Misionieriaus klausimas: ar adekvačiai suvokiame migracijos problemą?

Lapkričio 11–12 dienomis Maltoje buvo sušaukta konferencija apie migraciją, kurion pakviesti daugiau kaip 60 šalių lyderiai, daugiausia iš Europos ir Afrikos. Bendra atsakomybė, giliosios migracijos priežastys, legalios migracijos kanalai, migrantų apsauga, prieglobsčio prašymas, prekyba žmonėmis, repatriacija – pagrindinės šio susitikimo temos.

Europos Sąjungai masinė pastarųjų metų migracija tapo tikru išbandymu – ekonominiu ir politiniu. Tačiau kaip migracija matoma iš kitos pusės? Apie tai viename interviu kalba misionierius kombonietis t. Danielius Moschetis (Daniele Moschetti), daugybę metų gyvenantis Pietų Sudane ir gerai pažįstantis Afrikos tikrovę. Pirmiausia, sako jis, mums būtų naudinga atsikratyti stereotipo, kad tik Europa yra migracijos tikslas. Pačioje Afrikoje, žemyno viduje, migruoja milijonai žmonių. Ne viena šalis, jau ir taip neturtinga, turi išlaikyti daugybę pabėgėlių. Afrikos kontinentas tam skiria milžiniškas pastangas, kurias turime įvertinti.

Kodėl žmonės migruoja, nors puikiai supranta, jog rizikuoja gyvybe? Kaip pasakoja misionierius, Pietų Sudanas paniro į etninius neregėto žiaurumo susirėmimus. Žmonės čia be galo nuskurdo, politika korumpuota, elitas pasisavino visus išteklius ir su kitais nesidalija. Ši šalis, išleidžia šimtus milijonų dolerių ginklams, kai bent 400 tūkstančių vaikų negauna jokio išsilavinimo. 2014 metais į kariuomenę buvo paimta 12 000 vaikų.

Didžiulį vystymosi potencialą turinčią Eritrėją valdantis karinis režimas visiškai abejingas gyventojų poreikiams, nesirūpina net elementariais dalykais, kelių priežiūra, geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Nėra jokių galimybių jaunimui, nors jauni žmonės, primena t. D. Moschetis, sudaro 70 proc. Afrikos populiacijos. Mums net sunku įsivaizduoti gyvenimą karinių režimų priespaudoje, visas čia nutinkančias absurdiškas situacijas. „Mes esame daug labiau ant jų supykę nei jie ant mūsų, – kalbėjo misionierius, – nors žinome, kad jie turėtų tokią teisę. Dešimtmečiais, beveik amžių, išnaudojome jų kraštus, jų išteklius – gamtinius ir žmogiškus. Palaikėme vergovę, kuri iki šiol gyvuoja tam tikru neokolonialistiniu ekonominiu pavidalu. Rėmėme turtingų kraštų plėtrą neturtingų valstybių sąskaita, sudarėme politinius ir ekonominius sandėrius su jų diktatoriškais režimais, nesirūpindami žmonių būkle. Investavome į prekybines ir industrines programas, nesidomėdami, kokios bus jų pasekmės vietos žmonėms. Tokiu būdu atsidūrėme prieš praktiškai pamišusią pasaulio sistemą. Vakarai nori gyventi geriau, negalvodami, kad kitus pasmerkė gyventi blogiau. Pasak misionieriaus, turime galvoti apie integraciją, kurios alternatyva yra tik konfliktas ir karas, nuo kurio kentėtų visi. Neturime dar kartą suklysti: smogti jėga kažkur „išorėje“ vardan savo „saugumo“. „Norime toliau plėšti resursus ir nieko neduodi atgalios? Tai nebeįmanoma. Tie žmonės neprašo kažkokių turtų, bet paprasčiausio orumo“, – priduria misionierius, patikslindamas, kad integracija nereiškia afrikiečių emigracijos „bloku“ į Vakarus, bet pagalbą jiems gyventi oriai jų pačių šalyje. „Tampame turtingu ir nuvargusiu kontinentu. Toliau tam tęsiantis mūsų lauks tik žlugimas, kuris jau matomas santykiuose, komunikacijoje. Esame paskendę apgaulingame modernizme. Nesuvokiame, kad patys save marginalizavome, kad gyvename netikrame pasaulyje, nes nesuprantame, kad didžioji pasaulio dalis negyvena taip, kaip mes. Esame privilegijuoti, bet jaučiamės nepatenkinti?“ – negailėjo kritikos kombonietis.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“