintas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Sergijus Staniškis-Litas, ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis; klūpo (dešinėje) Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. Kiti neatpažinti. 1948 metų vasara

Nagrinėdamas Lietuvoje už dviejų partizanų Šakių rajone nužudymą 1953 metų sausio 3-iąją švelnia bausme nuteisto sovietų saugumo karininko Vytauto Vasiliausko skundą, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui (nors EŽTT savo sprendime ir jam pateiktame Lietuvos Vyriausybės aiškinime nenurodomos partizanų pavardės, bet patiksliname, kad tai buvo broliai Jonas ir Antanas Aštrauskai, karinės čekistinės operacijos metu 1953 m. sausio 2 d. žuvę tuometiniame Šakių rajone). Buvęs sovietų saugumo karininkas V. Vasiliauskas, gyvenantis Tauragėje, 2005 metais kreipėsi į EŽTT, esą jis nuteistas nesilaikant Lietuvos ir tarptautinių įstatymų žmogaus teisių srityje. MGB ir KGB karininkas (užsitarnavęs net papulkininkio laipsnį) teigė, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnis („nėra bausmės be įstatymo“), kadangi įvykių (partizanų nužudymo) metu (1953 m.) galiojusi Jungtinių Tautų Konvencija prieš genocidą (1948 m.) neapėmė politinių grupių, todėl pagal tarptautinę teisę tai nebuvo laikytina nusikaltimu. Didžioji Strasbūro teismo kolegija savo sprendime teigia, kad buvęs sovietų saugumo karininkas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, taip esą pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją.

Pabaigos pradžia

Petras Plumpa

Po Antrojo pasaulinio karo apie 85000 lietuvių, atsidūrusių Vokietijoje, o vėliau emigravusių į kitas Vakarų šalis, išsigelbėjo nuo susidorojimo okupuotoje gimtinėje.

Būna visokių išbandymų: pinigais, garbe, nelaimėmis, ligomis, plėšikais, ir pagaliau – svečiais. Amerikoje išeiviai lietuviai džiaugėsi, kai pas juos atvykdavo reti svečiai iš Lietuvos. Tačiau atėjo laikas, kai jie vienas kitam supykę palinkėdavo: „O kad pas tave atvažiuotų giminės iš Lietuvos!“

Nekviesti, gobšūs, įkyrūs svečiai yra daugialypė nelaimė, nes paliečia visas žmogaus gyvenimo sritis: moralinę, medžiaginę, religinę, tautinę ir t.t. Po 1990 metų į Vakarus skuodė lietuviai dėl įvairių priežasčių: vieni – trokšdami pralobti, kiti bėgo nuo skurdo, treti – ieškodami avantiūrų, dar kiti – paplėšikauti. Panašiai yra ir su dabartiniais Artimųjų Rytų ir Afrikos pabėgėliais.

Sirija – pilietinio karo žlugdoma šalis

Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas

Mes, gyvenantys ramiame Europos pakraštyje (nors kartais ieškantys ir čia surandantys Europos centrą), sunkiai įsivaizduojame Sirijos ir to regiono politinę įtampą. Nuo 2011 metų pavasario besitęsiantis pilietinis karas Sirijoje sukėlė vieną didžiausių humanitarinių katastrofų pasaulyje (apie priežastis, nulėmusias didelį sirų nepasitenkinimą paaiškinsime vėliau). Aukų skaičius perkopė 150 tūkst. ir didėja toliau. Manoma, kad nuo karo pradžios namus palikti turėjo apie 12 mln. sirų: daugiau nei 4 mln. įsikūrė aplinkinėse valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake, 7,6 mln. tapo pabėgėliais pačioje Sirijoje. Tačiau jau beveik tris mėnesius Sirijos pabėgėliai masiškai plūsta ir į Europą, mat kaimyninės šalys ir Jungtinės Tautos nebesugeba užtikrinti minimalių gyvenimo sąlygų. Jordanija, Turkija ir Libanas nėra suinteresuotos nei tų žmonių išlaikyti, nei aprūpinti, Jungtinės Tautos irgi nebesugeba tai padaryti. Iš karo apimtos šalies pabėgėlių naudos sau gauti sugalvojo įvairios kontrabandininkų grupės, pamačiusios, kad tai – aukso gysla, ir siūlo karo niokojamiems žmonėms nelegaliai persikelti į Europą.