Eterio balsai iš anapus

Kai laisvas žodis skęsdavo ūžesy...

Kauno „Objekto Nr. 603“ siųstuvo pastatas jamming.info nuotraukos

Radijo kontrolės operatorė savo darbo vietoje Kauno radijo trukdžių stotyje

Radijo trukdžių antenų Vilniuje nugriovimas 1989 m. balandžio 29 d.

Vidutinių bangų trukdžių moduliatorius „Zenit-M“ Sitkūnų (prie Kauno) radijo centre

Radijo trukdžių stotis Panevėžyje

Visiškai slaptas A. Sniečkaus raštas SSRS ryšių ministrui

Visiškai slaptas A. Sniečkaus raštas G. Malenkovui

Tie, kuriems teko gyventi sovietmečiu, be abejonės, prisimena nedidelį radijo imtuvą „VEF“, iš kurio prisiglaudus galima būdavo išgirsti per ūžesį sklindančius žodžius. Tie žodžiai ne vienai pokario kartai buvo vienintelė prošvaistė išgirsti ir sužinoti laisvą tautiečių žodį, ne vienam įkvėpusį vilties, kad blogio imperija kada nors bus sugriauta. 2008 m. gegužės 14 d. Genocido aukų muziejuje buvo pristatytas lietuviškas dokumentinis filmas apie sovietinę užsienio radijo stočių trukdymo praktiką. Pavadinimas „Triukšmo imperija“ – aliuzija į JAV prezidento Ronaldo Reigano įvardytą „blogio imperiją“. Pristatyme dalyvavo filmo kūrėjai – scenarijaus autorius ir temos tyrėjas Rimantas Pleikys, režisierius Domantas Vildžiūnas. Kūrinys atskleidė mažai žinomas propagandinio karo detales, pasakojo apie šaltojo karo metu komunistiniam Rytų Europos blokui priklausančiuose kraštuose vykdytą eterio cenzūrą – trukdžius. Juk ne veltui komunistinės valdžios, paklusdamos SSRS diktatui, nekentė laisvo žodžio ir laisvės troškimo, bijojo laisvo žodžio ir ne tik įvedė įstatymus „dėl šmeižimo“, bet ir pradėjo trukdyti Vakarų radijo stočių laidas.

„Amerikos balsas“ kalba į Lietuvą

Lietuviškos Vakarų radijo stočių redakcijos vargu ar būtų įkurtos, jei ne atkaklios mūsų tautiečių, priverstinės tremties sąlygomis atsidūrusių emigracijoje įvairiose pasaulio šalyse, pastangos. Pirmąsias lietuviškas laidas jau 1940-ųjų lapkričio pabaigoje vyskupo Pranciškaus Būčio ir Lietuvos atstovo Vatikane Stasio Girdvainio pastangomis pradėjo transliuoti „Vatikano radijas“. Tačiau po kelių mėnesių tos transliacijos nutrūko – gal dėl laidas rengusių lietuvių nesutarimų, gal dėl informacijos iš okupuoto krašto stokos, o gal dėl sovietų grasinimų Lietuvos vyskupams. Tačiau tikėtina, kaip nurodo istorikas Egidijus Ramašauskas, kad transliacijos nutrūko dėl Vatikano politinės bei teritorinės izoliacijos karo metu. Tokią versiją netiesiogiai gali patvirtinti faktas, kad 1946 metų birželį lietuviškos programos vėl buvo atnaujintos, tiesa, jos buvo transliuotos gana retai – tik kas antrą savaitę, šeštadienių vakarais. Pokario metais, kai, didėjant sovietinėms represijoms ir augant pasipriešinimui, Lietuvai labiausiai reikėjo moralinės ir informacinės paramos, to nepakako. Partizanams ir juos remiantiems žmonėms tekdavo klausytis užsienio radijo žinių iš tuo laiku tik svetimomis kalbomis (anglų, vokiečių, lenkų, rusų) girdimų radijo stočių ir tas žinias pateikti savo pogrindžio leidiniuose tiek partizanams, tiek visiems okupacinėse replėse surakintiems tautiečiams. Todėl suprasdami laisvos informacijos okupacijoje esantiems tautiečiams poreikį, pasaulio lietuviai matė neišvengiamą būtinybę transliuoti laidas lietuvių kalba. Taip Amerikos lietuvių taryba ėmėsi žygių, kad būtų įsteigta lietuviškoji „Amerikos balso“ redakcija. Iniciatyva transliuoti lietuviškas programas iš Vakarų priklauso Lietuvos pasipriešinimo vadovybei. Būtent jos įgaliotinis Juozas Lukša-Daumantas, prasiveržęs pro geležinę uždangą ir pateikęs išsamią informaciją apie pasipriešinimo Lietuvoje mastą, 1950-aisiais parengtame „Pro memoria“ kėlė ginkluotam pogrindžiui svarbų klausimą – ieškoti galimybių radijo transliacijoms, finansuoti jas, didinti laidų trukmės apimtis ir dažnių skaičių, kelti radijo stočių galingumą. Pagaliau 1951 metų vasario 16 dieną eteryje pirmą kartą nuskambėjo žodžiai: „Amerikos balsas kalba į Lietuvą“.

Nepalaužiamas „Vatikano radijas“

Tuo metu „Vatikano radijas“, pirmasis pralaužęs geležinę uždangą, daugiau dėmesio galėjo skirti lietuviškai tematikai. Taip buvo dėl kelių priežasčių. Pirma, jo veiklą ilgą laiką finansavo patys tikintieji – radijo stočiai išlaikyti buvo skiriama dalis bažnyčiose suaukotų lėšų. Antra, lietuvišką „Vatikano radijo“ redakciją per Tautos fondą finansavo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Trečia, ši radijo stotis ilgai nebuvo Vatikano valstybės struktūra, o net kai ja tapo, išlaikė nuoseklią antikomunistinę poziciją. Nenuostabu, kad „Vatikano radijas“ per visus Lietuvos okupacijos dešimtmečius buvo viena sovietų valdžios nekenčiamiausių radijo stočių, ypač kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II. 1986 metais Maskvoje išleistoje buvusio LSSR KGB pirmininko pavaduotojo Henriko Vaigausko knygoje „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ nurodoma: „...Ypač išaugo „Vatikano radijo“ aktyvumas. Jo laidos, transliuojamos į Lietuvą, įgavo antitarybinį kurstomąjį pobūdį“. Mat per „Vatikano radiją“ ištraukas iš „LKB kronikos“ skaitydavo mons. Vytautas Kazlauskas, netrukus už tą drąsą atstatydintas.

Vengdavo aštrių temų...

Užsienio radijo stotys bent trečdalį laiko lietuviškoje pusvalandžio programoje turėdavo skirti žinioms apie pasaulio įvykius. Tiesa, žinių atranka ir jų eiliškumas jau buvo redaktorių reikalas, tad jie galėdavo rinktis tai, kas aktualiausia Lietuvai. Tas pats buvo ir su privaloma informacija apie gyvenimą Amerikoje. Tačiau ir šį laiką stengtasi išnaudoti pasakojant apie JAV lietuvių bendruomenės veiklą, o greta žmogaus teisių aktualijų šiose rubrikose buvo galima išgirsti lietuviškos pogrindžio spaudos apžvalgas ar informaciją apie kitaminčių persekiojimą Lietuvoje. Betgi grynai lietuviškoms aktualijoms, tokioms kaip rusinimas, kolchozinė santvarka arba kultūros niokojimas, sovietinės Lietuvos vadovų kritika, laiko likdavo nedaug. Tad nenuostabu, jog „Amerikos balsas“ neretai sulaukdavo kritikos dėl per menko dėmesio lietuviškoms temoms. Tačiau Lietuvoje „Amerikos balsas“ iki pat transliacijų pabaigos išliko populiariausia laisvojo pasaulio radijo stotis. Vis dėlto per užsienio radijo laidas buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, laisvės varžymą, buvo nagrinėjama partizanų pasipriešinimo tematika, vėliau – disidentų keliami klausimai. Dažnai buvo minimos Lietuvos respublikoje priimtos tautinės, valstybinės, religinės šventės, bet dažniausiai laidose buvo aptariami išeivijos renginiai, dainų ir tautinių šokių šventės, išeivijos politinių srovių pastangos ir, žinoma, išeivijos organizacijų žygiai Lietuvos laisvės kovoje.

„Amerikos balsas“ ir partizanų kova

Tai, kad lietuviškos „Amerikos balso“ laidos buvo pradėtos transliuoti tik 1951-aisiais, paneigia iki šiol skleidžiamą mitą, esą ši radijo stotis ragino partizanus beprasmiškai laikytis miškuose laukiant greito Lietuvos išvadavimo. Priešingai, 1951 metais ginkluotos kovos miškuose jau silpo, ir pogrindis ieškojo naujų kovos formų, iš kurių viena svarbiausių buvo informacija per spaudą ir radiją. „Amerikos balso“ transliacijos palengvino pogrindžio spaudos leidėjų darbą, suteikdamos jiems išsamią informaciją apie įvykius pasaulyje – dabar ji žymiai greičiau nei anksčiau keliaudavo į nelegalių leidinių puslapius, nes nereikėdavo versti iš anglų ar rusų kalbų. Pasaulio įvykiams pogrindžio spauda skyrė išties daug dėmesio, nes apie tai, kas vyksta už geležinės uždangos ir kokių geopolitinių poslinkių galima tikėtis artimiausiu metu, Lietuvoje nelabai daug kas suprato. „Amerikos balsas“, kaip vyriausybinė organizacija, iš tikrųjų ir neorganizavo ir neskatino jokių kovų – privalėjo atspindėti oficialią Vašingtono poziciją. Tokia taisyklė galiojo visoms redakcijoms. Ronaldo Reigano laikais čia net buvo įvesti privalomi visų kalbų redakcijoms vedamieji, atspindintys Valstybės departamento poziciją vienu ar kitu klausimu.

Prabilo ir „Laisvosios Europos“ radijas

Reikšmingą įnašą laisvai okupuotos Lietuvos minčiai darė 1975 metais lietuviškai prabilęs „Laisvosios Europos“ radijas. Jo pirmtaką 1950 metais įsteigė Nacionalinis laisvosios Europos komitetas – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Vidurio Europos šalių organizacija. 1953-iaisiais Rusijos tautų išlaisvinimo Amerikos komitetas įkūrė „Išlaisvinimo radiją“, nuo 1964 metų vadintą „Laisvės radiju“. 1976 metais abi radijo stotys buvo sujungtos į vieną bendrovę, finansuojamą JAV Kongreso. „Laisvės radijas“ nuo „Laisvosios Europos“ radijo skyrėsi tiksline auditorija. Pirmasis buvo skirtas Sovietų Sąjungos tautoms, o antrasis – komunistų kontroliuojamų Rytų Europos valstybių gyventojams. Iš pradžių lietuviškos radijo laidos buvo kuriamos kaip „Laisvės radijo“ skyrius. Tada galima buvo galvoti, kad tokiu Lietuvos „priskyrimu“ SSRS tautų „Laisvės radijo“ kompetencijai Amerika ketina oficialiai pripažinti Lietuvos aneksiją, tačiau vėliau paaiškėjo, kad nuogąstauta be reikalo, ir 1984 metais lietuviškos laidos buvo perkeltos į „Laisvosios Europos“ radiją. Transliacijoms pailgėjus, lietuviškos „Laisvosios Europos“ laidos trukdavo valandą – pirmas jų pusvalandis buvo skiriamas pasaulio įvykiams, o antrame buvo kalbama apie sovietinio gyvenimo ydas ir pasipriešinimą joms. Čia buvo ir reportažų apie kultūrą, ir polemikų, ir pokalbių su disidentais, ir lietuviškos pogrindžio spaudos – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, „Aušros“, „Perspektyvų“ – apžvalgų. Klausytojas iš „Laisvosios Europos“ laidų galėjo suprasti, kad jis nėra vienišas, nes Lietuvoje egzistuoja organizuota kultūrinė, religinė ir politinė rezistencija. Studijoje vykdavo gyvi pokalbiai ar interviu su pabėgėliais iš okupuotos Lietuvos, kalbėdavo į Vakarus išvykęs buvęs Kauno dramos teatro režisierius Jonas Jurašas, iš lagerių išvaduotas pabėgėlis jūreivis Simas Kudirka, iš Sovietų Sąjungos mokslinės ekspedicijos laivu pasitraukęs dr. Kazimieras Ėringis, politinis kalinys Kęstutis Jokubynas ir kiti. Buvo kryptingai diskutuojama apie lietuvių nacionalinių interesų pamynimą mene, literatūroje, apie Lietuvos gamtos turtų grobstymą ir tyčinį aplinkos teršimą, kitaminčių persekiojimą. Laidose kaip nacionaliniai didvyriai pristatomi politiniai kaliniai Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Antanas Terleckas, kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir kiti, domimasi jų likimu, kovojama už jų išlaisvinimą.

Sovietams neįtiko visas pasaulis

Minėtos trys radijo stotys buvo svarbiausios laisvo lietuviško žodžio skleidėjos. Greta jų 6–7 dešimtmetį dar veikė lietuviškos Madrido ir Romos radijo redakcijos. Be to, Lietuvoje buvo girdimos ir rusiškos programos, kurios papildydavo iki platesnio konteksto. Greta „Amerikos balso“ ir „Laisvės radijo“ laidas rusų kalba transliavo britų BBC, „Vokiečių banga“, Švedijos radijas, „Izraelio balsas“, Prancūzijos ORTF. Be to, galima priminti, kad rusiškai į Sovietų Sąjungą kalbėjo ne vien laisvasis pasaulis: savo propagandą jos gyventojams bruko ir Pekinas, ir Tirana, kurių radijų laidas Maskva irgi negailestingai slopindavo.

Kovai su radiju – A. Sniečkaus sukurtas triukšmo voratinklis

Sovietų valdžia labiau už viską bijojo tiesos ir nuomonių įvairovės – tai griovė melu grįstos totalitarinės ideologijos pamatus. Kadangi radijo laidos priminė tiek nepriklausomos Lietuvos idėją, tiek išvis reiškė laisvą žodį okupuotai tautai, tai visomis priemonėmis būdavo atkakliai bandoma sutrukdyti tokioms „ideologinėms diversijoms“. Kovai su jomis nebuvo gailima jokių išteklių, rezgant neįsivaizduojamo masto trukdymo stočių voratinklį ir triukšmo bei ūžesio užkardoms švaistant milijardus. Jau 1947-aisiais stalininė Kremliaus vadovybė nutarė imtis plataus masto „radijo gynybos“. Tai buvo daroma pačiu primityviausiu būdu, laisvės balsą slopinant triukšmu ir taip trukdant skverbtis į žmonių galvas. Jau po metų, prasidėjus rusų kalba vedamoms „Amerikos balso“ ir BBC transliacijoms, šis triukšmas per radijo imtuvus ėmė skverbtis į žmonių namus. Vilniuje 1951 metų kovo pabaigoje buvo 13, Kaune – 3 radijo siųstuvai užsienio radijo stotims slopinti, buvo panaudojami Latvijos, Baltarusijos, Estijos, Ukrainos, Gruzijos ir kitų sovietinių respublikų radijo siųstuvai. Šių techninių priemonių nepakako nuslopinti visiems dažniams, ypač masinių seansų metu. LKP(b) CK sekretorius A. Sniečkus 1951 m. kovo 30 d. rašte reikalavo, kad SSRS ryšių ministerija sustiprintų užsienio radijo stočių slopinimą Vilniuje ir paspartintų specialių radijo stočių statybą kitose Lietuvos vietovėse, papildomai skirtų siųstuvų veikiančioms radijo trukdymo stotims. 1951 metų gruodį rašytame rašte A. Sniečkus skundėsi VKP (b) sekretoriui Georgijui Malenkovui: „Antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti“. Lietuvos partinis vadovas priminė, kad Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos įsakymai pastatyti radijo trukdžių stotis Vilniuje ir Kaune buvo pasirašyti dar 1950-ųjų gruodį, ir prašo kuo skubiau šį nurodymą vykdyti. Iš tiesų visu galingumu triukšmo mašinos turėjo būti paleistos 1952-aisiais, tačiau dėl įvairiausių priežasčių tokių planų įgyvendinimas strigo. 1951 metų pabaigoje vienu metu buvo galima slopinti 20 dažnių. Kaune Ryšių ministerija trukdymams turėjo 8 radijo siųstuvus, iš jų 3 siųstuvai užsienio radijo laidas slopino tik dalį paros, nes transliavo vietinio radijo laidas. Slopinti užsienio radijo transliacijas Lietuvoje padėjo 11 radijo siųstuvų iš kitų SSRS miestų. Dėl radijo siųstuvų trūkumų Vilniuje ir Kaune likdavo nenuslopinta 30 radijo dažnių, transliuojančių laidas įvairiomis SSRS tautų kalbomis (rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, estų). 1952 metais Vilniuje, Algirdo gatvėje, pagaliau iškilo trys plieniniai monstrai, kurių antenos buvo pasirengusios paleisti triukšmą į eterį. LSSR Ministrų Taryba ir LKP Centro komitetas, vadovaudamiesi SSRS Ministrų Tarybos ir SSKP CK 1954 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu, įpareigojo SSRS ryšių ministeriją Lietuvoje 1954–1958 metais sustiprinti „antisovietinių“ radijo laidų slopinimą. Lietuvos SSR ministerijos ir žinybos, turinčios 0,5 kW galingumo ir daugiau radijo siųstuvus, buvo įpareigotos neatlyginamai perduoti juos Ryšių ministerijai ir panaudoti antisovietinių radijo laidų slopinimui. LSSR Ministrų Taryba ir LKP CK prašė SSRS Ministrų Tarybą ir SSKP CK įpareigoti SSRS ryšių ministeriją organizuoti antisovietinių radijo laidų slopinimo tarnybą Panevėžyje, prašė lėšų padidinti trukdymo įrenginių skaičių Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio vykdomieji komitetai buvo įpareigoti 1954 metais skirti patalpas kontroliniams-korekciniams punktams steigti. Vilniuje planuota trukdymo stoties Nr. 600 galingumą padidinti bent iki 40 siųstuvų, rekonstruoti mažo galingumo lauko antenų siųstuvus, pastatyti techninio pastato priestatą. Kaune planuota radijo trukdymo objekto Nr. 603 galingumą padidinti iki 30 siųstuvų ir rekonstruoti mažo galingumo siųstuvų antenų įrangą. Klaipėdos trukdymo stotyje turėjo būti mažiausiai 30 siųstuvų. Panevėžyje, kur miesto ir aplinkinių apylinkių gyventojai turėjo 3 tūkst. registruotų imtuvų, turėjo būti statoma radijo trukdymo stotis. Tad netrukus triukšmo pabaisos sudarkė ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių peizažus. Iš viso šiose penkiose trukdžių stotyse veikė 60 siųstuvų – maždaug po 12 kiekvienoje. Galingiausių – Vilniaus, Kauno ir Panevėžio – stočių vieno siųstuvo galia siekė 5 kilovatus. Tai buvo vadinamojo antrojo tipo radijo trukdymų stotys, t. y. vietinio trukdymo. Jų paskirtis buvo „uždengti“ Vakarų radijo stočių dažnius konkrečiuose miestuose. Tačiau Sovietų Sąjungoje buvo ir pirmojo tipo, t. y. tolimojo veikimo arba jonosferinių trukdymų stočių. Tokių galingų radijo centrų Sovietų Sąjungoje buvo 13, jų siųstuvų galia siekė kelis šimtus kilovatų. Jos trukdžius transliuodavo dideliu atstumu į tam tikrą rajoną. Tos stotys buvo dislokuotos šalies pakraščiuose ir, pavyzdžiui, esant tam tikroms bangų sklidimo sąlygoms, tarkime, 13 ar 16 metrų bangų diapazone trukdyti Vakarų radiją europinėje Sovietų Sąjungos dalyje, įskaitant ir Lietuvą, buvo įmanoma tik iš Vidurinės Azijos – Taškento arba Alma Atos – radijo centrų. O iš viso 1988 metais radijo trukdymų stotys jau buvo 81-ame Sovietų Sąjungos mieste. Ekspertų skaičiavimais, septintajame dešimtmetyje ir vėlesniais laikais SSRS veikė apie 200 radijo trukdymo stočių.

Triukšmo siena vis dėlto įveikiama...

Trukdyklių veikimo principas buvo primityvus, bet reikalavo milžiniškų energijos ir finansinių resursų. Norint visiškai užgožti nepageidaujamą radijo stotį, trukdžių siųstuvai tuo pačiu dažniu turėjo veikti gerokai didesne galia nei radijo stoties signalas. Trukdymo technologija buvo paprasta – būdavo klausomasi eterio, nustatoma, kokiais dažniais transliuojamos nepageidautino turinio programos, koks tų transliacijų tvarkaraštis. Tuomet tais pačiais dažniais nustatytu laiku iš specialių stočių būdavo transliuojamas koks nors triukšmas ar muzika, ar kokia kita radijo programa, pavyzdžiui, „Majak“ radijo laidos iš Maskvos. Buvo ir kitokių trukdymo signalų. Pavyzdžiui, specialaus generatoriaus keliamas elektroninis triukšmas arba vėliausiai, 1975 metais, pradėtas naudoti vadinamasis kalbos pobūdžio signalas. Iš Maskvos radijo diktorių, vyro ir moters, balsais tariamų žodžių fragmentų sumontuotas „kalbinis“ srautas, kuris priminė minios murmesį, labai neigiamai veikė klausytojų nervų sistemą: jei iš radijo imtuvo sklindantį triukšmą dar buvo galima ištverti, tokia „kalba“ tiek veikdavo klausytojo psichiką, kad po minutės kitos radijo imtuvą norom nenorom tekdavo išjungti. Ir vis dėlto laisvam žodžiui pavykdavo prasiskverbti pro triukšmo užkardas. Vakarų radijo stotys nuolat didino pajėgumą, statė naujus siųstuvus, dubliuodavo programas skirtingais dažniais, skirtingais diapazonais. Be to, atitinkamai pakreipus imtuvo anteną ar radus tinkamą vietą, trukdžių gaudesį buvo galima pritildyti tiek, kad žodžiai nors ir sunkiai, bet prasiveržtų pro triukšmą. Net ir nuvažiavus keliasdešimt kilometrų už miesto, kur trukdžių efektyvumas beveik buvo lygus nuliui, ne visada galima buvo pasiklausyti užsienio laidos lietuvių ar rusų kalba. Mat Sovietų Sąjungos teritorijoje būta ir kitokio tipo trukdžių stočių, kurios veikė kelių šimtų kilovatų galia, o jų signalai sklisdavo tūkstančius kilometrų ir apimdavo milžiniškas teritorijas – kone visą europinę Sovietų Sąjungos dalį.  Tiesa, šios trukdyklės ne visada buvo efektyvios – jų bangų sklidimas priklausė nuo oro, paros laiko ir kt. Todėl mažų Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojai Vakarų balsus girdėdavo kur kas geriau nei miestiečiai.

KGB ir komunistiniai ideologai – ranka rankon...

Gigantišką triukšmo mašiną formaliai valdė SSRS Ryšių ministerijos 2-oji valdyba ir respublikinės ryšių ministerijos. Rimantas Pleikys vienoje „Žinių radijo“ laidoje „Laisvės kryžkelės“ yra sakęs, kad KGB užsiimdavo nebent trukdžių stočių personalo atranka. O jis nebuvo gausus: Vilniuje dirbo 25–30, kituose miestuose – dar mažiau žmonių. Per visą Lietuvą būta ne daugiau nei šimtas eterio teršėjų. Istorikas E. Ramašauskas laikosi kitokios nuomonės – pagrindinis trukdžių sistemos koordinatorius buvo KGB, nors dėl archyvinių dokumentų trūkumo galutinai į šį klausimą negalima atsakyti. Užsienio radijo stočių laidų transliavimo trukdymu užsiiminėjo KGB 2-ojo specialiojo skyriaus tarnyba MD, o nuo 1959 metų – KGB OTO (Operatyvinio-techninio skyriaus) 2-asis poskyris. Tačiau su radijo trukdžiais susijusios medžiagos Lietuvos ypatingajame archyve išlikę nedaug, tad tokią prielaidą galima daryti remiantis tik vienos kitos bylos aprašo pratarme. Bylos greičiausiai buvo sudegintos Grigiškių popieriaus fabriko krosnyse. Be abejonės, net jeigu radijo trukdžius koordinavo KGB, lemiamas balsas, ką ir kada slopinti, priklausė komunistų partijos ideologams. Šie Vakarų radijo balsus skirstė į tris kategorijas. Pirmajai („juodosios propagandos“) kategorijai priklausė „Laisvės radijas“, „Laisvoji Europa“, „Izraelio balsas“ ir net Tiranos (Albanija) radijas – jų stotys buvo slopinamos elektroniniu triukšmu. Ypač stipriai buvo slopinama radijo stotis „Svobodnaja Rossija“ („Laisvoji Rusija“), rusų emigrantų organizacijos NTS (Narodno trudovoj sojuz – Liaudies darbo sąjunga) vardu 1960–1963 metais veikusi radijo stotis, keitusi savo dažnius ir taip bandžiusi išvengti trukdžių. Antrajai („pilkosios propagandos“) kategorijai priklausė tokios radijo stotys kaip BBC, „Amerikos balsas“, „Vokiečių banga“, Pekino radijas – jų klausytis trukdyta tuo pačiu dažniu leidžiant iškraipytą radijo stoties „Majak“ programą. Būta ir, sovietinių ideologų nuomone, „nekenksmingų“ Vakarų radijo stočių – tokių kaip Švedijos radijas ar Prancūzijos ORTF, kurios apskritai nebuvo slopinamos. Kartais triukšmo užkardos tiesiog imdavo ir išnykdavo. Tai labai priklausė nuo politinių įvykių, tarkime, svarbių tarptautinių forumų, kuriuose dalyvaudavo Sovietų Sąjungos vadovai. Kartais tai priklausė nuo konjunktūros ar šaltojo karo priešininkų santykių. Štai 1963–1968 metais sovietai visiškai neslopino „Amerikos balso“, BBC ir „Vokiečių bangos“. Po 1968-ųjų Prahos pavasario trukdymai vėl atsinaujino ir netikėtai buvo nutraukti 1976-aisiais. Deja, po 1980-aisiais sovietų įvykdytos invazijos į Afganistaną trukdyklės vėl užkaukė visu pajėgumu. Trukdžiai nesiliovė net ir Michailo Gorbačiovo eros pradžioje. Tačiau vykdant perestroikos politiką greitai atėjo laikas, kai kiekviename Maskvos laikraštyje arba televizijos programoje galėjai perskaityti ar pamatyti tai, ko nebūtum tikėjęsis iš jokių Vakarų balsų, tad bet kokios informacinės užtvaros akimirksniu neteko prasmės net ir Lietuvoje, kurioje jau įsisiūbavo Sąjūdis. Iš Maskvos į Vilnių atskriejus nurodymui, 1988 metų spalio 29-osios vidurnaktį triukšmo monstrai nutilo. Trukdyklių dokumentacija iškeliavo į Grigiškių popieriaus fabriką ir amžiams išnyko jo krosnyse.

Laidų vedėjai grįžta į savo kraštą...

Paskutiniais metais per „Amerikos balsą“, „Laisvosios Europos“ radiją kalbėjo žurnalistas Romas Sakadolskis (KGB buvo užvedusi jam operatyvinę sekimo bylą, nepriklausomybės metais dirbęs Lietuvoje, bet paskiau grįžęs į Ameriką ir ten miręs prieš porą metų), Kęstutis Girnius, ir dabar aktyviai dirbantis Lietuvos žiniasklaidoje savo politiniais komentarais, Kęstutis Jokubynas (plačiai išgarsinęs Simo Kudirkos pabėgimo iš sovietinio laivo, įkalinimo, išleidimo į Ameriką, Balio Gajausko, vieno ilgiausiai lageriuose įkalinto politinio kalinio, likimą), grįžęs į Lietuvą, dėl nusivylimo politiniu gyvenimu gyvenęs uždarai ir miręs šiemet, Jonas Jurašas ir Aušra Sluckaitė-Jurašienė (jau sugrįžę į Lietuvą iš priverstinės tremties), disidentai Tomas Venclova, Aleksandras Štromas (pastarasis jau seniai miręs, gal net, kaip spėjama, sunaikintas jį nunuodijant). Nepriklausomybės metais „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo laidose skambėjo atkurtos valstybės, užsienio lietuvių ir tarptautinės politikos klausimai. 2004-ųjų vasarį radijo eteryje nuskambėjo paskutinė Lietuvai skirta „Amerikos balso“ laida. Prieš tai, sausio 30-ąją, su klausytojais atsisveikino ir „Laisvosios Europos“ radijo lietuviškos redakcijos darbuotojai. „Labai pasiilgsiu nevaržomo, tiesmukiško ir drąsaus savo nuomonės reiškimo, nebūtinai per eterį, bet užkulisiuose arba pačioje redakcijoje, kur buvo išsakomos skirtingos nuomonės, vyko geros diskusijos, kurios, tikėkimės, atsispindėjo ir laidose. Mes esame labai skirtingos asmenybės, su labai skirtingais ir besikeičiančiais įsitikinimais, bet mes sugebėjome darniai dirbti ir nesusipykti. Tai, man atrodo, yra unikalu. To aš pasigesiu Lietuvoje“, – paskutinėje „Laisvosios Europos“ radijo laidoje 2004 metais sakė žurnalistas Mykolas Drunga, ir dabar vedantis įdomias užsienio spaudos apžvalgas per LRT radiją. Aišku, kai kurie klausytojai nenorėjo susitaikyti su tokiu abiejų radijo stočių laidų nutraukimu, buvo rašomi prašymai toliau transliuoti laidas, tačiau jau buvo nuspręsta – šios užsienio radijo stočių lietuviškos laidos nutraukiamos, nes Lietuvos nepriklausomybė jau buvo laimėjusi.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2016 „XXI amžius“