Pijus XI ir nacionalizmas

Pietvakarinės Lenkijos Opolės mieste vyko konferencija, skirta popiežiui Pijui XI, kuris 1918–1921 metais buvo apaštališkasis vizitatorius, vėliau nuncijus Lenkijoje. Achilė Ratis (Achille Ratti) į Lenkiją atvyko 1918 metų pavasarį kaip apaštališkasis vizitatorius. 1919 metų spalį buvo paskirtas nuncijumi ir konsekruotas vyskupu Varšuvos katedroje. 1921 metų birželį paskirtas Milano arkivyskupu, o netrukus – ir kardinolu. 1922 m. vasario 6 d. išrinktas Popiežiumi. Būsimam Popiežiui patikėta misija Lenkijoje buvo sudėtinga, tačiau jos metu susiformavo kai kurios pozicijos, kurių Pijus XI laikėsi visą pontifikatą – ne tik antikomunizmas, bet ir nepasitikėjimas tikėjimo vertybėmis paremtu nacionalizmu.

Įvadinį pranešimą, remdamasis archyviniais Varšuvos nunciatūros dokumentais ir paties būsimojo popiežiaus dienoraščiu, parengė italas istorikas, Popiežiškosios istorijos mokslų komisijos narys Džianpaulas Romanatas (Gianpaolo Romanato). A. Ratis palaikė lenkus, tuo metu turinčius karinius konfliktus šiaurėje su lietuviais, rytuose su bolševikais ir ukrainiečiais, vakaruose su vokiečiais, nes Lenkijoje jis matė katalikybės forpostą, kuriam žlugus grėstų pavojus visai Europai. Tačiau, kaip liudija archyviniai dokumentai, labiau susipažindamas su vietinėmis problemomis, jis ėmė vis atsargiau žiūrėti į tų kraštų patriotinį ir nacionalistinį religingumą. Ataskaitoje kardinolui Valstybės sekretoriui jis rašė, kad būtina keisti požiūrį, reikia katalikybę atskirti nuo vietinio nacionalizmo, o tam galėtų būti naudingos kunigų studijos Romoje, kad jie geriau susipažintų su Bažnyčios visuotinimu ir pagytų iš savo perdėto patriotizmo.

Komentuodamas lenkų ir lietuvių santykius, Popiežiaus atstovas konstatavo, kad lietuviai „nemėgsta lenkų“, o lenkai „rašo memorandumus prieš lietuvių kunigus ir vyskupą“. Pats būdamas apaštališkasis vizitatorius ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje, A. Ratis suprato, kad reikia Lietuvai skirti atskirą apaštališkąjį vizitatorių ir šioms pareigoms pasiūlė jėzuitą Antonijų Zekinį (Antonio Zecchini), kuris ir buvo paskirtas 1921 metų lapkritį.

Dar sudėtingesni buvo lenkų ir ukrainiečių santykiai. Ukrainiečiai siekė nepriklausomybės, bet ir Lenkija norėjo prisijungti Galiciją ir galiausiai ją prisijungė. Padėtį dar labiau komplikavo tarpusavyje nesutariančių dviejų katalikų bendruomenių buvimas. Lvove buvo du vyskupai – už Ukrainos nepriklausomybę pasisakantis graikų apeigų vyskupas Šeptickis ir lenkus palaikantis lotynų apeigų vyskupas Bilčevskis (Bilczewski), beje, vienas – kandidatas į palaimintuosius, o kitas jau beatifikuotas. „Jei lenkų užimtose teritorijose neliktų graikų rusėnų, turbūt neatsirastų nė vieno lenko kunigo ar vyskupo, kuriam dėl to ašara nuriedėtų per skruostą“, – rašė arkivyskupas A. Ratis atskaitoje Vatikanui.

Dar vienas sunkus išbandymas nuncijui buvo Aukštutinės Silezijos plebiscitas. Breslau arkivyskupas kard. Adolfas Bertramas palaikė vokiečių reikalavimus; Krokuvos arkivyskupas Adamas Sapieha buvo įsitikinęs, kad ginčijama teritorija turi atitekti Lenkijai. Nuncijus, stengdamasis būti nešališkas, užsitraukė arkivyskupo A. Sapiehos pyktį. Italas istorikas Dž. Romanatas pastebi, kad arkivyskupas Sapieha, nors vadovavo tradiciškai kardinoliškai vyskupijai, popiežiaujant Pijui XI kardinolu netapo. Kardinolystės jis sulaukė tik 1946 metais iš popiežiaus Pijaus XII.

Po Silezijos plebiscito arkivyskupas A. Ratis buvo atšauktas iš Lenkijos. Šventasis Sostas nevertino neigiamai jo misijos. Apie tai liudija jo paskyrimas Milano arkivyskupu ir kardinolu, o vėliau buvo ir į konklavą susirinkusių kardinolų sprendimas išrinkti jį Popiežiumi.

Pagal Vatikano radiją

© 2016 „XXI amžius“