Naujas susitarimas dėl taikos Kolumbijoje

Istorinis rugsėjo 26 dienos taikos susitarimas, pasiektas po kelerių metų derybų tarp Kolumbijos vyriausybės ir didžiausios sukilėlių grupuotės FARC po daugiau nei pusės amžiaus pilietinio karo, išbalansavusio ne vien Kolumbiją, bet ir kitas aplinkines šalis, analitikų buvo pavadintas didžiausia taikos viltimi tarptautiniame kontekste, kuriame nuolatos įsižiebia nauji konflikto židiniai. Po kelių savaičių Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas (Chuan Manuel Santos) už savo pastangas gavo 2016 metų Nobelio taikos premiją. Tačiau minėtasis taikos susitarimas paskendo nežinioje, kai spalio 2-ąją vykusiame referendume buvo atmestas, nors ir labai nedidele persvara. Taip gimė paradoksali situacija: kariaujančiųjų vadovybė siekia konfliktą užbaigti, tačiau plačioji liaudis pasisako prieš, kai paprastai būna priešingai. Vis dėlto po referendumo visos pusės pareiškė, kad šio balsavimo rezultato neinterpretuoja kaip kvietimo sugrįžti prie karo veiksmų, bet kaip poreikį pataisyti taikos susitarimo sąlygas, kurios apėmė ne vien ginklų sudėjimą, bet ir plačias ekonomines, socialines ir politines reformas, taip pat konstituciniu lygiu.

Lapkričio 12 dieną prezidentas Ch. Santosas iš Kubos, kurioje vyko naujas derybų etapas, pareiškė, kad atsižvelgus į išsakytą kritiką ir ieškant kompromiso, buvo pasirašytas naujas taikos susitarimas. Iš 58 punktų modifikuoti 57, o nepakeista tik viena nuostata, garantuojanti, jog FARC lyderiai galės imtis viešos politinės veiklos ir pretenduoti į valstybinius postus. Taip garantuojama, kad sukilėlių grupė galės virsti teisėta politine jėga. Iš tiesų išplėstame ir labai specializuotame 310 puslapių dokumente yra mažai pakeitimų, pavyzdžiui, paaiškintos privataus turto teisės ir daug smulkiau paaiškinta, kaip sukilėliai bus izoliuoti kaimo vietovėse už nusikaltimus, kuriuos padarė karo metu. Vyriausybė teigia išstudijavusi apie 500 opozicijos, religinių lyderių ir kitų pasiūlymų, kaip užbaigti konfliktą, nusinešusį daugiau kaip 220 tūkst. gyvybių ir privertusį milijonus žmonių persikelti gyventi kitur. Naujoje sutartyje dėmesys atkreiptas į 80 proc. jų reikalavimų. Sukilėliai nebus kalinami, tačiau prisipažinusieji dėl karo nusikaltimų privalės kaimo vietovėse praleisti nuo penkerių iki aštuonerių metų. Be kita ko, sukilėliams vis tiek bus leidžiama eiti valstybės tarnybą.

Kolumbijos vyskupų konferencija vėl paprašė „aiškios ir vienareikšmės susitaikymo perspektyvos“ tiek iš sukilėlių, tiek iš vyriausybės, tiek iš tų, kurie sakė „ne“ pirmajam vyriausybės parengtam taikos susitarimui. Kolumbijos ganytojai daug dėmesio skyrė teisingumui, suprasdami, kad be jo taika nebus stabili ir ilgalaikė. Pereinamojo periodo išlygos neturi reikšti visiško konstitucinių teisingumo principų išsižadėjimo, labai svarbu ištaisyti konflikto aukų patirtas skriaudas. Dar vienas aspektas – kovotojų, ypač jaunų, reintegracija į visuomenę per šeimą.

Beje, Kolumbijos taikos procese tylų darbą dirbo ir Šventojo Sosto diplomatija, o jos vadovas, Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin) taikos susitarimo pasirašymo dieną buvo Kolumbijos sostinėje ir vadovavo pamaldoms už kolumbiečių susitaikymą. Nors oficialiai nėra pranešta, buvo užuominų apie prezidento Ch. Santoso apsilankymą Vatikane po gruodžio 10 dienos, kai jam bus oficialiai įteikta Nobelio premija.

© 2016 „XXI amžius“