„Pabėgėliai ir Lietuva“: kaip išlaikysime „meilės egzaminą“?

Lapkričio 16-osios vakarą Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje vyko Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos surengta konferencija „Pabėgėliai ir Lietuva“. Jos globėja buvo Kauno arkivyskupija, pranešėjus bei dalyvius pasveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Dabarties Europos, taigi ir mūsų šalies, iššūkį – migraciją, pabėgėlių integracijos klausimus, krikščionišką poziciją laikant „meilės egzaminą“ ir kita – aptarė penki konferencijos pranešėjai. Gyvą susidomėjimą jų mintimis bei konferencijos tema rodė gausūs dalyvių klausimai, į kuriuos buvo atsakyta pabaigoje. Renginio metu buvo galima pamatyti šiandien Europą ištikusios migrantų krizės akimirkas, įamžintas Delfi specialaus korespondento Artūro Morozovo nuotraukose. Konferenciją vedė kurijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

„Klausimas, apie kurį kalbėsime, – labai svarbus. Tai – gyvybės ir mirties klausimas“, – sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Tai – mirties klausimas bėgantiems nuo karo, persekiojimų, prarandantiems savo gyvybę, žuvusiems per teroristinį išpuolį Paryžiuje. Tai – klausimas ir mums, krikščionims, ką mes dėl to galime padaryti, kad tai būtų gyvybės klausimas“. Arkivyskupas pirmiausia pakvietė kreiptis į gyvybės Viešpatį už žuvusius sukalbant „Tėve mūsų“ maldą.

Rimtu iššūkiu ganytojas pavadino pabėgėlių klausimą ir tikintiesiems. Kaip į jį žvelgti Evangelijos šviesoje, juk ar Jėzus ko nors liepė nelaikyti artimu? Ar yra kokių nors meilės kitam išlygų? Ką iš tikrųjų reiškia išmintinga meilė artimui? Kokiomis vertybėmis vadovaujamės Lietuvoje ar Europoje, priimdami sprendimus pabėgėlių atžvilgiu: priimti ar užsisklęsti, galbūt siekiant savo pačių ramaus gyvenimo? Ganytojas išreiškė viltį, jog ši konferencija padės susidaryti rimtas įžvalgas apie tikrovę, leis kaip krikščionims su išmintimi žvelgti į ateitį.

Vėliau kalbėjęs karo ekspertas Zenonas Vegelevičius pranešime „Migracijos įtaka Valstybės saugumui“ aptarė dvi migracijos rūšis, paliesdamas pirmiausia valstybę silpninančią emigraciją (ypač jaunų, sveikų, darbingų žmonių, nes mūsų šalies piliečių vaikai gimsta svetur) ir mažinančią bedarbystę. Kalbant apie imigraciją, bet ne prieš pabėgėlius, kaip minėjo Z. Vegelevičius, praeina daug laiko, kol imigrantai integruojasi į valstybės gyvenimą, jiems reikia darbo vietų. Imigracija silpnina šalies saugumą. Šioje srityje dar trūksta valstybės vizijos, kokia Lietuva bus po kelių dešimtmečių. Z. Vegelevičius kalbėjo ir apie tai, kad Lietuvoje nėra vizijos, kokios kariuomenės reikia, jai trūksta ginkluotės, nes stinga pinigų įsigyti, o tuos pinigus „išsiveža“ emigrantai, nes jie dirba svetur. „O imigruos žmonės, kurie nėra piliečiai, jie negalės tarnauti kariuomenėje, bet darbo vietas užims. Tai irgi silpnina Lietuvos saugumą“, – sakė karo ekspertas.

Pasak Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovės Ilmos Skuodienės, skaičiusios pranešimą „Pabėgėlių socialinė integracija Lietuvoje ir kokie iššūkiai laukia ateityje“, šiuo metu pasaulyje savo namus priversti palikti 60 mln. žmonių, 20 mln. (daugiau kaip pusė jų – nepilnamečiai) pripažinti pabėgėliais pagal Ženevos konvenciją (šiemet jūra į Europą pateko 600 tūkst. žmonių). Į Lietuvą turėtų atvykti žmonės (apie 1000 iš Irako, Sirijos ir Eritrėjos), kurie iš tiesų bėga nuo karo, persekiojimų, nuo besitęsiančių konfliktų savo šalyse. Lietuvoje pabėgėliai priimami nuo 1997 metų. Iki 2014-ųjų apie 200 žmonių yra gavę pabėgėlių statusą. Didžioji jų dalis gyvena Vilniuje ir Kaune, tačiau dažniausiai nenori būti identifikuojami kaip pabėgėliai, o verčiau laikomi užsieniečiais. I. Skuodienė pabrėžė, jog pabėgėlių integracija yra abipusis procesas, iššūkiai laukia abiejų pusių. Čia svarbi atvykstančiojo motyvacija, kita vertus – mūsų pačių pasiruošimas priimti, bendrauti. Apklausos rodo Lietuvos gyventojų netoleranciją pabėgėliams (dėl to, kad juos esą išlaiko valstybė, kad jie kito tikėjimo, netvarkingi ir dėl kitų priežasčių), todėl nelengva spręsti jų integracijos klausimus (integracijos rodikliai yra įdarbinimas, sveikatos apsauga ir švietimas). Su pabėgėliais nenorima kartu dirbti, susiduriama su sunkumais ieškant jiems būsto.

Kai „Caritas“ ieško nuomoti būstą, nuomotojai lyg ir apsidžiaugia, kad jame gyvens užsieniečiai, tačiau išgirdę, kad tai bus pabėgėliai, gauna neigiamą atsakymą. Tas pats būna ir ieškant darbo, kai darbdaviai pareiškia nenorį pabėgėlių.

„Caritas“ užsieniečių integracijos programos vadovė minėjo, jog, sprendžiant socialinės integracijos problemas, susiduriama su išankstiniais stereotipais, baimėmis, bet ne realia, tiesiogine praktika. Kitose šalyse, ypač Vokietijoje, pabėgėlių centruose plačiai išplėtotas savanoriškas darbas, gyventojų pagalba (drabužiais, maistu), dalijimosi kultūra.

„Nauji globaliniai iššūkiai: ar tikrai esame pasiruošę?“ – taip pavadintą pranešimą skaitęs ambasadorius ypatingiems pavedimams Žygimantas Pavilionis atkreipė dėmesį, jog Lietuva 2007 metais buvo tarp septynių šalių, kovojusių dėl krikščioniškų šaknų paminėjimo Lisabonos sutartyje. Taigi Europa nėra krikščioniškas žemynas. Kažkada Europos lyderiai siekė gėrio pasaulyje, nebijodami būti krikščionimis ir kalbėti apie vertybes. Dabar ir Briuselyje, ir Vašingtone svarbu interesai, nafta ir dujos, o ne valstybės, kovojančios už laisvę. Ir maždaug po 10 metų esame fronto linijoje, matomas demokratinių šalių pralaimėjimas tarptautinėje erdvėje, autokratija puola iš visų jėgų. Kodėl taip atsitiko? Tiek ES viduje, tiek valstybių lyderiai turi sunkumų indentifikuodami prasmės klausimą, nugali pragmatiniai interesai, tiesos, religijos laisvės klausimai laikomi „blogo tono“ klausimais. Antivertybinėmis ideologijomis, autokratinėmis jėgomis, keistais dariniais, kuriuose įdėti Rusijos milijonai, šiandien siekiama sąmoningai naikinti demokratines šalis ir jų vertybes. Dažnai balsuojama taip, kaip reikia Rusijai, todėl ginančios tiesą ir laisvę, žmogaus orumą vertybės atsiduria pavojuje. Kalbėdami apie migrantų iššūkį, pasak Ž. Pavilionio, tam nesame vertybiškai pasiruošę. Susidūrimas su pabėgėlių krize bus skausmingas, jei patys nebūsime apmąstę savo pačių identiteto, vertybių. Šiandien išeitis – vienytis su tais, kurie Europoje dar remia tas pačias vertybes.

Pranešimą „Pabėgėliai – išmintingos meilės egzaminas“ skaitęs vyskupas Kęstutis Kėvalas kėlė klausimą, kaip migracijos krizės ir kitų globalių iššūkių akivaizdoje turime susieti meilę ir tiesą krikščioniškoje pasaulėžiūroje, kai darydami gera nesiekiame naudos. Ganytojas priminė krikščionybės skelbiamą besąlygišką meilę kiekvienam žmogui, kuris yra Dievo paveikslas, vertas pagarbos, nepaisant rasės, lyties, tikėjimo. Senajame Testamente ne kartą minima pagarba svetimšaliui. Naujajame Testamente pati Šventoji Šeima yra pabėgėlių šeima, pasitraukusi į Egiptą nuo Erodo įtūžio. Jėzus ne kartą pagiria svetimšalius už jų tikėjimą, geraširdiškumą, iškelia juos pavyzdžiu tautiečiams. Krikščionys, darydami gera kitam be išskaičiavimo, pradėjo naują erą. Šiandien mes džiaugiamės visuomeninėmis institucijomis, kurių šaknys ir pradžia – kažkada gyvenę krikščionys, Mokytojo prašymu ėję ir skelbę Evangeliją. Žvelgdami į Artimuosius Rytus, Afriką, matome, kokia didelė kaina buvo sumokėta už mūsų šiandieną. „Šiandien Europa laiko meilės ir tiesos egzaminą, sakytume, – išmintingos meilės išbandymą“, – sakė vysk. K. Kėvalas. – Europa tarsi negali elgtis prieš savo prigimtį pabėgėlių (iš kone 100 kraštų) atžvilgiu, kurie jau skaudžiai užmoka savo namų, gyvybių praradimu. Jie veržiasi į laisvę, tačiau yra sunkiai integruojami, gyvena getuose“. Ganytojas priminė popiežiaus Pranciškaus prašymą kiekvienoje parapijoje priimti po vieną pabėgėlių šeimą, ir tai reikštų dvi žinias: pirma, atėjo laikas vargšams atverti savo namų duris, ir antra, nekurti pabėgėliams getų, bet juos integruoti. Pasak vysk. K. Kėvalo, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė, kad šalis priimsianti visus, o tuo pasinaudodami atvyksta ir ekonominiai migrantai su padirbtais pasais, turime dvi problemas – kaip atskirti tikruosius pabėgėlius ir kaip juos priimti, bet nesukelti neįgyvendinamų lūkesčių, integruoti pasiruošusius gyventi pagal mūsų vertybes. Ganytojas atkreipė dėmesį, jog šiandien turime ir savus „pabėgėlius“ (ne tik išvykstančius – tokia vidinė emigracija yra savižudybės), turime spręsti ir savo pačių socialines, vertybines problemas. „Be atvirumo Dievui negali būti laisvos visuomenės, į kurią pabėgėliai su viltimi žiūrėjo patys gelbėdamiesi nuo savo autoritarinės valdžios“, – sakė vysk. K. Kėvalas.

Politologas, apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas pranešime „Europos pasirinkimai migracijos krizės akivaizdoje“ kėlė aštrius klausimus, ar multikultūrinė Europa yra „tvarus projektas“, ypač turint galvoje Paryžiaus įvykius, kuriuose minimi visą integracijos procesą praėję migrantai ir kurie nėra vien tik tarptautinio terorizmo problema. Terorizmas nebūtų toks efektyvus, jei Europoje neliktų teroristų tinklo. Juk Prancūzijoje gyvena daugiau kaip 6 mln. musulmonų, o tarp islamo kovotojų – tūkstančiai Europos šalių piliečių. Gal neteisingas Vakarų Europos požiūris į pabėgėlius, kad tai – žmonės, kurie greitai asimiliuosis ir bus lygūs? Ar pabėgėliai nepriima to kaip jų ignoravimo? Pranešėjas minėjo neišvengiamą, „užprogramuotą“, ekonominę migraciją (migrantai renkasi ekonomiškai stipresnes šalis), pasidalijo abejone dėl konservatyvaus, tautinio požiūrio į atjautą pabėgėliams. Norisi atjausti, tačiau kyla klausimas, ar iš tiesų taikiai tarpusavyje gali sugyventi skirtingos kultūros? Pasak politologo, Europoje dar nerasta atsakymo į klausimą, kaip „toleruoti“ „netolerantiškus“. Pačiai Europai šiandien reikia spręsti savo išlikimo klausimus gimstamumo skatinimu, pokyčiais požiūryje į šeimos statusą ir pan. O gal Lietuvai geriau būtų pradėti globoti visus vaikus iš globos namų ir tik paskui atverti duris pabėgėliams?

Renginio pabaigoje atsakyta į klausimus. Ž. Pavilionis priminė, kad Prancūzija labiausiai siekė, kad į Lisabonos konstituciją nebūtų įrašyta, jog Europa yra krikščioniškas žemynas, ir siūlė Lietuvai labiau vienytis su Lenkija, sėstis su naująja šios šalies valdžia ir tartis, ką daryti drauge, kad Europa neišklystų iš krikščionybės kelio ir neturėtume didesnės bėdos. Bet L. Kasčiūnas šiek tiek prieštaravo, kad Lietuva ir Lenkija galėtų būti vienodai lyginamos kaip krikščioniškos valstybės. „Juk Lenkijoje daugiau kaip 50 proc. žmonių sekmadieniais eina į bažnyčią, tik Varšuvoje tokių mažiausiai – apie 26 proc. O Lietuvoje turbūt nė Vilniaus rajone tiek nesuskaičiuotume, – sakė L. Kasčiūnas. – Taigi mums siekiant vienybės su Lenkija reikia labiau tapti katalikais“.

Vysk. K. Kėvalas sakė, kad musulmonai ilgisi europiečių tikėjimo. Vienas jo sutiktas musulmonų imamas, paklaustas, ar skaitęs Šventąjį Raštą, atsakė, kad jame viskas labai gražiai parašyta, tik gaila, kad krikščionys jo nesilaiko. Taigi laikykimės Dešimties Dievo įsakymų ir bus gerai.

Pastebėta, jog Bažnyčios bendruomenė gali būti gražus vertybinės bendruomenės pavyzdys. Turint kaip dovaną tokį ilgaamžį laisvės, tiesos, kitų žmogiškųjų vertybių krikščioniškąjį paveldą, reikia rūpintis jį skleisti. Atkreiptas dėmesys, jog visuomenėje į katalikų bendruomenę žvelgiama viltingai. Ji gali padėti šiandien vertybiškai susiorientuoti, padėti susigrąžinti žmones iš vidinės ir išorinės emigracijos.

Pagal Kauno arkivyskupijos
Informacijos tarnybos pranešimą

© 2015 „XXI amžius“