2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Krikščionių persekiojimas terorizmo ir karų židiniuose

Pakistano krikščionys nuolat patiria islamo ekstremistų smutrą

Praėjusią savaitę Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, kuria paskelbė, kad krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose gali būti laikomas genocidu. Seimas gana vieningai pritarė Manto Adomėno pasiūlytam rezoliucijos tekstui, kuriame rašoma, kad „žiaurumai prieš krikščionis ir kitų religinių mažumų atstovus, į kuriuos Artimuosiuose Rytuose, ypač Irake ir Sirijoje, bei Šiaurės Afrikoje, nusitaikyta tik dėl religinių priežasčių, gali būti laikomi genocidu, ir šia rezoliucija prilyginti genocido nusikaltimui pagal tarptautinę teisę“. Rezoliucija ragina Jungtines Tautas (JT) prisiimti aiškią politinę lyderystę ir įvardyti Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje vykdomus žiaurumus kaip prilygstančius genocidui, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams. Rezoliucijos tekstą pasiūlęs Seimo narys aiškina, kad Lietuva pirmoji krikščionių persekiojimą pavadino genocidu. Būtų labai gerai, kad pagal Lietuvos Seimo priimtą rezoliuciją JT ir jai priklausančios šalys imtųsi pasiūlytų priemonių stabdyti krikščionių persekiojimą, kuris pasiekė neregėto žiaurumo lygį. Tačiau rezoliucijos nėra pats svarbiausias politinis veiksmas, panaikinantis blogybes. Labiau tikėtina, kad ši rezoliucija liks net nepastebėta ir Jungtinėse Tautose, ir apskritai pasaulyje. Agresorius ir teroristus sustabdyti labiau gali tik jėgos panaudojimas. Tai ir daro besiformuojanti koalicija prieš islamistinius džihadistus. Tačiau toks kelias irgi pareikalauja naujų aukų. Pasaulyje jau yra apie 1,6 mlrd. musulmonų ir ši religija tampa antrąja pagal pasekėjų skaičių po krikščionybės. Tai vyksta ir dėl didesnio jų gimstamumo lygio, ir dėl stiprios jų misionieriškos veiklos. Musulmonų misionierių pastangomis net dešimtys tūkstančių europiečių atsivertė į islamą. Tačiau yra daug pavyzdžių, kai į krikščionybę atsiverčia netgi musulmoniškuose kraštuose gyvenantys musulmonai, kurie krikštijasi nepaisydami to, kad tai – labai pavojinga. Tad musulmoniškuose kraštuose gyvena ne tik musulmonai. Sirijoje, Irake, Libane, Jordanijoje, Turkijoje nuo apaštalų laikų gyvena įvairių denominacijų krikščionys: sirų rytų apeigų katalikai, rytų apeigų armėnai, maronitai. Jie jau pusantro tūkstančio metų patiria persekiojimus islamo pasaulyje. Ir tai ypač sustiprėjo atsiradus kol kas efemeriškoje, bet jau realius horizontus įgaunančioje „Islamo valstybėje“ Sirijoje ir Irake jos užimtose teritorijose. Šio darinio sekėjai žudo ir musulmonus sunitus, ir krikščionis, ir kitų religijų tikinčiuosius.

Taikos ramsčiai: tiesa, teisingumas, meilė ir laisvė

Kalba Užsienio reikalų ministerijoje vykusiuose XV nacionaliniuose maldos pusryčiuose „Ar religijos sukelia konfliktus ir karus?“

Pastaraisiais mėnesiais kiekvieną dieną per žinias girdime nerimastingus pranešimus. Bombardavimai, susišaudymai, sprogdinimai, pabėgėliai – šie žodžiai tapo tokie pat dažni mūsų kasdienybėje, kaip ir duona, ekonomika, kompiuteris. Esame susirūpinę įvykiais Sirijoje, Irake, Afganistane, Turkijoje, Ukrainoje, Kaukaze, Izraelyje, Viduržemio jūroje, Centrinėje ir Šiaurės Afrikoje, pagaliau Paryžiaus ir Briuselio centre. Kadangi juose dalyvauja, žūsta, nukenčia, priversti palikti namus skirtingai Dievą garbinantys, skirtingus tikėjimo ženklus nešiojantys žmonės, natūraliai kyla klausimas: „Ar religijos sukelia konfliktus ir karus?“ Sakyčiau, kad tas klausimas dargi pabrėžtinai keliamas, nes atsakymas „taip“ nereikalauja galvojimo ir racionalaus pagrindimo. Toks atsakymas leidžia pabėgti nuo tikrųjų priežasčių ir problemų, kurių ne tik sprendimas, bet net bendriausias suvokimas jau yra didelis galvos skausmas. Jis reikalauja daug jėgų, išmanymo ir kantrybės. Nuo savo tėvų krikščioniško tikėjimo nutolusiam europiečiui lengviau priimti tiesmuką paaiškinimą, kad metro sustabdytas ir prekybos centrai uždaryti, nes religija, ypač svetima religija, gimdo pykčio persunktus fanatikus.

Elektros jungčių su Lenkija ir Švedija sėkmingai įgyvendinamas

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Švedijos vyriausybių atstovai, aukšti Europos Komisijos pareigūnai ir jungtis administruojančių kompanijų atsakingi asmenys dalyvauja elektros jungčių su Švedija ir Lenkija – „Nord Balt“ ir „LitPol Link“ inauguracijos ceremonijoje

Praėjusios savaitės pirmadienį Vilniuje vyko iškilminga simbolinė elektros jungčių su Lenkija ir Švedija įjungimo ceremonija. Šių projektų įgyvendinimas gali būti laikomas reikšmingiausiu Lietuvos energetikos politikos pasiekimu nuo nepriklausomybės atkūrimo. Elektros jungtys yra antras žingsnis link mūsų energetikos nepriklausomybės. Pirmas buvo suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, kuris davė ne tik nepriklausomą dujų tiekimą, bet ir užtikrino rezervinę elektros gamybą. Elektros jungtys leidžia Lietuvai įsigyti trūkstamą elektrą ne tik iš Rusijos, bet ir iš Vakarų Europos: jungtimi su Lenkija galime gauti elektros iš kontinentinės Europos, jungtimi su Švedija – iš Šiaurės Europos.

Lietuvos kelias į energetinę nepriklausomybę yra susijęs su nesklandumais ir trukdymais. Tik po 25 valstybinės nepriklausomybės metų pasiektas ilgai lauktas rezultatas. Rusija ne kartą bandė sutrukdyti elektros kabelio „NordBalt“ tarp Lietuvos ir Švedijos statybai. LRT televizijai energetikos ministras Rokas Masiulis sakė: „Šiuo atveju tikrai svarbu paminėti, kad pavyko įveikti ir tam tikrus priešiškus Rusijos veiksmus. Jau šiandien galiu pasakyti, kad net keturis kartus Rusijos karinis laivas trukdė šiai statybai, buvo paprašyta, kad kabelio tiesimo laivas pasitrauktų iš savo vietos. Mes ir švedai protestavome, po tų protestų jie atsitraukė ir leido toliau statyti“. Tačiau viešai apie tai buvo pranešta tik vieną ar du kartus. Net ir šių projektų įgyvendinimas nebuvo sklandus: jų terminai buvo ne kartą atidėti, o įgyvendinimo metu buvo kilę nesutarimų su kitais regiono partneriais – Lenkija bei Latvija. Net pusantrų metų tęsėsi ginčas tarp Latvijos ir Lietuvos vyriausybių dėl to, į kurią Baltijos šalį turėtų būti tiesiama elektros jungtis su Švedija. Tik įsijungus Europos Komisijai ir Švedijos institucijoms, šį ginčą pavyko išspręsti. Europos Komisijos veikla, koordinuojant šių jungčių ir kitų Baltijos jūros regiono energetikos projektų įgyvendinimą Baltijos energetikos rinkos jungčių plano formatu, irgi tapo geru pavyzdžiu, kaip Europos Sąjungos institucijų įsijungimas gali padėti išspręsti nesutarimus tarp Baltijos valstybių. Minėtų projektų įgyvendinimą trikdė ne tik nesutarimai su kitomis regiono šalimis, bet ir Lietuvos vidaus politika ir sąsajos tarp politikų bei interesų grupių. Tai ypač sutrikdė planus įgyvendinti elektros jungtį su Lenkija. Gera idėja apie privataus partnerio įtraukimą pagrįstas, tačiau „buldozerio“ principu stumtas „Leo“ projektas supriešino visuomenę ir verslo bendruomenę, sulėtino šių projektų įgyvendinimo darbus.

Rusijos informacinis puolimas nesilpnėja

Nuolatinėje Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje praėjusią savaitę vyko Lietuvos režisierių Martyno Starkaus ir Jono Banio dokumentinio filmo „Karas 2020-ieji. Rusijos informacinė agresija“ premjera. Renginyje dalyvavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė, kad, vykdydama informacinę agresiją prieš Vakarus, Rusija siekia skaldyti transatlantinės šeimos partnerių tarpusavio pasitikėjimą, pasėti abejones tokiomis pamatinėmis Vakarų pasaulio vertybėmis, kaip pagarba žmogaus teisėms ir demokratijai, slėpti tarptautinės teisės pažeidimus po kitokios nuomonės skraiste. Ministras pabrėžė, kad, siekiant efektyviai pasipriešinti informacinei Rusijos agresijai, būtinos kur kas aktyvesnės ir labiau sutelktos Europos Sąjungos, NATO ir visos tarptautinės bendruomenės pastangos. Diskusijos, kurią moderavo Vokietijos Maršalo fondo Briuselio biuro vadovas Ianas O. Lesseris, metu L. Linkevičius sakė, kad dokumentiniame filme „Karas 2020-ieji. Rusijos informacinė agresija“ atskleidžiami prieš Vakarus nukreiptos propagandos principai, metodai ir šaltiniai prisidės prie aiškesnio realios situacijos suvokimo ir taps dar vienu Lietuvos indėliu priešinantis Rusijos informacinei agresijai. „Nieko naujo čia nepamatysite, tiesiog paprasta žmonių kalba paaiškinta, kaip viskas daroma“, – sakė filmo bendraautorius Martynas Starkus. Jo kolega Jonas Banys papildė: „Nors filmas skirtas Lietuvos auditorijai, šiuo filmu norime parodyti, kad propaganda skleidžiama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje“. Renginį organizavimo nuolatinė Lietuvos atstovybė Europos Sąjungoje ir Vokietijos Maršalo fondas.

Priimtas susitarimas dėl klimato kaitos

Ištirpę Antarktidos ledynai kelia pavojų vietinei gyvūnijai

Gruodžio 12-ąją, šeštadienį, dieną vėliau nei planuota, Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) pristatė visuotinę, galutinę ir istorinę teisiškai privalomo klimato kaitos susitarimo dėl klimato Paryžiaus konferencijos versiją – beveik dviejų savaičių derybų tarp visų pasaulio valstybių delegacijų rezultatą. Palyginus su pradiniu projektu, buvo padaryta šimtai pataisų ir patikslinimų, ieškant sudėtingų kompromisų tarp valstybių ir tarp sektorių, kurie susiję su žmogaus įtaka klimato kaitai: industrijos, mokslo ir technologijų, ekonomikos, vystymosi, atskirų valstybių interesų ir galimybių, istorinės atsakomybės. Už susitarimą balsavo 196 valstybių, kurios atsakingos už 96 proc. išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo įsipareigojimus. Tai yra didžiulis diplomatijos laimėjimas ir didžiulis žingsnis globalioje aplinkos apsaugos politikoje. Ne mažiau svarbūs ir kiti konkretūs susitarimo aspektai: kokius įsipareigojimus šalys turės priimti, kaip jie bus matuojami ir kontroliuojami.

Kaip tampama ekstremistu?
Prancūzų antropologės analizė

Kaip islamo ekstremistai pasiekia jaunų žmonių protus, juos radikalizuoja, o po to paverčia juos gyvais ginklais? Šis klausimas buvo užduotas daugybę kartų, sužinojus apie Vakaruose gimusių ir užaugusių jaunuolių išvykimą į Artimuosius Rytus kovoti teroristinės „Islamo valstybės“ gretose arba atsigręžimą prieš savo pačių bendrapiliečius, sušaudant visiškai atsitiktinai pasitaikiusius ir niekuo dėtus žmones, net bendratikius musulmonus kaip lapkričio 13 dienos teroro aktuose Paryžiuje.

Atsakymų dažnai ieškoma radikalizuotų jaunuolių aplinkoje, kuriai neretai perkeliama didelė atsakomybės dalis: esą jie buvo per uždari, suteikta per mažai galimybių, ypač tais atvejais, kai jie gyvena problemiškose šeimose ar kvartaluose. Tačiau to nepakanka norint paaiškinti, kodėl į teroristų gretas stoja ir pasiturinčių šeimų atžalos, įgijusios perspektyvią profesiją, dėl jų integracijos, rodos, nebuvo abejonių. Tad yra manančių, kad problema glūdi pačioje individualistinio reliatyvizmo kultūroje, kuri paplitusi Vakaruose ir suteikia nesuskaičiuojamas galimybes gerai leisti laiką, bet nesuteikia egzistencinio pamato ir krypties, kurios reikia jaunam žmogui. Tai leidžia absoliučiai savimi pasitikinčiai, istorinę misiją žadančiai ir konkrečius uždavinius nurodančiai ekstremistinei doktrinai prasiskinti kelią.

Slovėnai – prieš gėjų santuokas

Daugiau kaip 60 proc. slovėnų per sekmadienį vykusį balsavimą referendume atmetė anksčiau priimtą įstatymą dėl gėjų santuokų legalizavimo. Referendumo duomenys rodo, kad 63,5 proc. rinkėjų tarė „ne“ tam, kad būtų pritarta teisės aktams, kuriuos anksčiau šiais metais patvirtino parlamentas. Taip gėjų aktyvistai, tikėjęsi, jog ši Europos Sąjungos (ES) narė, kurioje gyventojų daugumą sudaro katalikai, taps pirmąja ekskomunistine Europos šalimi, kurioje tos pačios lyties asmenys gali tuoktis ir įsivaikinti, turėjo nusivilti. Iš daugiau kaip 1,7 mln. žmonių, turėjusių teisę balsuoti, referendume dalyvavo tik 36,18 procento. Kad rezultatai būtų galiojantys, įstatymo priešininkai turėjo užsitikrinti mažiausiai 20 proc. visų registruotų rinkėjų paramą - maždaug 342 tūkst. balsų. Komisijos duomenimis, „Ne“ pasakė 391 818 balsų. Kovo mėnesį Slovėnijos parlamentas pritarė įstatymui, kuriuo santuoka apibrėžiama kaip „dviejų sąjunga“, o ne kaip „vyro ir moters sąjunga“, tuo suteikiant homoseksualioms poroms tokias pačias teises, kokias turi heteroseksualios poros, įskaitant teisę įsivaikinti. Nepritariantieji gėjų „santuokoms“ iškart pradėjo kampaniją atšaukti įstatymą, tad jis taip ir neįsigaliojo, ir nė viena tos pačios lyties asmenų pora negalėjo susituokti. Viena grupė, pavadinimu „Vaikai pavojuje“, surinko 40 tūkst. parašų, ir valdžia buvo priversta surengti referendumą šiuo klausimu. Prieš referendumą vyko karšti debatai, į kuriuos įsiterpė net popiežius Pranciškus, paraginęs slovėnus „remti šeimą, visuomenės gyvenimo struktūrinį atramos tašką“. Beje, šis referendumas nebe pirmas minimu klausimu: 2012 metais Slovėnijos rinkėjai per referendumą  jau buvo atmetę gėjų santuokas.

Baltijos šalių gynybos ministrai tarėsi dėl bendros oro erdvės apsaugos sistemos

Vilniuje praėjusios savaitės pirmadienį susitikę Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos ministrai sutarė, kad Baltijos šalys turi kurti bendrą vidutinio nuotolio oro erdvės gynybos sistemą. Spaudai pranešta, kad Baltijos šalyse egzistuoja supratimas apie bendrą oro erdvės apsaugos sistemą, tačiau jos techninio projekto detalės kol kas neaiškios. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas neatmeta galimybės, kad šalys projektą pradės įgyvendinti skirtingu greičiu. „Mums reikia vizijos, kainų analizės, o tada nuspręsime, kaip ir kada ši vidutinio nuotolio oro erdvės apsaugos sistema bus įgyvendinta, – trijų ministrų spaudos konferencijoje kalbėjo J. Olekas. – Esminis tikslas – sukurti regioninę sistemą. Gali atsitikti, kad kuri nors šalis projektą įgyvendinti pradės anksčiau, jei bus pasiektas bendras susitarimas dėl architektūros, bet tai bus regioninis projektas, kalbantis su partneriais“. Laikinojo Latvijos gynybos ministro Raimondo Bergmanio teigimu, šis ilgalaikis projektas pareikalaus nemažos Latvijos gynybos biudžeto dalies, tačiau organizuojant bendrą pirkimą išlaidas pavyktų sumažinti, nors apie konkrečius skaičius ministras nebuvo linkęs kalbėti. Estijos gynybos ministro Hanneso Hanso teigimu, vidutinio nuotolio oro erdvės sistema šiuo metu nėra įtraukta į šalies gynybos pajėgumų vystymo planus, kurie sudaromi dešimčiai metų ir atnaujinami kas ketverius metus. H. Hansas sakė, kad 2016 metų pabaigoje Taline bus svarstomas oro erdvės apsaugos sistemos įtraukimas į planą, atsižvelgiant į tai kad, dabartinėje Estijos visuomenėje vyraujantis supratimas apie grėsmes leidžia kalbėti apie tokius pirkinius.

Ministras nenori tęsti šauktinių ėmimo

Nors prezidentė Dalia Grybauskaitė, praėjusią savaitę apsilankiusi Karaliaus Mindaugo husarų batalione Panevėžyje, kur tą dieną devynis mėnesius truksiančią karo tarnybą pradėjo 342 jaunuoliai, apsidžiaugė, kad „pirmasis šaukimas į atkurtą privalomąją karo tarnybą praėjo sklandžiai ir su kaupu pateisino lūkesčius, nes net „trys tūkstančiai jaunų žmonių nusprendė tapti savanoriais, parodydami didelę drąsą ir sąmoningumą“, tačiau kai kurie politikai, atsakingi už krašto apsaugą, pradėjo priešintis tolesniam šauktinių ėmimui į kariuomenę. Praėjusį ketvirtadienį Seimui rengiantis diskusijai dėl šaukimo į kariuomenę ateities, socialdemokratai premjeras Algirdas Butkevičius ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ragino jos neskubinti. A. Butkevičius teigė, jog tik po kelerių metų bus matyti, kiek iš dabartinių privalomosios pradinės karo tarnybos šauktinių liks tarnauti profesionalioje kariuomenėje, o tai ir turėtų paskatinti diskusijas dėl šaukimo į kariuomenę ateities. Panašiai savo neigiamą poziciją motyvavo ir krašto apsaugos ministras, sakydamas, kad, kaip bus po penkerių metų, matysime po dvejų–trejų metų, kai turėsime pagrindą įvertinti, kiek jaunuolių pasirinko savanoriškai atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, kiek jų liko tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Krašto apsaugos ministras socialdemokratas J. Olekas sprendimą vadino per skubiu ir sakė norįs platesnės diskusijos dėl kariuomenės ateities. Priešindamasis aiškiai suformuotam motyvui pratęsti šaukimą ir po 1920 metų, J. Olekas teigė, kad apsispręsti dėl kariuomenės ateities reikėtų po poros metų atsižvelgus į šauktinių patirtį. Projektų nepalaikęs ministras siūlė atidėti diskusijas neapibrėžtam laikui: „Aš manau, kad reikia palaukti dvejus–trejus metus, pažiūrėti, kaip pildysis daliniai po tarnybos su šauktiniais ir profesionalais, ir tada žiūrėti kitą sprendimą, nes normaliai apsiginti reikia ne paruošti didelį rezervą, o turėti kariuomenę, kuri čia ir dabar galėtų gintis. Tam pirmiausia reikia užpildyti karinius dalinius ir apginkluoti tuos karius. Deja, kai mes plečiamės labai plačiai, lėšos, nors ir didėja, nepakankamos. Mano siūlymas – padaryti šitą diskusiją labai aiškią, padaryti tarppartinę diskusiją, ir tada padaryti diskusiją Seime, todėl aš pritariu pateikimui, bet dėl sprendimų manau, kad būtų labai gražu, jei Seimas vienbalsiai galėtų priimti tokį svarbų sprendimą“. Ministras pareiškė, kad negalima vienareikšmiškai sakyti, kad šauktinių kariuomenė kainuoja pigiau nei profesionalų. „Turėtume giliau įvertinti, nes kai kurie dalykai yra pigesni. Kai yra šauktinių kariuomenė, pavyzdžiui, atlyginimai yra mažesni, bet sąnaudos dėl karių gyvenimo, dėl aprangos yra didesnės būtent šauktinių“, – tvirtino jis. J. Oleko duomenimis, šiemet 3 tūkst. šauktinių priimti išleista apie 30 mln. eurų. „Tai – faktiškai apie 10 tūkst. eurų vienam šauktiniui“, – teigė ministras. Į šią sumą įeina ne tik šauktinių išlaikymas, bet ir kareivinių remontas, įrangos įsigijimas ir pan. Prieš privalomosios karo tarnybos palikimą ilgiau nei penkeriems metams ketvirtadienį pasisakė ir daugiau socialdemokratų. Seimo narė Giedrė Purvaneckienė ragino atlikti visuomenės apklausą ir po to Seimui apsispręsti dėl kariuomenės struktūros 2020 ir 2021 metais.

Lenkijoje siekiama nuversti dešiniųjų valdžią

Tūkstančiai žmonių šeštadienį išėjo į gatves Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose, kaltindami konservatyvią vyriausybę, kuri į valdžią atėjo tik praėjusį mėnesį, žlugdant demokratiją šalyje. Liberaliai ir prokomunistiškai nusiteikę opozicijos lyderiai suorganizuoja minias, kad spaustų teisėtai išrinktą katalikiškos partijos valdžią ir prezidentą. Apie 10 tūkst. demonstrantų skandavo prie parlamento rūmų Varšuvoje, kuriuos dabar kontroliuoja partija „Įstatymas ir teisingumas“, teigdami, kad reikia „apginti demokratiją ir konstituciją“, nors dabartinė valdžia išrinkta ir demokratiškai, ir pagal konstituciją. Prieš beveik dvi savaites Varšuvoje demonstracijas surengė „Teisės ir teisingumo partijos“ (PiS) šalininkai, ir pozicija. Rudenį Lenkijoje vykusius parlamento rinkimus laimėjo Jaroslawo Kaczynskio vadovaujama „Teisės ir teisingumo partija“.

Po teroro aktų Paryžiuje: visi musulmonai blogi?

Po teroristinių aktų, surengtų ISIS, Paryžiuje per žiniasklaidą ritasi apibendrinimų banga, nukreipta prieš islamą, prieš musulmonus, esą teroristai išreiškia islamo esmę, išreiškia tai, kas sava kiekvienam musulmonui. Į šiuos kaltinimus neretai atsakoma: teroristai neturi nieko bendro su islamu. Kuri iš šių linijų teisinga, ar tikrai būtinai reikia rinktis tik vieną iš jų?

Verta atkreipti dėmesį, kad islamą ir musulmonus kritikuojančiųjų logika paradoksaliai, tik iš kitos pusės, atitinka pačių islamistų teroristų propagandą: jie skelbiasi esantys tikrieji islamo sekėjai, o nuosaikias musulmonų visuomenes kviečia „pabusti“, pripažinti jų savavališkai išsirinktą kalifą ir jam paklusti, nuosaikumą suvokia kaip klaidą ar, kraštutiniu atveju, kaip islamo išdavystę ir iškraipymą, kuris baustinas mirtimi, jei „suklydęs“ atsisako „pasitaisyti“. Jų akyse siekis sukurti islamistinę totalitarinę valstybę (kalifatą) yra tikrojo islamo ir visų musulmonų uždavinys.