„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2016 m. liepos 15 d., Nr. 7 (289)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Dezinformacijos labirintuose

Ledams pajudėjus

Kun. Robertas Pukenis

Per šį mėnesį tiek daug pasaulyje buvo svarbių įvykių, kurie komentuoti įvairiais požiūriais ir įvairių politikų. Lietuvių vaikai Londone jau sapnuoja „Brexit“, o Lietuvoje patriotai džiaugiasi Varšuvos NATO viršūnių susitikimo nutarimais. Bet Vladimiras Putinas vėl pradingo iš akiračio. Gal žmogus serga? Tai palinkėkime jam atgailos ir atsivertimo. Ne, greičiau jis išsigando, kadangi jam galbūt atrodo, kad 5000 papildomų NATO karių prie Rusijos sienos gali užimti, pavyzdžiui, Pskovo sritį, suomiai ruošiasi atgauti Kareliją, o mes galbūt atsiimsime Karaliaučių, bet bus sunkiau jį pasidalinti su kaimynais. Vargšui V. Putinui pradėjo nebesisekti: Vokietijos kalėjimuose sėdi apie 5000 Rusijos piliečių, įskaitant išeivius iš buvusių sovietinių respublikų, o dar išaiškino jų mafijinius ryšius su Vokietijos piliečiais. Vokietijos saugumo agentai nuolat įspėja kanclerę Angelą Merkel ir kitus vadovus, kad reikia didinti kariuomenę ir aktyviau dalyvauti stiprinant NATO bloko Rytų šalių gynybą. Per vienerius metus pajėgos padidės maždaug 20 tūkst. kareivių, įskaitant ir techninius darbuotojus. A. Merkel paskelbė „Baltąją knygą“, kurioje jau vokiečiai norėtų matyti vieningą ES saugumo sistemą. Verslininkai apeina sankcijas ir pasirašė su keliais Rusijos gubernatoriais investuoti į verslą 600 milijonų eurų. Jau rašiau, kad rusų kariai, užėmę Vokietiją, išprievartavo du milijonus moterų, tad jie dabar jaučiasi giminės, kuriems neuždrausi prekiauti ar draugauti. Vis dėlto stebiuosi, kad Vokietija su 1000 kareivių jau artėja prie Rusijos sienų... Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas lyg avinėlis aiškina apie „neegzistuojančias grėsmes“. Tie NATO ponai irgi lyg suviliotos mergaitės viską pasako: kada, kiek ir kur sutelks kariuomenę. Dabar jau karinių paslapčių nebėra. Negali būti kaip Čekoslovakijoje 1968 metais – tada Vakarai irgi planavo įvesti kariuomenę, bet kaip visada nesuspėdavo, ir amerikiečiai nepasimokė iš karo Vietname. Planuodami užimti kokį nors miestą, per „Amerikos balsą“ rėkdavo, kad ryt poryt puls ten ar ten Vietkongo kariuomenę, o ta pasiruošusi gerai pasitikdavo „svečius“. Tada gavę į kailį, nusprendė nebesakyti, kada ir kur puls. Kare negalima žaisti su karių gyvybėmis. Tai irgi yra karo menas. Ar žino NATO vadai, generolai, kiek Karaliaučiuje yra Rusijos kareivių? Ne, nebent apytikriai iš palydovų atspėtų. Nežino net, kiek Kinija išleidžia pinigų ginklams? Kremlius nepasako, kur patalpins „Iskander“ raketas. Taigi reikia daug ko pasimokyti iš rusų ir iš kinų. Barakui Obamai Sirijoje nesiseka. V. Putinas vynioja šitą gražuolį aplik pirštą, kad net 50 Pentagono karininkų, politikų pasirašė kritikuojantį laišką JAV prezidentui. Bet jis vis vien giriasi: „Niekas į Maskvą ar į Pekiną nesikreipia, o tik į mus“. Deja, JAV lyderyste jau suabejojo daug net pačių artimiausių sąjungininkų vadovų. B. Obama kalba visada gražiai – Varšuvoje vėl pažadėjo, kad „Europa nebus palikta viena“, bet tikrų ginklų Ukrainai neduos, kol gyvas bus. Viceprezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) sakė, kad Ukrainai reikia padėti, bet B. Obama vis vien, kaip iš medžio išlipęs, prisiekęs Rusijai lyg žmonai, kad ją ir toliau mylės...

Jau darosi aišku, kad didžioji Sirija nebebus atkurta, mažoji – taip. Prieš musulmonus bejėgės ir intensyvios Rusijos aviacijos atakos. Nemandagūs ir graikai, kurie istoriškai yra artimi Rusijai, nes gindavo ją nuo musulmonų antplūdžių, prastai priėmė draugą V. Putiną. Dauguma komentarorių V. Putino kelionę į Graikiją birželio 1 dieną laiko pralaimėjimu, nes aerouoste tokio garbingo svečio nepasitiko nei Graikijos premjeras Aleksis Tsipras, nei prezidentas Prokopis Pavlopoulos. Derybose su graikais V. Putinas užsiminė apie „Pietų Srauto dujotekį“, bet atsako į tai lyg ir nebuvo, pasirašė tik bendrų ketinimų dokumentą (memorandumą) ir viskas. Lenkija irgi spaudžia „Gazpromą“, kuris jau nebediktuoja kainų ir sąlygų. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, pastatytas Lenkijoje, leis Varšuvai importuoti iki 5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Be to, lenkai planuoja iki 2022 metų nutiesti dujotiekį Šiaurės jūroje, kuriuo per Daniją ir Baltijos jūrą būtų tiekiamos dujos iš Norvegijos. Pradėjo plaukioti pirmieji naftos ir dujų tankeriai iš JAV. Ispanijoje – irgi nesėkmė: suėmė Rusijos piliečius, kurie turi ryšių padirbinėjant pinigus su V. Putino draugais. Birželio 9 dieną Bulgarijos prezidentas Rosenas Plevnelijevas įspėjo: „Negalima priimti Rusijos kišimosi į Ukrainos reikalus. Jeigu Vakarai pripažins okupaciją, tai bus istorinė gėda. Man Krymas – Ukraina, o Ukraina – Europa... Kremlius, veikdamas prieš mus, stengiasi destabilizuoti situaciją ES viduje. Jis nori sugriauti ir išardyti ES pagrindus: vienybę, solidarumą ir įstatymo viršenybę“... Todėl Rytų Ukrainos fronte mūšiai nenutrūksta. Pažiūrėjus į rusiškus laikraščius, susidaro įspūdis, kad Kijevas puls Maskvą, todėl jie pradėjo gintis Donbase. Taikingesnių žmonių pasaulyje dar nebuvo. Nebent Turkijos prezidentas savo charakteriu prilygsta V. Putinui. Ankara niekaip nenori suteikti kurdams autonomijos, nors pats prezidentas Recepas Tayipas Erdoganas kritikuoja Izraelio vyriausybę, kuri suteikė plačias autonomines teises palestiniečiams, bet šie nemoka taikiai gyventi ir šaudo „Hamas“ raketomis į Izraelio teritoriją. Tada gauna atgal. Kiekviena valstybė saugo savo oro erdvę ir piliečius. Kai Vokietijos parlamente buvo svarstomas armėnų genocido pripažinimo klausimas, Turkijos teisingumo ministras Bekiras Bozdagas pareiškė: „Žmonės, maitinti tokiu sugadintu motinos pienu, neturi teisės reprezentuoti turkų tautos“. Jis nurodė vienuolika turkų tautos priešų ir įkėlė vienuolikos turkų kilmės Vokietijos Bundestago parlamentarų nuotraukas su prierašu, raginančiu Turkijos piliečius įsidėmėti jų veidus... Didžiausiu tautos priešu tapo vienas iš Armėnų genocido rezoliucijos iniciatorių, Žaliųjų partijos lyderis Kemas Iocdemiras (Cem Özdemir), kuris paliudijo „dar niekada nėra gavęs tokio didelio skaičiaus grasinimų nužudyti“. Kitas turtuolis pasiūlė ir 50 tūkst. eurų už šūvį į vienos deputatės galvą. Baisu, kad Turkija, priklausanti NATO blokui, negerbia demokratinių vertybių ir žmogaus teisių.

Vis dėlto reikėtų su Turkijos prezidentu R. T. Erdoganu padirbėti gal sušaukiant tarptautinę konferenciją, pavadintą, pavyzdžiui, „Žmogaus teisės ir laisvas tautų apsisprendimas“ arba „Laisvas tautų apsisprendimas ir teritorinis integralumas. Kas svarbiau?“ JAV žurnale „Foreign policy“ Džonas Hanas (John Hannah), vienas iš ekspertų Artimųjų Rytų klausimais, dirbęs Džordžo Bušo vyriausybėje, pateikė medžiagos, kad B. Obama prarado kontrolės svertus ir anksčiau ar vėliau R. T. Erdoganas taps didele JAV problema, nes toks vadovavimas sukels pilietinį karą arba atves į valdžią islamistus.

Turkų tikėjimo broliai Kaukaze žūsta. Per paskutines dvi savaites Čečėnijoje policininkai pagrobė šimtus jaunuolių, kaltindami juos partizanavimu. Gatvėse išstatė patikrinimo postus ir suiminėja įtariamuosius vien už barzdos nešiojimą. Kai kurie jaunuoliai nešasi specialiai užantyje degtinės butelį, tuomet, jei pasitaiko rusų patrulių, jie greitai tokius paleidžia, laikydami savais. Į policijos akiratį patenka pirmiausia tie, kurie buvo išvykę į Turkiją arba į Ukrainą. Deja, ne visi suimtieji sugrįžta namo. Dažniausiai nužudomi ir pametami pamiškėse, pakišus jiems ginklą po ranka. Taip tęsiamas čečėnų tautos genocidas. Kodėl Vakarų „demokratai“ pamiršo Rusijos musulmonus? Juk žūsta nekalti žmonės. Atkreipę į tai dėmesį, užstodami JAV ir ES, politikai laimėtų daugiau musulmonų simpatijų, būtų daugiau bendradarbiavimo formų. O dabar musulmonai, palikti agresijos ir žiaurumų akivaizdoje, spjauna į Vakarų humanizmą ir apsireiškia teroristiniais aktais. Tai – viena iš priežasčių, dėl kurių jie pasiryžta žūti. Pentagono informacijos ideologai yra labai silpni arba išvis neveikia, nors CŽV surenka visus duomenis apie tautas ir politinę, ekonominę, net religinę situaciją.

V. Putinui pasisekė su „Brexit“, kadangi pilnas Londonas Rusijos piliečių, o tarp jų yra ir specideologų, kurie turi daug pinigų ir valdo informacijos priemones. Negali toks politikas kaip Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderis Naidželas Faražas (Nigel Farage) nežinoti elementarių dalykų. Jis tiesiog atkartoja Rusijos propagandos žodžius, kai pareiškia, kad labiausiai kaip lyderį pasaulyje vertina Rusijos prezidentą V. Putiną... Arba, kad asociacijos sutarties su Ukraina pasirašymas tik provokuoja Rusijos lyderį... Jis netgi tikino, kad per kruvinus Maidano protestus Kijevo Nepriklausomybės aikštėje žmonės žuvo dėl europarlamentarų kaltės – esą EP nariai pakurstė neramumus Ukrainoje, kišdamiesi į šios šalies vidaus reikalus... O gal jam truputį blogai su galva, nes tėvas sirgo alkoholizmu?

Ukrainiečiai, išvarginti skurdo ir vargo, sukilo prieš savo vagį Viktorą Janukovičių, norėdami teisingesnės ir turtingesnės Ukrainos. O tada prezidentas V. Janukovičius panaudojo jėgą, kad išsklaidytų demonstrantus, o į jėgą liaudis atsakė jėga ir jis turėjo bėgti, prisikrovęs malūnsparnyje lagaminus pinigų. Tai kuo čia dėti ES parlamentarai? Taigi, matyti, kad N. Faražas dirbo V. Putinui už pinigus ir dar gavo didžiulę ES parlamentaro algą. Reikėtų sugalvoti mechanizmą, kad tokie ir panašūs veikėjai „su uodega“ iš Kremliaus negalėtų dirbti ES institucijose. Taigi ir vėl kyla pagrįstas klausimas, kad JK ar kitų valstybių saugumo tarnybos tokius veikėjus, imančius pinigus ar dar kokias kitas dovanas gaunančius iš savo šeimininkų, kaip šiukšles sušluoti. Tada iš vidaus nebūtų skaldoma senoji Europa.

Reliatyviai didelę įtaką savo valstybės ribose atlieka Bažnyčia ir religinės bendruomenės. Kartais Bažnyčios vaidmuo išeina už nacionalinės valstybės ribų. Štai birželio 19 dieną Graikijos Kretos saloje, Herakliono miesto Šv. Mino katedroje, liturginėmis pamaldomis prasidėjo Didysis Stačiatikių Bažnyčių Vadovų Susirinkimas, kuriam ruoštasi nuo 1961 metų. Patriarchas Baltramiejus I jame prabilo: „Tik vienybėje, kurią išgyvena ortodoksų pasaulis, liudydamas tikėjimą gyvenime, gali pereiti dramatiškos istorijos lauką moderniame pasaulyje ir visada mylėti artimą“. Istoriniame susitikime, pirmą kartą po skizmos, kuri įvyko po 1054 metų, dalyvavo 170 vyskupų iš keturiolikos vietinių Stačiatikių Bažnyčių. Tačiau prieš pat Susirinkimo atidarymą Rusijos patriarchas Kirilas pareiškė neatvyksiąs, nors Ženevoje gegužę pasirašė, kad Susirinkime dalyvaus. Paskui jį pasekė ir Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas. Nepaisant to, kad Gruzijos teritorijos dalis tebėra Rusijos okupuota, Gruzijos patriarchas vykdo Maskvos liniją ir drauge skaldo krikščionių vienybę. Nedalyvavo ir Serbijos bei Bulgarijos Bažnyčių vadovai. Visos šios trys Bažnyčios laikomos artimomis Maskvai. Ir ištikimasis Sirijos prezidentui Bašarui Al Asadui Antiochijos patriarchas, reziduojantis Damaske (ar jaučiate, koks glaudus jų sąlytis su politika?), nedalyvavo, esą dėl ginčo su Jeruzale dvasininkų skyrimo Katare klausimu. Žlugus Konstantinopoliui, 1453 metais Maskvos ir visos Rusijos patriarchai siekdavo ir tebetrokšta tapti vadovais visoms Stačiatikių Bažnyčioms. Juk visame pasaulyje yra apie 300 mln. stačiatikių, iš jų apie 130 mln. priklauso Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai. Stačiatikių pasaulyje Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I neturi tokių galių kaip Romos popiežius Pranciškus, jis yra tik „pirmas tarp lygių“. Kiekvieno krašto Stačiatikių Bažnyčia yra autokefalinė (nepriklausoma), tvarkosi savarankiškai, bet pripažįsta Konstantinopolio patriarcho garbės pirmumo titulą. Beje, kai 2008 metų sausį Maskvos ir visos Rusijos patriarchu buvo išrinktas Kirilas, jis pareiškė, kad reikėtų padaryti kaip Katalikų Bažnyčioje (kad jis turėtų tiek teisių panašiai kaip Romos popiežius), bet visų Stačiatikių Bažnyčių vadovai tam paprieštaravo.

Turime būti budrūs, tai vyksta šiandien, kai atseit nebėra nei KGB, nei Maskvos įstatymų. Juk matome, kad kai kur religija tapo įrankiu, griaunančiu tautos tapatumą, naikinanti aktyviuosius dvasininkus kovotojus. Reikia siekti, kad Šventasis Sostas įkurtų tokią komisiją, kuri sugebėtų ištirti, patikrinti, paklausti, išanalizuoti faktus, sakykime tiesiai – vidaus saugumo instituciją. Esant ir dirbant tokiai komisijai, Katalikų Bažnyčia atgimtų greitai, o dabar pats Popiežius skundžiasi, kad jo reformos nelabai vykdomos. Medžiagos apie tai yra daug ir įvairios. Kai mokiausi Romoje, turėjau laimės pagyventi dvejus metus tarptautinėje kolegijoje. Apie 1998–2000 metus ten buvo ir seminaristas iš Ukrainos N., kuris studentams, kilusiems iš Pietų Amerikos, girdavo komunizmą. Jo tėvas buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, vėliau – meras, paskui – verslininkas. Visų detalių neaprašysiu... Kaip jis girdavosi draugams, rekomendaciją studijuoti Romoje jam parašė Šventojo Sosto Nuncijus Kijeve... Žinome, kokia šiandien vyksta kova dėl Ukrainos išlikimo ir jos nepriklausomybės. Ar toks seminaristas, studijavęs Romoje, tarnaus Ukrainos nepriklausomybei? Turbūt greičiau kompromituos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią, kuri stipriai nukentėjo nuo Stalino represijų?

Birželio 16 dieną Ukrainos Rada pasirašė kreipimąsi (balsavo 246) Konstantinopolio ekumeninį patriarchą Baltramiejų dėl autokefalinės Stačiatikių Bažnyčios įsteigimo Ukrainoje. Parlamentas paprašė, kad arkivyskupas Baltramiejus panaikintų 1686 metų aktą, kuriuo Kijevo metropolija, pažeidžiant kanonus, buvo pajungta Maskvos metropolijai. Prašoma, kad patriarchas Baltramiejus padėtų nugalėti praktines kliūtis atsiskirti Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai nuo Rusijos, suvienijant Bažnyčių katedras, nes Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios Kijevo patriarchatas (KP) ištikimas nepriklausomybei ir laisvei, o Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia ištikima Maskvos ir visos Rusijos patriarchatui. KP buvo įkurtas atgavus Ukrainos nepriklausomybę. Tada Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios vadovas užblokavo KP įstojimą į Stačiatikių Bažnyčių bendruomenę. Pasaulinis Ukrainiečių Kongresas irgi kreipėsi į Ekumeninį Susirinkimą bei į ekumeninį patriarchą Baltramiejų, prašydamas, kad suteiktų Ukrainai autokefalinės Bažnyčios teises. Kreipimesi sakoma: „Tokia Bažnyčia labiau sutelks ukrainiečių tautą nacionaliniams interesams, kurie vakar ir šiandien yra susiję su nepriklausomybės išsaugojimu ir Ukrainos teritoriniu vientisumu, apsisaugant nuo Rusijos federacijos ir agresijos“. Jį perskaitė prezidentas. Deja, prašymas nebuvo įtrauktas į Susirinkimo svarstymų sąrašą. Visi sprendimai čia priimami vienbalsiu sutikimu. Iš kiekvienos Bažnyčios delegacijoje gali dalyvauti 24 vyskupai, bet kiekvienos Bažnyčios balsas bus vienas. Svarstymų temos – Stačiatikių Bažnyčių santykiai su krikščioniškuoju pasauliu, pasninko galimybės šiandien, Bažnyčios misija šiandieniniame pasaulyje, stačiatikių sielovada diasporoje. Susirinkimas buvo baigtas birželio 26 dieną. Kenčianti Ukrainos tauta vėl buvo atstumta, tik šį kartą – Dievo vardu. Atsakingieji Šventojo Sosto darbuotojai ir dirbantys Sekretoriate turėtų suprasti, kad Maskvos patriarcho Kirilo susitikimo su popiežiumi Pranciškumi Kuboje tikslas buvo paspartinti V. Putino izoliaciją. O dabar tik žaidžiama vienybe...

Šį šeštadienį, liepos 16-ąją, Panevėžio Katedroje 15 val. įvyks iškilmingas naujojo vyskupo Lino Vodopjanovo OFM ingresas. Kviečiu panevėžiečius priimti Ganytoją su meile ir nuoširdumu, vienybėje su Kristumi, palydėti Jį malda. Manau, kad po šventinės liturgijos skambės ir himnas, skatinantis žengti dorybių takeliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija