Pietų Indijoje atidengta atminimo lenta lietuvių kilmės vyskupui Mykolui Šostakui

Viešnios iš Lietuvos prie paminklinės lentos lietuvių kilmės vyskupui Mykolui Šostakui Indijos Keralos valstijos Kočio mieste

Svečiai iš Lietuvos sutikti lietuvišku užrašu

Lapkričio 20 dieną, sekmadienį, Indijos pietuose atidengta paminklinė lenta lietuvių kilmės vyskupui Mykolui Šostakui. Balto marmuro plokštė su lotynišku įrašu atgulė dailioje neogotikinėje Verapolio katedroje, apie 20 kilometrų į šiaurę nuo antrojo pagal dydį Keralos valstijos miesto Kočio. Šioje katedroje Mykolas Šostakas, kaip popiežiaus apaštališkasis vikaras, tarnavo 22 metus (1751–1773), čia ir buvo palaidotas. Tiesa, per didelį XX amžiaus pradžios potvynį jo kapas buvo užlietas ir neišliko.

„Džiugu ir kartu vis dar neįtikėtina, kad ambasadai per devynis mėnesius pavyko įgyvendinti šį projektą. Indijoje tai – labai trumpas laikotarpis. Atvykę su pasiūlymu įamžinti M. Šostako atminimą iškart sulaukėme didelio ir entuziastingo palaikymo. Keralos karmelitų bendruomenei mūsų tėvynainis seniai tapęs savu ir jie iškart pasakė: „Taip, darykime!“ Jie ne kartą kartojo, kad tai – puiki galimybė Keralos ir Verapolio žmonėms papasakoti apie Lietuvą, iš kurios atvyko visų mylimas ir gerbiamas vyskupas“, – sakė Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša.

Iškilaus lietuvio, vietinių žinomo kaip vyskupo Florencijaus, atminimas įamžintas Lietuvos ambasados Indijoje pastangomis, bendradarbiaujant su vietos katalikų bendruomene.

Mykolas Šostakas (Mikolaj Szostak) gimė 1710 metais Vilniuje, bajorų šeimoje. Šešiolikos metų įstojo į basųjų karmelitų ordiną, vėliau tęsė mokslus Romoje. 1739 metais buvo išsiųstas į Malabaro provinciją Pietų Indijoje (dab. Kerala). 1746 metais M. Šostakas įšventintas vyskupu ir paskirtas Malabaro apaštališkuoju vikaru-koadjutoriumi su teise perimti šį postą. Malabaro provincija tuo metu vyskupijos statuso neturėjo, tad pagal bažnytinę teisę jai vadovavo pats popiežius per savo atstovą – vikarą. 1751 metais tapo visateisiu Malabaro bažnytinės provincijos apaštališkuoju vikaru ir šias pareigas ėjo iki pat mirties 1773 m. liepos 26 d. M. Šostako tarnystė nebuvo lengva. Indijos krikščionių bendruomenė tuo metu išgyveno itin sudėtingą laikotarpį ir buvo labai susiskaldžiusi. Vietos Romos katalikų bendruomenėje varžėsi Portugalijos bažnyčiai ir tiesiogiai popiežiui pavaldžios administracinės struktūros. Susiskaidę buvo ir senieji Indijos krikščionys, šv. apaštalo Tomo sekėjai. Vieni iš jų pasirinko liturginę Sirijos krikščionių tradiciją, kiti siekė išlaikyti senąsias apeigas, siekiančias 52-uosius mūsų eros metus, kada apaštalas Tomas, manoma, atvyko į Indiją. M. Šostakui teko laviruoti tarp šių bendruomenių ir skirtingų politinių interesų. Istoriniuose šaltiniuose apie jį rašoma kaip apie „žmogų, drąsų ir tvirtą“. M. Šostakas laikėsi nuomonės, kad rasti bendrą kalbą įmanoma. Jo pastangomis įkurta seminarija sirochaldėjų kunigams rengti, išleistos šios tikėjimo srovės liturginės knygos. Travankoro (dabartinės Keralos ribose gyvavusios karalystės) valdovas jį netgi paskyrė arbitru krikščioniškų bendruomenių tarpusavio nesutarimams spręsti. Ir nors suvienyti konfliktuojančių bendruomenių M. Šostakui nepavyko, vis dėlto visuomenės pripažinimą jis pelnė. Metraščiuose išlikęs įrašas, kad į atsisveikinimą su velioniu vyskupu į Verapolio katedrą atvyko ir šv. apaštalo Tomo sekėjai, tačiau nebuvo įleisti. M. Šostakas yra vienintelis Lietuvos ir Lenkijos karmelitas, tapęs vyskupu.

Prie vyskupo M. Šostako atminimo įamžinimo aktyviai prisidėjo Lietuvos garbės konsulai Indijoje – garbės konsulas Kalkutoje Arvinas Sukhanis, kuris finansavo marmuro plokštės gamybą, bei garbės konsulas Bangalore Kironas Šahas (Kiron Shah).

Atminimo plokštė buvo atidengta po sekmadieninių mišių, dalyvaujant keliems tūkstančiams vietos parapijiečių. Buvo surengta iškilminga procesija išpuoštomis miesto gatvėmis, gyventojai ne tik sveikino jos dalyvius, bet ir šoko Keralos šokius, buvo pasipuošę nacionaliniais kostiumais.

Į renginį iš Lietuvos atvyko Berta Timinskaitė, Algė Matekūnaitė, Eglė Gadeikytė ir Silvija Pankūnaitė, susibūrusios į muzikos grupę „Where the Backs Come From“, kuri renginiui sukūrė šventinę nuotaiką ir sužavėjo publiką.

Pagal Užsienio reikalų ministerijos informaciją

© 2016 „XXI amžius“