Sirija – pilietinio karo žlugdoma šalis

Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas

Šių dienų Damasko vaizdas

Mes, gyvenantys ramiame Europos pakraštyje (nors kartais ieškantys ir čia surandantys Europos centrą), sunkiai įsivaizduojame Sirijos ir to regiono politinę įtampą. Nuo 2011 metų pavasario besitęsiantis pilietinis karas Sirijoje sukėlė vieną didžiausių humanitarinių katastrofų pasaulyje (apie priežastis, nulėmusias didelį sirų nepasitenkinimą paaiškinsime vėliau). Aukų skaičius perkopė 150 tūkst. ir didėja toliau. Manoma, kad nuo karo pradžios namus palikti turėjo apie 12 mln. sirų: daugiau nei 4 mln. įsikūrė aplinkinėse valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake, 7,6 mln. tapo pabėgėliais pačioje Sirijoje. Tačiau jau beveik tris mėnesius Sirijos pabėgėliai masiškai plūsta ir į Europą, mat kaimyninės šalys ir Jungtinės Tautos nebesugeba užtikrinti minimalių gyvenimo sąlygų. Jordanija, Turkija ir Libanas nėra suinteresuotos nei tų žmonių išlaikyti, nei aprūpinti, Jungtinės Tautos irgi nebesugeba tai padaryti. Iš karo apimtos šalies pabėgėlių naudos sau gauti sugalvojo įvairios kontrabandininkų grupės, pamačiusios, kad tai – aukso gysla, ir siūlo karo niokojamiems žmonėms nelegaliai persikelti į Europą.

Sausra sukėlė pasipriešinimą

Pretekstas nepasitenkinti Bašaro al Asado režimu kilo po 2006–2010 metais Siriją apėmusios didelės sausros, kuri labai nuskurdino regionų gyventojus ir privertė migruoti juos į miestus. Iš 23 mln. Sirijos gyventojų apie 2–3 mln. pateko į visišką skurdą. Tačiau į miestus atvykusiems sirams buvo vis vien sunku, nes šalis buvo suteikusi prieglobstį 1 mln. palestiniečių ir 100 tūkst. irakiečių, tad šie jau buvo užėmę laisvas darbo vietas. Tai lėmė visuomenės susiskaldymą ir susipriešinimą. Taigi dešimtys tūkstančių skurdžių, atsidūrusių Sirijos miestuose, negalėjo įsitvirtinti. Konfliktas kilo 2011 metų kovą, kai gana maža grupė žmonių Daros mieste surengė protestą prieš vyriausybę, nesugebančią pasirūpinti savo piliečiais. Režimas protestuotojus laikė maištininkais ir nesutiko išklausyti jų skundų – B. al Asadas, sekdamas iki 2000 metų Siriją valdžiusio tėvo pėdomis, susidorojo su protestuotojais. Per visą šalį pasklido protestai, kuriuos vyriausybinės pajėgos ramino smurtu. Per kitus kelerius metus paprasti klausimai dėl maisto ir vandens trūkumo tapo politiniu ir religiniu reikalu.

Įvairialypė sukilėlių gausybė – prieš valdantį režimą

Daugybė tarpusavyje nesutariančių sukilėlių grupuočių siekia nuversti B. al Asado, prieš 15 metų perėmusio valdžią iš savo tėvo, režimą, sukėlusį nuskurdusių gyventojų musulmonų bei krikščionių nepasitenkinimą. Sukilėlių ir paprastų gyventojų žudymai, miestų naikinimai – visa tai Sirijos kasdienybė. Didžiosioms valstybėms nepavyksta sustabdyti diktatoriškų B. al Asado valdymo formų, nes kiekviena turi savų interesų. Sirijos opozicionieriai susiskaldę. Vieningos vizijos jie neturi, siekia tik nuversti režimą. Sirijos sukilėliams tarptautinėje erdvėje atstovauja Sirijos nacionalinė taryba (angliškas trumpinys – SNC), suformuota 2011 metais Turkijoje. Nacionalinėje taryboje dalyvauja Sirijos Musulmonų brolija, Asirų demokratų organizacija ir Damasko deklaracijos veikėjai daugiausia iš emigracijos. Šiai organizacijai vadovauja kairiosios pakraipos krikščionis Džordžas Sabra (George Sabra). 2012 metais Sirijos nacionalinė taryba susivienijo su kai kuriomis kitomis opozicinėmis grupėmis ir sudarė platesnę Sirijos nacionalinę koaliciją. Tačiau į ją patenka Laisvoji Sirijos armija, susidedanti iš B. al Asado reguliariosios kariuomenės dezertyrų ir prijaučiančiųjų; Sirijos revoliucinė koordinacinė sąjunga, vienijanti daugiau nei 216 grupių, Kurdų nacionalinė taryba, kurios parama koalicijai išdėstyta su tam tikromis sąlygomis dėl kurdų ateities bei kurią sudaro bent 15 kurdų partijų. Tarp sukilėlių veikia daugybė organizacijų ir grupuočių, kurios nepatenka į Sirijos nacionalinę koaliciją ar siauresnio profilio Sirijos nacionalinę tarybą. Pavyzdžiui, kairiosios pakraipos Kurdų demokratinės sąjungos partija, Kurdų liaudies apsaugos vienetai, taip pat kairysis Nacionalinis koordinacinis komitetas demokratiniams pokyčiams neremia koalicijos. Pilietiniame kare aktyviai dalyvauja ir džihadistų grupuotės, kurių dalis siejama su „Al-Qaeda“: Al-Nustra frontas, Sirijos islamo išlaisvinimo frontas, Sirijos islamo frontas, Tawhid brigada, Al-Farouq batalionai, Islamo aušros judėjimas, Ahrar al Sham batalionai, Liwa al Islam, Al Haq brigada, Jaysh al Tawhid, Saqour al Sham brigada. Jau vien iš sukilėlių grupuočių pavadinimų gausybės aišku, kiek daug nepatekintųjų B. al Asado režimu ir kaip jie susiskaldę. JAV ir sunitiškos arabų valstybės remia Sirijos sukilėlius. Pilietinis karas Sirijoje sudarė sąlygas sustiprėti vadinamajai Islamo valstybei (ISIS), siekiančiai sukurti islamo kalifatą. Sirijoje vyksta ir netiesioginis „al Qaedos“ sąjungininkų, remiamų Kataro ir Saudo Arabijos, karas su Irano proteguojama „Hezbollah“. Vienas iš tikimiausių Sirijos ateities scenarijų – jos padalijimas į B. al-Asado alavitų valstybę ir sukilėlių vadovaujamą Sirijos dalį. Kai kuriuos sukilėlius remia JAV, dar kitus remia Saudo Arabija bei Kataras. Tačiau B. al Asado režimas su „Hezbollah“ ir Irano pagalba, o dabar su Rusijos naikintuvų raketomis ėmė atgauti pusiausvyrą ir jėgas. Karas Sirijoje tebesitęsia su sunkiausiomis pasekmėmis jos gyventojams ir Europai, jau nepajėgiančiai priimti didžiulio pabėgėlių srauto.

Cheminis ginklas sukėlė tarptautinę įtampą

2013 m. rugpjūčio 21-ąją B. al Asado režimas surengė cheminę ataką, nusinešusią daugiau nei 1300 žmonių gyvybių, ir sukėlė tarptautinį pasipiktinimą. Visi duomenys rodė, kad prieš civilius piliečius ataką įvykdė B. al Asado režimas, nes netoli dujomis apnuodytos teritorijos buvo sukilėlių būriai. Netrukus pasirodė pranešimai apie tariamai parengtą JAV karinių veiksmų prieš Siriją scenarijų. Po galimai panaudoto cheminio ginklo Vašingtonas, anot žiniasklaidos, planavo dienos ar dviejų dienų karinį smūgį iš karinių bazių Pietų Graikijoje ir Kretoje. Tikimybė, kad Jungtinės Tautos (JT) priims rezoliuciją, leisiančią imtis karinių veiksmų, buvo labai menka – buvo aišku, kad Kinija ir Rusija jokiais būdais nepritars tokiai rezoliucijai dėl Sirijos. Baltieji rūmai smerkė Sirijos režimą siekiant naikinti įrodymus, intensyviai bombarduojant tą vietovę po įtariamos cheminės atakos, taip pat dėl incidento, kai JT inspektorių automobiliai buvo apšaudyti snaiperių. Slėpdama savo pasirengimą ginti B. al Asado režimą, Rusija savo žiniasklaidos priemonėmis pradėjo įrodinėti, kad tikėtina Vakarų šalių karinė intervencija Sirijoje neatneštų lengvos pergalės, nes Damasko vyriausybė turi pakankamai oro erdvės gynybos sistemų atremti atakas. Esą Sirijos turimos daugiafunkcinės „žemė oras“ tipo sistemos „Buk M2E“ ir kitos oro erdvės gynybos priemonės, kurių turi Sirijos kariai, pateiks deramą atsaką agresoriams. Rusija netgi griebėsi šantažo: jei JAV suduos smūgį režimui, reikės įvesti pajėgas į Užkaukazę, ir Rusija turės spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t. y. Baltijos valstybėse. Taip gąsdino ir rusų politologas Michailas Aleksandrovas, NVS šalių instituto (kurio vienas iš steigėjų yra Rusijos užsienio reikalų ministerija) Pabaltijo skyriaus vadovas, teigdamas, kad „pusė Latvijos ir Estijos gyventojų Rusijos pajėgas pasitiktų su gėlėmis, kaip buvo 1940 metais“. Grasinimų Baltijos šalių okupacija nesiliovė skleisti Rusijos „liberaldemokratas“ Vladimiras Žirinovskis. 2013 m. rugsėjo 6 d., netrukus po tokių grasinimų, „taikos siekianti“ Rusija Sirijos link pasiuntė slaptą karo laivą su „specialiu kroviniu“.

Sirija istorijos vingiuose

Vidurio Rytų specialistas Viljamas Polkas (William R. Polk) aiškina, kad tokios tautos kaip „sirai“ nėra. Sirijos teritorija istorijos tėkmėje buvo nuolat užkariaujama: egiptiečių, hetitų, asirų, persų, graikų makedoniečių, romėnų, mongolų, turkų, britų ir prancūzų. Ir tik Umajadų kalifato metu VIII–IX amžiuje Sirija buvo imperijos centras. Tačiau šis palyginus trumpas istorijos laikotarpis paliko Sirijai islamišką paveldą ir lėmė, kad Sirijos visuomenė tapo labiau musulmoniška. Tačiau Sirijai būdingos ir mažos religiniais ar etniniais terminais apibūdinamos grupės, kurios liko nuo buvusių invazijų. Per paskutiniuosius penkis amžius, kai Sirija priklausė Otomanų imperijai, anklavuose šalia musulmonų sunitų gyveno ortodoksai, katalikai ar kiti krikščionys; alavitai, izmailiai bei kitos musulmonų šiitų grupės, taip pat jazidžiai, kurdai, žydai ir drūzai. Otomanų imperijoje etninės ar religinės mažumos anklavuose ar savo rajonuose mieste gyveno pagal savo papročius: rengėsi savaip, kalbėjo sava kalba, net rinkdavo ar skirdavo oficialius savo regiono pareigūnus, kurie paskirstydavo iš mokesčių surenkamas lėšas ir dalį sumokėdavo į imperijos iždą, rūpinosi mokyklomis, užtikrindavo sveikatos ar socialines paslaugas bendruomenei. Tokia sistema, nusakyta Korane ir Hadysuose, buvo laikoma privaloma musulmonams. Dėl šios priežasties, kai buvo sukurta Sirijos valstybė dabartine prasme, ji paveldėjo ir šią socialinę tradiciją.

Valstybės susiformavimas po Antrojo pasaulinio karo

Prancūzija ir Didžioji Britanija kariavo prieš Otomanų imperiją, kuri buvo sudariusi aljansą su Vokietija ir Austrija. Dar prieš Pirmojo pasaulinio karo pabaigą britai ir prancūzai pagal prancūzų diplomato Sykė-Piko (Sykes-Picot) susitarimą pasidalijo Artimuosius Rytus. Galiausiai tai, kas dabar vadinama Sirija, teko Prancūzijai. Tačiau vykstant karui arabų lyderiai, maištavę prieš Otomanų imperiją, įkūrė Damasko karalystę ir Paryžiaus taikos konferencijoje siekė savo nepriklausomybės pripažinimo. 1920 metais Prancūzija įsiveržė į Siriją ir de facto pavertė ją savo kolonija, nors teisiškai ji buvo valdoma pagal Tautų lygos mandatą.

Remiantis tarptautiniais susitarimais, Prancūzija turėjo ruoštis Sirijos nepriklausomybei, bet tam nerodė jokio dėmesio. Tačiau 1920–1940 metais pradėjo formuotis Sirijos valstybingumo idėja. Kylant nacionalizmui ir neveikiant prancūzų vykdomai politikai, kolonijos administracija ėmėsi smurto. Prancūzų periodas laikomas kur kas smurtingesniu palyginus su pakankamai laisvu gyvenimu Otomanų imperijoje. Prancūzai ne kartą bombardavo Damaską, o vadinamaisiais ramiais periodais įvesdavo karo teisę. Nepriklausomybė šiai teritorijai buvo žadama vis iš naujo ir iš naujo, kol 1941 metais, kai Prancūzijoje veikė provokiškas Viši režimas, Siriją perėmė britai. Paskutinis prancūzų karys Siriją paliko 1946 m. balandžio 17 d., ši diena laikoma nacionaline švente.

Tautinio nacionalizmo kilimas

Tačiau po prancūzų periodo iki 1958 metų Sirijoje nesusiformavo jokia pakankamai stipri politinė jėga. Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras paveikė Siriją taip, kad ji trejiems metams tapo Jungtinės Arabų Respublikos dalimi. Tačiau unija nesuveikė. Iškilo problema, ką reiškia būti siru, mat tokios tautos paprasčiausiai nėra. Sirijos gyventojais arba sirais buvo vadinami daugiausia arabiškai kalbantys musulmonai sunitai. Iš esmės terminas „musulmonas arabas“ apibūdino didžiąją dalį Sirijos gyventojų. Tačiau bėda ta, kad kiti gyventojai taip savęs apibūdinti negalėjo ir kaip ir Otomanų laikais gyveno bendruomenėmis. Tai netiko nacionalistiškai nusiteikusioms visuomenės grupėms. Tačiau vadinamieji nacionalistai patys buvo pasidaliję. Pagrindinis judėjimas „Musulmonų brolija“ manė, kad visuomenė ar „tauta“ turi būti arabų musulmonų sunitų, mažumoms nebuvo palikta vietos. Suvakarietinti nacionalistai manė, kad tautą sudaro visi asmenys, gyvenantys konkrečioje teritorijoje. Galiausiai suklestėjo panarabinis nacionalizmas, kurį praktikavo Baath (Atgimimo) partija. Pagal šią idėją Sirija turėjo tapti ne tiek atskira nacionaline valstybe, kiek arabų pasaulio dalimi, o viduje organizuota kaip unifikuota, sekuliari ir iš dalies vesternizuota visuomenė. Bet tai buvo gana sunku, nes dėl musulmonų sunitų dominavimo, visuomenės formavimo ir perfomavimo prancūzų laikais musulmonai į mažumas, ypač žydus, žiūrėjo skeptiškai.

Politinis Asadų šeimos įsigalėjimas

1967 metais per Šešių dienų karą Izraelis užėmė Sirijos Golano aukštumas, Jordanijos Vakarų krantą ir Rytų Jeruzalę. Tuo metu iškilo Hafezas Asadas, dabartinio prezidento B. al Asado tėvas. Asadų šeima yra iš alavitų mažumos, kuri Sirijoje sudaro aštuntadalį visuomenės. Kaip ir žydai alavitai vadina save išrinktaisiais, tačiau, daugumos musulmonų sunitų požiūriu jie yra atskalūnai. H. Asadui, kaip mažumos atstovui, daug pasirinkimo nebuvo, todėl jis prisijungė prie sekuliarios nacionalistinės Baath (Atgimimo) partijos. Ją įkūrė du jauni sirai – krikščionis ortodoksas Michelis Aflakvas (Michelias Aflaq) ir musulmonas sunitas Salahas Bitaras, mokęsi Prancūzijoje: jie susižavėjo Prancūzijos didybe ir nusivylė Sirijos silpnumu. Jie norėjo dviejų dalykų: kad Sirija taptų kaip Prancūzija ir kad prancūzai išeitų iš Sirijos. Abu tikėjo, kad ateitis yra socializmas. Jų požiūriu, visuomenė turėjo tapti moderni, sekuliari ir apibrėžiama kaip arabiška. H. Asado neapykanta „Musulmonų brolijai“ po jos nario pasikėsinimo į jį tapo gili. Pasukęs į politiką 1971 metais iškilo į politinius ir karinius lyderius. Tačiau Sirijos visuomenėje liko neatsakytas klausimas apie islamo vaidmenį ir sirų etniškumą. Ši problema ypač regima dabartinio pilietinio karo metu, bet ji vaidino svarbų vaidmenį ir anuomet, pavyzdžiui, kai 1973 metais buvo rašoma nauja konstitucija. Senesnės konstitucijos, siekiančios ir prancūzų laikus, teigė, kad prezidento pozicija turi priklausyti musulmonui. Nepaisant sekuliarumo, H. Asadas konstitucijoje įtvirtino islamą kaip meilės, progreso ir socialinio teisingumo religiją bei gavo šiitų dvasininko iš Libano išaiškinimą, kad alavitai nėra eretikai, bet priklauso šiitams. Tai nebuvo tik teologinis dalykas, mat alavitai buvo už įstatymo ribų ir galėjo būti legaliai žudomi. Musulmonų sunitų neapykanta alavitams regima ir šio Sirijos pilietinio karo metu. „Musulmonų brolija“ pasiuto, prasidėjo riaušės, teroristiniai išpuoliai, režimo pasiųstos kariuomenės pajėgos į „Musulmonų brolijos“ pagrindinį miestą Hamą buvo užpultos iš pasalų ir režimas vos laikėsi. Vis dėlto Hamos miestas 1982 metais buvo sunaikintas. Tačiau po pergalės H. Asadas ėmėsi masinių statybų ir šalies atkūrimo, tad atrodė, kad niekas nekvestionuos jo valdymo. Kaip teigia V. R. Polkas, H. Asado režimas savo valdymo metu regėjo aiškias užsienio jėgų pastangas nuversti jį. Jam nereikėjo nutekintų dokumentų: 1982 metais nugalėjus ir sugriovus Hamos miestą esą buvo aptikta daugybė iš užsienio atgabentos ginkluotės, sugauta Jordanijos ar JAV CŽV apmokytų priešininkų. Baath partija vienijo Siriją ir Iraką, kuriame šeimininkavo Sadamas Huseinas, bet dėl lyderių priešiškumo Irakas buvo laikomas antru Sirijos priešu po Izraelio. Todėl 1980 metais H. Asadas Irako ir Irano kare parėmė šiitišką Iraną, o amerikiečiai rėmė irakiečius. H. Asado akyse S. Huseinas tapo šlykščiu JAV pakaliku, todėl 1991 metais Irakas įsiveržė į Kuveitą ir amerikiečiams suformavus koaliciją prieš Iraką, prie jos prisijungė ir Sirija, paremdama amerikiečius.

Valdžią perima Bašaras al Asadas

H. Asadas mirė 2000 metais, todėl šalies vairą perėmė jo sūnus Bašaras, kuris iš pradžių padarė keletą nuolaidų priešininkams, bet paskui tapo toks pat autoritarinis lyderis kaip ir jo tėvas. B. Asado valdymo metu Sirija suklestėjo ekonomiškai: prieš pat pilietinį karą Sirijos BVP vienam gyventojui buvo 5000 dolerių. Tačiau 2010 metais dėl didžiulės sausros BVP krito iki 2900 dolerių vienam gyventojui. Prieš karą Sirijos BVP augimas kasmet, išskyrus keletą metų, buvo apie 2 proc. Apie 90 proc. vaikų lankė pradines ar vidurines mokyklas, 8–9 Sirijos gyventojai iš 10 buvo raštingi. Pagal šiuos kriterijus, Sirija galėjo būti lyginama su Iranu, Saudo Arabija ir Libija. Vienintelis dalykas, kurio nesisekė kontroliuoti, buvo gimstamumas: gyventojų skaičius nuolat stipriai augo. Tačiau pagrindine jo nesėkme analitikai laiko negebėjimą išplėsti politinio dalyvavimo ir surasti tarpusavio ryšio tarp skirtingų visuomenės grupių. Režimas tapo tironiškas, susipriešinęs su daugeliu visuomenės grupių, todėl nuolat buvo nestabilus ir provokavo užsienio įsikišimą. Sirijoje prieš karą visuomenė buvo labai susiskaldžiusi ideologiniu, religiniu požiūriu, o vienijama buvo tik pakankamai brutualios jėgos, tad tikros sirų nacijos sukurti nepavyko. Šią visuomenę sudarė arabiškai kalbantys musulmonai, arabiškai kalbantys krikščionys, musulmonai, kalbantys kurdų kalba, kurdai jazidai ir pan. Įvairialypė Sirijos gyventojų sudėtis matyti iš religinių bendruomenių. Be didžiąją gyventojų dalį sudarančių islamo išpažinėjų, iš 23 mln. Sirijos gyventojų daugiau nei 2 mln. yra krikščionys (9 proc.). Tai – daugybė bendruomenių (Bažnyčių) pagal jų tikėjimą: pavyzdžiui, Antiochijos Stačiatikių, Melkitų Katalikų, Sirijos Katalikų, Sirų Jakobinų Stačiatikių, Rusų Stačiatikių, Armėnų Apaštalinė, Maronitų Katalikų, Chaldėjų Katalikų Bažnyčia ir kitos. Krikščionybę išpažįstantys gyventojai iki karo daugiausia buvo susitelkę Damaske, Alepe, Latakijoje, Chamoje ir Chomse.

Sirija ir arabų pavasaris

Režimui iškilo grėsmė Džordžo Bušo prezidentavimo JAV metu. Jis paskelbė Siriją viena iš blogio ašies šalių. Toliau sekė nevieši trukdymai režimui, grasinimai imtis sankcijų ir jų įvedimas. JAV kongresas priėmė vadinamąjį Sirijos atskaitingumo aktą, kuriuo Sirijos režimas pripažintas remiantis terorizmą, deklaruota, kad jis siekia cheminio ginklo. 2006 metais Irake sudaryta naujoji šiitų dominuojama vyriausybė normalizavo Sirijos ir Irako santykius, nors Irakas netapo stabilia valstybe. Tačiau Sirijos santykiai su Vakarais liko daugialypiai: buvo siekiama sumažinti įtampą, bet vėl pereinama prie priešiškumo. 2007 metais Izraelis bombardavo Siriją kaltindamas siekiu pasigaminti branduolinį ginklą. 2010 metais JAV Sirijai pritaikė sankcijas: jomis buvo siekiama sumažinti šalies įplaukas iš naftos pardavimo ir sustiprinti opoziciją režimui. 2011 metais Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose prasidėjo Arabų pavasaris: režimai krito Tunise, Egipte, Jemene, Libijoje, politinis elitas Alžyre, Jordanijoje ir Omane paskelbė reformas, tam tikrų nežymių pasikeitimų buvo Saudo Arabijoje ir Katare. Neramumų kilo ir Sirijoje, bet B. Asadas į protestuotojus sureagavo netinkamai ir išprovokavo tolesnį nepasitenkinimą. Galiausiai, 2013 metais režimas kovoje panaudojo cheminį ginklą. JAV prezidento poste respublikoną Dž. Bušą pakeitęs demokratas Barakas Obama nesiryžo atakuoti Sirijos karine jėga. JAV vylėsi, kad be jų tiesioginių pastangų, opozicinės grupės sugebės susitarti, net jei ir dėl vieno tikslo – nuversti režimą. Bet buvo eilinį kartą apsiskaičiuota, nes pasirodė, kad kiekviena iš tų grupių veikia vedina savų siaurų interesų.

Sirijoje prieš režimą kariaujančios grupuotės nesutaria tarpusavyje, kaunasi dėl resursų ir teritorijos, todėl labai sunku išskirti lyderystę. Sukilėlių grupuotės labiau susijusios su religija. Nors dauguma musulmonų B. Asado režimą laikė priimtinu, kai kurios grupės siejo jį išimtinai su alavitais ar krikščionimis ortodoksais. Tačiau vietos kovotojų perspektyva iš esmės susijusi su dabartinės Sirijos ateitimi. Džihadistams iš užsienio tai – platesnis projektas: jie siekia suvienyti musulmonų bendruomenę, atkurti islamo pasaulio didybę, suformuoti Islamo kalifatą. ISIS – galingiausia B. Asadui oponuojanti musulmonų sunitų grupuotė, vienijanti vietos kovotojus ir atvykėlius iš daugybės šalių: tarp jų yra čečėnų, turkų, tadžikų, pakistaniečių, prancūzų, britų, atvykėlių iš Egipto, Libijos, Saudo Arabijos, Tuniso ar Maroko. Demonstruodami neįtikėtiną efektyvumą, jie plėtė ISIS arba ISIL ribas net į Šiaurės Iraką. Jų tikslas – islamo kalifatas. Savo sostinę ISIS įkūrė Rakos mieste šiaurės Sirijoje.

Parengta pagal Lietuvos ir užsienio žiniasklaidą

(Pabaiga kitame „XXI amžiaus horizontų“ numeryje)

© 2015 „XXI amžius“