Po teroro aktų Paryžiuje: visi musulmonai blogi?

Po teroristinių aktų, surengtų ISIS, Paryžiuje per žiniasklaidą ritasi apibendrinimų banga, nukreipta prieš islamą, prieš musulmonus, esą teroristai išreiškia islamo esmę, išreiškia tai, kas sava kiekvienam musulmonui. Į šiuos kaltinimus neretai atsakoma: teroristai neturi nieko bendro su islamu. Kuri iš šių linijų teisinga, ar tikrai būtinai reikia rinktis tik vieną iš jų?

Verta atkreipti dėmesį, kad islamą ir musulmonus kritikuojančiųjų logika paradoksaliai, tik iš kitos pusės, atitinka pačių islamistų teroristų propagandą: jie skelbiasi esantys tikrieji islamo sekėjai, o nuosaikias musulmonų visuomenes kviečia „pabusti“, pripažinti jų savavališkai išsirinktą kalifą ir jam paklusti, nuosaikumą suvokia kaip klaidą ar, kraštutiniu atveju, kaip islamo išdavystę ir iškraipymą, kuris baustinas mirtimi, jei „suklydęs“ atsisako „pasitaisyti“. Jų akyse siekis sukurti islamistinę totalitarinę valstybę (kalifatą) yra tikrojo islamo ir visų musulmonų uždavinys.

Galima pacituoti nemažai nuomonių, kurios tokį vertinimą, rodos, tik sustiprina. Štai rugpjūčio pabaigoje dideliame tarptautiniame susitikime Italijoje liudijęs kunigas irakietis iš Erbilio Douglas al Bazi, kalbėjo: „Jei kažkas dar mano, kad ISIS neatstovauja islamui, težino, jog klysta. ISIS atstovauja islamui 100 procentų. (...) Kai islamas yra tarp jūsų, atrodo priimtinas, bet kai pats gyveni tarp musulmonų, viskas tampa neįmanoma. Aš čia esu ne tam, kad kurstyčiau neapykantą islamui. Aš gimiau tarp musulmonų ir tarp jų turiu draugų daugiau nei tarp krikščionių. Bet žmonės keičiasi ir, jei mes pasitrauksime iš mano šalies, niekas daugiau nebegalės atskirti šviesos nuo tamsos“. Sunku būtų pasakyti šiam liudytojui, kad jis menkai informuotas.

Vis dėlto tai nėra vienintelis balsas. Yra liudijimų tų musulmonų, kurie ir gyvybės kaina atmetė ekstremizmą: 2014 metų birželį ISIS nužudė trylika Mosulo imamų, Korano ekspertų, kurie atsisakė ne tik pripažinti kalifo autoritetą, bet ir pačią ekstremistinę islamo versiją, bent vienas iš jų atvirai kritikavo krikščionių persekiojimą. Ar būtų galima sąžiningai teigti, kad šių aukų religinių įsitikinimų branduolys buvo ekstremizmas? Irako krikščionių lyderiai, garsiai šaukdami apie savo bendruomenės patiriamus nusikaltimus, daug kartų pridūrė, kad nuo ekstremistų daugiausia žūva patys musulmonai. Be to, daug musulmonų, nors ir nepritaria žiaurybėms, tyli arba vykdo nurodymus iš baimės dėl savo ir artimųjų gyvybės, tačiau tai būdinga bet kokios prigimties totalitarizmui.

Ne tik pavieniai asmenys, bet didžiulės musulmoniškų bendruomenių jėgos skyrė daugybę pastangų atsiriboti nuo ekstremizmo ir pasukti kitokiu keliu. Šiemetinė Nobelio taikos premija, įteikta „Tuniso pilietinei visuomenei“, tai puikiai iliustruoja. Po kelerius metus trukusių tikrai nelengvų diskusijų, per kurias buvo pralietas ir kraujas, priimta konstitucija, kurioje realiai, ne vien deklaratyviai pripažįstami žmogaus orumas ir teisės, kuriomis buvo sukurta, kaip pasakė vienas politikas, pilietinės valstybės musulmoniškai visuomenei santvarka. Konstituciniuose debatuose susidūrė dvi jėgos: viena norėjo labiau religinės, o kita labiau sekuliarios ir pilietinės santvarkos. Už pastarąją mūru stojo ne vien liberalų ar kairiųjų judėjimai, bet ypač nuosaikių musulmonų dauguma. Ir konservatyvioji islamiškoji pusė sugebėjo priimti kompromisą, sąmoningai neįveldama krašto į pilietinį karą, kaip atsitiko kaimyniniame Alžyre 1990 metais. Panašių dalykų aptiksime Egipte, Maroke ar, pavyzdžiui, musulmonų Indijoje, kurioje gyvena viena iš didžiausių pasaulyje musulmonų bendruomenių, o apie tūkstantis jų lyderių pasirašė teisinį nuosprendį, pasmerkiantį ISIS. Ir šiais atvejais lygybės ženklas tarp islamo ir ISIS ekstremizmo neatitinka tikrovės. Galbūt tarp ekstremistų ir islamo religijos atrastume daugiau bendrumo, nei norėtų pripažinti nuosaikus geros valios musulmonas, tačiau jų sulyginimas yra neteisingas. „Gyvendami tarp musulmonų esame jų pasmerkimo ir gilaus pažeminimo liudytojai, žinodami, kad tokie veiksmai buvo padaryti islamo vardu“, – po tragedijos Paryžiuje parašė trys Alžyro katalikų vyskupai.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“