Nesmurtiškumo mokymas ir taikymas politikoje

Apie popiežiaus Pranciškaus kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus paleidžia balandį, taikos simbolį

Abejonės dėl „teisingo karo“

Popiežius Pranciškus parengė kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai, kuri jau 50-ąjį kartą bus minima 2017 metų sausio 1-ąją, per Naujuosius metus, kada liturgijoje švenčiama Dievo Gimdytojos iškilmė. norisi prisiminti vieną reikšmingą Jo tema – „Nesmurtiškumas – taikios politikos stilius“. 2016 metų balandžio 11–13 dienomis Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba kartu su Tarptautine krikščionių taikos gynėjų Pax Christi organizacija buvo surengusi konferenciją „Nesmurtiškumas ir teisingos taikos sąlytis“ – pirmasis tokio pobūdžio susitikimas Vatikane. Buvo iškelta atitinkama iniciatyva. Į konferenciją susirinkę dvasininkijos ir vienuolijų atstovai, teologai ir pasauliečiai iš visų kontinentų išreiškė nuostatą, jog Katalikų Bažnyčia aktyviau pasisakytų prieš visas smurto formas ir skatintų nesmurtiškumą tarptautinėje politikoje. Tą renginį, kaip labai reikalingą, laišku pasveikinęs Šventasis Tėvas nurodė, kad, plėtojant nesmurtingumo ir teisingos taikos principus, būtina įtvirtinti žmonijos, kaip tautų šeimos, sampratą.

Minėtoje Romos konferencijoje buvo paskelbta deklaracija, kurioje Bažnyčia kviečiama nesmurtiškumo doktriną padaryti mokymo ir gyvenimo (įskaitant sakramentinį) centru, pasitelkiant vyskupijų, parapijų, katalikiškų sąjūdžių bendruomenes, universitetus, mokyklas, seminarijas, vienuolių kongregacijas, savanorius. Turi būti darbuojamasi nesmurtinės rezistencijos srityje taikiai atstatant teisingumą, užgydant įvairias socialines traumas, ginkluotuose konfliktuose apsaugant civilius, kuriant stabilią taiką, siūloma pradėti globalinius debatus dėl nesmurtiškumo Bažnyčioje ir su kitų tikybų išpažinėjais, taip atsiliepiant į įvairias mūsų meto krizines situacijas, kviečiama atsisakyti „teisingo karo“ teorijos, kadangi ja dažnai manipuliuojama karinių veiksmų provokavimui. „Teisingo karo“ samprata įtraukta į Katalikų Bažnyčios katekizmą, teigiant, jog tai priimtina karinei savigynai, agresoriaus nukenksminimui, kai derybų pastangos išsemtos. Tačiau minėtos konferencijos dalyvių nuomone, jau pati „teisingo karo“ galimybė menkina moralinį nusistatymą ryžtingai ieškoti nesmurtinių būdų konfliktų prevencijai ar nutraukimui.

Deklaracijoje kviečiama pakelti pranašišką Katalikų Bažnyčios balsą prieš neteisingą politiką, visus jos reiškėjus pasaulyje ir tuo pat metu apginti nesmurtiškumo skatintojus, kurie teisingumo ir taikos paieškoje neretai susilaukia diskriminavimo ir netgi rizikuoja savo gyvybe. Galiausiai Romos konferencijos dalyviai kreipėsi į popiežių Pranciškų, kad jis, vystydamas socialinį mokymą, daugiau dėmesio skirtų nesmurtiškumui ir šia tema parašytų encikliką.

Gerosios Naujienos alternatyva

Šventojo Tėvo enciklikos dėl nesmurtiškumo, matyt, dar teks palaukti, bet šiuo klausimu paskelbtas kreipimasis Pasaulinei taikos dienai stebina savo solidumu. Nors jame tiesiogiai „teisingo karo“ sąvoka nėra liečiama, tačiau ryžtingai kviečiama vystyti nesmurtiškumo kultūrą, pakartojant nuostabų popiežiau Benedikto XVI teiginį, kad „priešo meilė yra krikščioniškos revoliucijos šerdis“. Kreipimesi kviečiama melsti Dievą, kad jis visiems mums padėtų kultivuoti nesmurtiškumą savo nuostatose ir kad tai nulemtų mūsų elgseną tarpasmeninių, socialinių bei tarptautinių santykių srityse. „Nuo vietinio bei kasdieninio lygmens iki pasaulinės tvarkos nesmurtiškumas tegul ženklina mūsų sprendimus, santykius, mūsų veiksmus ir visą mūsų politinį gyvenimą“, – linki popiežius Pranciškus. Tai aktualu, kadangi po dviejų XX amžiaus pasaulinių karų bei dramatiškos branduolinio karo grėsmės žmonija atsidūrė ne mažiau smurtingo ir pavojingo dalimis vykstančio (fragmentiško) pasaulinio karo akivaizdoje. O kur dar smurtą skatinantis išsiplėtojęs terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, kiti ginkluoti išpuoliai, migrantų ir prekybos žmonėmis aukų patiriamos kančios. Kiekviena smurto apraiška sukelia panašius atsakomuosius veiksmus, mirtį nešančių konfliktų ciklą. Tai naudinga tiems, kurie iš karo gauna didelį pelną ir naudą. Taigi, smurtas negali išgydyti sugniuždyto pasaulio, o tik didina netektis, priverstinę migraciją, kariniams biudžetams skiriamas lėšas, kurių nebelieka socialinėms programoms, vargstančiųjų paramai. „Blogiausiu atveju tai gali lemti daugybės žmonių ir tautų, jei ne visų, fizinę ir dvasinę žūtį“, – perspėja Šventasis Tėvas.

Kaip alternatyva tokiam nesulaikomam smurto proveržiui ir jo ideologijai iškyla Geroji Naujiena – Kristaus radikaliai teigiama žinia apie besąlyginę Dievo meilę, kuri priima ir atleidžia. Jis kvietė mokinius mylėti priešus (Mt 5, 44), atsukti kitą skruostą (Mt 5, 39), neleido užmėtyti akmenimis svetimaujant sugautą moterį (Jn 8, 1–11), o kai naktį buvo suimtas prieš savo kančią ir mirtį, šv. Petrui ir kitiems apaštalams pasirengus Jį ginti, liepė nuleisti kalavijus (Mt 26, 52). Taigi, Jėzus nurodo nesmurtinį kelią ir pats liudydamas juo eina iki galo, iki kryžiaus, ant kurio įgyvendina taiką ir panaikina priešiškumą (plg Ef 2, 14–16). Taip aiškindamas ir dažnai remdamasis Evangelija, popiežius Pranciškus tvirtina, jog, kas priima tą Gerąją Naujieną ir geba atpažinti savyje susikaupusį polinkį į smurtą, „leidžiasi pagydomas Dievo gailestingumo ir pats tampa susitaikymo įrankiu“. Čia Šventasis Tėvas vėl remiasi savo pirmtaku Benediktu XVI, kuris aiškina, kad mokymas apie nesmurtiškumą nėra utopinis, bet realistinis, kadangi atsižvelgia, jog perdėto smurto ir neteisingumo situacijos „neįmanoma įveikti kitaip nei didesne meile, gerumu, kuris ateina iš Dievo“. Su tokiu įsitikinimu krikščionys nebesibijo sutikti blogio vien meilės ir tiesos ginklais, ir tai tampa jau ne taktiniu nusistatymu, bet gyvenimo būdu. Todėl evangelinis Jėzaus mokymas apie priešų meilę (plg Lk 6, 27) laikomas „didžiąja krikščioniškojo nesmurtiškumo chartija (magna carta)“ ir jos esmė ne pasiduoti blogiui, bet į jį atsakyti ir įveikti gėriu. Pabrėžęs, kad nesmurtingumas nėra kapituliacija ar pasyvumas, bet paskata aktyviam veikimui, popiežius Pranciškus pamini kaip liudytojus šventąją Motiną Teresę, Indijos nacionalinio išsivadavimo lyderį Mahatmą Gandį, JAV kovotoją prieš rasinę diskriminaciją pastorių Martyną Liuterį Kingą ir kitus taikdarius.

Tiesos ir teisingumo ginklai

Ypatingas kvietimas buvo skirtas neužmiršti veiklaus nesmurtiškumo revoliucijos, kuri atvedė į komunistinių režimų žlugimą Vidurio ir Rytų Europoje. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad prie radikalių permainų sėkmės savo nuolatine malda ir drąsiu veikimu daug prisidėjo vietinės krikščionių bendruomenės, atsižvelgdamos į išskirtinę šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II tarnystę ir mokymą. Todėl kreipimesi Pasaulinei taikos dienai nurodoma 1991 metų šv. Jono Pauliaus II socialinė enciklika „Centesimus annus“, kurioje, apmąstant istorinius 1989–1990 metų įvykius, patvirtinta, kad reikšminguosius pokyčius žmonių, tautų ir valstybių gyvenime tuomet nulėmė būtent taiki kova naudojantis vien tiesos ir teisingumo ginklais.

Šį politinio perėjimo iš totalitarizmo į taikų demokratijos kelią įgalino „nesmurtinės pastangos žmonių, visada atsisakydavusių nusileisti komunistinės valdžios melo galiai ir kaskart mokėdavusių surasti veiksmingų tiesos liudijimo formų“. Tai konstatuodamas popiežius Jonas Paulius II minėtoje enciklikoje linki visiems geros valios ir tiesą mylintiems žmonėms nepasiduoti smurtinio radikalizmo pagundoms, „išmokti kovoti už teisingumą be smurto vidiniuose socialiniuose ginčuose atsisakant (marksizmo propaguojamos) klasių kovos, o tarptautiniuose nesutarimuose – karo veiksmų“.

Nurodęs, jog Katalikų Bažnyčia globaliniu mastu yra įsitraukusi į nesmurtinių strategijų įgyvendinimą siekiant teisingos ir tvarios taikos (ypač tam skirta Apaštalų Sosto diplomatija), popiežius Pranciškus kreipimesi pastebi, kad tokios pastangos būdingos ne vien krikščionims, bet ir kitoms religinėms tradicijoms, kad nė viena religija nėra teroristinė. Todėl jis kviečia visų tikybų išpažinėjus įsisąmoninti ir drąsiai skelbti, kad smurto niekada negalima pateisinti Dievo vardu ir kad šventa yra tik taika, o ne karas. Patvirtinęs, jog „brolybės ir žmonių bei tautų taikaus sambūvio etika turi remtis ne baime, smurtu ir atsiribojimu, bet atsakomybe, pagarba ir nuoširdžiu dialogu“, Šventasis Tėvas ragina palaikyti nusiginklavimo politiką. Dabar, kai vėl intensyvėja strateginės ginkluotės vystymas ir iškilo pavojus tarptautiniams branduolinio ginklo neplatinimo įsipareigojimams, reikia svarstyti apie šios fatalinės ginkluotės panaikinimą ir visuotinį uždraudimą, nes „branduolinis atgrasymas bei abipusio susinaikinimo pavojus nebegali būti etinis stabilios taikos pagrindas“.

Kalno pamokslo programa

Reikia suprasti, kad nesmurtiškumo ugdymas turi prasidėti šeimoje, kur sutuoktiniai, tėvai ir vaikai, broliai ir seserys mokosi bendrauti nesavanaudiškai rūpindamiesi vieni kitais, nesutarimus ir konfliktus stengdamiesi įveikti ne jėga ir stipresniojo nuostatos primetimu, bet dialogu, abipuse pagarba, gėrio kitam ir visiems paieška, gailestingumu ir atleidimu. Taigi, anot popiežiaus Pranciškaus, siekiant, kad nesmurtiškumo politika išplistų visoje žmonijoje, ji turi prasidėti „namie“. Būtent čia pirmiausia turi būti užkirstas kelias visoms smurto apraiškoms, nes dėl to ypač kenčia moterys ir vaikai. Remdamasis Evangelija ir primindamas, kaip Kalno pamoksle (plg Mt 5, 3–10) Jėzus skelbė palaiminimus romiems, gailestingiems, taikdariams, tyraširdžiams, trokštantiems ir alkstantiems teisingumo, Šventasis Tėvas aiškina, kad tai yra taikos kūrimo vadovėlis. Jame išvardytas nuostatas pasaulio politiniai ir religiniai lyderiai, atsakingi tarptautinių institucijų vadovai, verslo ir žiniasklaidos administratoriai, turi priimti kaip veikimo programą ir iššūkį. Tai reiškia kūrimą istorijos ir socialinės būties, kuri remtųsi solidarumu ir veikliu nesmurtingumu patvirtintų, jog vienybė yra galingesnė ir vaisingesnė už pasipriešinimą vis labiau globalizuotame pasaulyje, kuriame visa yra artimai susiję. Popiežius Pranciškus patikina, jog šiame kelyje Katalikų Bažnyčia parems visas pastangas kurti taiką veikliai ir nesmurtingai. Tam pasitarnaus ir jo įkurta naujoji Visapusiško žmogaus vystymosi skatinimo dikasterija. „Pasiryžkime 2017-aisiais malda ir darbu tapti žmonėmis, iš savo širdies, žodžių bei veiksmų ištrėmusiais smurtą, ir kurti nesmurtines bendruomenes, besirūpinančias bendraisiais namais“, – linki Šventasis Tėvas, melsdamas Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, globos šiuose siekiuose.

© 2016 „XXI amžius“