Naujojo JAV prezidento mįslės

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Sausį viso pasaulio žiniasklaida dažniausiai minėjo Donaldo Trampo (Donald Trump) pavardę. Sausio 20 dieną prisiekęs jis tapo 45-uoju JAV prezidentu. Vieni naująjį didžiausios valstybės vadovą charakterizavo optimistiškai, o kiti – pesimistiškai, netgi klijuodami Maskvos agento etiketę. Ir vieni, ir kiti savo nuomonę grindžia, atrodo, pagrįstais argumentais. Tad sunkoka ką nors teigti konkrečiai, bet esu pastebėjęs kelias detales, su kuriomis, manau, sutiks kiekvienas skaitytojas. Štai britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas (Edward Lucas), rašantis apie Europą jau 30 metų, straipsnyje „Slogus Barako Obamos palikimas“ (Lrytas.lt, 2017 01 18) teigia: „Dabar Amerika yra silpnesnė negu buvo, o jos varžovai ir priešininkai sustiprėjo. Pakeisti šią padėtį visiškai įmanoma, bet tam reikalingi stipresni aljansai... Negalima sakyti, kad viskas buvo blogai“. Čia E. Lukasas skaičiuoja Barako Obamos (Barack Obama) pliusus ir minusus. Jam geriau sekėsi tvarkyti reikalus namuose ir dažniausiai vidutiniškai arba prastai – užsienyje. B. Obama, prieš baigdamas kadenciją, pagaliau uždėjo Rusijai vieneriems metams tikras sankcijas dėl kišimosi į JAV rinkimus. Tuo prezidentas parodė, kad jis išsigydė iš politinio neįgalumo, išvarydamas iš Vašingtono 35 Rusijos agentus – diplomatus. Rusijoje dėl šios priežasties jis yra keikiamas ir pašiepiamas, vadinasi bent paskutinėmis savo kadencijos dienomis padarė gero Amerikai. Ypač žavi B. Obamos įvesta (nors ir kritikuojama) sveikatos draudimo reforma, kuria pasinaudojo daugiau kaip 20 mln. amerikiečių, neturėjusių sveikatos draudimo. Sunku įsivaizduoti, kaip naujasis prezidentas D. Trampas galėtų išdrįsti panaikinti šią sistemą. Gal tik reikėtų patobulinti, o ne panaikinti. O tai, kad kapitalistai masiškai iškeldavo gamyklas iš JAV į užsienį ir savo šalyje sumažindavo darbo vietų, tikrai nebuvo gerai. Daugeliu klausimų D. Trampo kritika turi racionalumo, tik jo kalbos stilius sukelia priešiškumą dėl jo arogancijos. Pažadėtas mokesčių sumažinimas suaktyvins ekonominius santykius: vieni žmonės daugiau pirks, kiti daugiau gamins, treti imsis smulkaus verslo. Jeigu D. Trampas blogai vykdys vidaus politiką, tai rinkėjai jį nubaus, nebalsuodami už jį kituose rinkimuose. Kai prezidentas nebūna perrinktas antrą kartą, istorikai jį charakterizuoja kaip silpną politiką. O šis yra pilnas didybės, bet jo norai yra geri, tokie patys kaip ir visų buvusių prezidentų – padaryti, kad amerikiečiai gyventų geriau: „Sugrąžinti sienas, namus, amerikietišką svajonę“. Deja, pradžia nėra žavi, nors prezidentus kritikuoti priimtina tik po 100 jų valdymo dienų. Visi, kurie užaugo sovietinėje sistemoje ir, jei turėjo reikalų su Rusijos institucijomis, žino, kad Kremliaus agentai turtingų užsieniečių, atvykusių į Sovietų Sąjungą, nepalieka be dėmesio. Islamistų tinklapis Kavkazcentr rašo, kad „KGB dirbo su D. Trampu net 30 metų“. Tačiau šio tinklapio redaktoriai mėgsta šaržuoti. Gal KGB tokį aukštą svečią iš JAV ilgą laiką turėjo tik akiratyje. Viena yra būti sekamam, o kita – užverbuotam. Anot įvairios spaudos, jau „išlindo“ naująjį prezidentą kompromituojantys dalykai. Antra vertus, netgi suklydęs žmogus gali pakilti ir atlikti gyvenimo žygdarbius, čia niekas neturi teisės rodyti teisėjo gaidelės. O gal jis neužsipuola Kremliaus politikos, tyli, netgi neįrašęs Rusijos į JAV saugumo grėsmių sąrašą, norėdamas parodyti V. Putinui palankumą vien tik todėl, kad derybose laimėtų daugiau nuolaidų iš Rusijos? Beje, visi prezidentai, pradėję eiti pareigas, turėdavo tų pačių problemų. Jiems reikėtų pasitarti su disidentais, kurie padėtų išsklaidyti iliuzijas. Blogiausia gali būti tai, kad D. Trampas privalės atsidėkoti Vladimirui Putinui, kurio įsakymu, įsikišdami į balsavimo procesą, dirbo hakeriai (dėl to B. Obama labai įsižeidė). Kremliaus aplinka nepaprastai džiaugėsi D. Trampo pergale.

Liaudies išmintis sako: „Žmogau, ieškok klaidos, jeigu priešas tave giria“. Rusijoje sąmoningai keliama trampizmo euforija: net restoranus pradėjo vadinti Trampo pavarde, iškepė auksinę monetą, sveriančią vieną kilogramą. Aišku, kad ją padovanos prezidentui D. Trampui, kai jis atvyks į Rusiją. Netgi B. Obamai išvarius diplomatus agentus, kurie peržengė ribas, besikišdami į rinkimus, V. Putinas tuo pačiu neatsakė, sąmoningai norėdamas „paglostyti“ D. Trampo didybę ir parodyti savo norą draugauti. Pagaliau juk dalis D. Trampo pareigūnų buvo labai susijusi su Maskva (apie tai verta perskaityti Mariaus Laurinavičiaus, dabar dirbančio Hiustone politikos ekspertu, straipsnį svetainėje 15min.lt „Visa Kremliaus kariauna D. Trampo aplinkoje“). Senatas, prieš tvirtindamas kandidatūras, užduoda nepatogių klausimų kandidatams. Juk gal viskas dėl pinigų, verslo, kai visų politikų prekiaujama nors ir su velniu. Sunku suvokti, kodėl D. Trampas skatina ES subyrėjimą, tiesiog ciniškai palaiko „Brexit“. Kiekvienas išmintingas politikas nori, kad sąjungininkai būtų kuo vieningesni ir stipresni. O D. Trampas pats prieštarauja savo teiginiui apie Amerikos didybę, nes be draugų Amerika liks „už riurų marių mėlynųjų“ (vaikystėje turėjome kaimyną, kuris pašvepluodavo, kad būtų akivaizdžiau)... Taigi nuolatinis kartojimas apie „NATO ir ES atgyveną“ yra grynai V. Putino sąvoka. Jis daug kartų kalbėjo ir viską daro, kad išardytų ES ir NATO. Jam bus didelis pasitenkinimas, kad žlugo ne tik Sovietų Sąjunga, dabar atėjo eilė ir ES. O gal bandysime išteisinti D. Trampą argumentu, kad dauguma NATO šalių neskirdavo 2 proc. BVP gynybai (tik penkios valstybės vykdo šią pareigą), o vien JAV turėdavo kompensuoti net 70 proc. NATO išlaidų naštos. Tačiau dabar NATO valstybių vyriausybės jau sukruto, didina lėšas gynybai. Be to, NATO dalyvavo operacijose, išvaduojant Kuveitą, Afganistane ir Šiaurės Afrikoje ne vieni amerikiečiai kovėsi su islamistais. Tai, kad D. Trampas dažnai liaupsina V. Putiną, nemato kraujuojančios Ukrainos, žemina NATO ir ES, pritaria „Brexit“, didelis jo giminių ir bendražygių ratas, susijęs su rusišku kapitalu, netgi pačių didžiųjų JAV politikų nuogąstavimai (pavyzdžiui, JAV Senato ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininkas Džonas Makeinas (John McCain) į klausimą, koks prezidento požiūris į Rusijos grėsmes, atsakė: „Nežinau“) sudaro labai neigiamą nuomonę apie prezidentą D. Trampą.

Prieš sausio 20-ąją vykusią naujojo prezidento inauguraciją jautėsi diplomatinis aktyvumas. JAV su Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybėmis pasirašė sutartis dėl JAV karių statuso Baltijos valstybėse. Kadenciją baigiantis JAV viceprezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) sausio 16-ąją vyko į Kijevą aptarti, kas bus toliau. JAV tris milijardus dolerių paaukojo Ukrainos valstybingumui išsaugoti. Paskutiniu metu fronto linija pasistūmėjo kelis kilometrus į Rytus, o prieš kelis mėnesius iš Rusijos į Luhansko sritį buvo atsiųsta 30 tūkst. Rusijos karių su uniformomis. Taigi atrodo, kad Ukrainos armija jau be papildomų pajėgumų įveiktų separatistus. Matome, kad Minsko susitarimai negalioja. Pagaliau daug nuveikė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kad ES neatiduotų Ukrainos V. Janukovičiaus sėbrams.

D. Trampas, priekaištaudamas dėl situacijos Europoje, sakė, kad jam valdant su Ukraina taip nebūtų atsitikę, kaip įvyko valdant B. Obamai. Tai yra D. Trampą apginantis argumentas: V. Putinas įlindo į Ukrainą, veržiasi į Siriją ir išstumia JAV. Taigi, anot D. Trampo, iš tiesų V. Putinas yra geresnis prezidentas už B. Obamą. Šitas lenda, o B. Obama traukiasi, piešdamas raudonas linijas. Prezidentas D. Trampas nekvaištelėjęs, kad nesuprastų, kokį vaidmenį NATO atliko šaltojo karo metais.

Tada pasaulis išvengė karštojo karo. Jei kas mano, kad D. Trampas galimai dirba V. Putino naudai, norėdamas išardyti NATO, tokiam teiginiui pagrįsti faktų mažoka. Pentagono vadovas, arba gynybos sekretorius, atsargos generolas Džeimsas Metisas (James Mattis) teigė: „Jeigu NATO nebūtų, tai reikėtų sukurti“. Šitą generolą, pravardžiuojamą „pasiutusiu šunimi“, vis dėlto išsirinko pats D. Trampas. O po pokalbių su JAV žvalgybos agentūrų vadovais D. Trampas akcentavo: „Turime agresyviai kovoti ir sustabdyti kibernetines atakas prieš mūsų vyriausybę, organizacijas, asociacijas ar verslą“. Jis jau yra nutaręs padidinti ir sustiprinti JAV kariuomenės galią. Taigi tik istorija pamažu atskleis visą tiesą ir visas aplinkybes. Deja, dėl pažangos politiniame gyvenime ir žmonių laisvės kartais reikia žūti.

Buvęs KGB agentas Aleksandras Litvinenka, perėjęs britų žvalgybon, išaiškino, kad italų premjeras Romanas Prodis (Romano Prodi) dirbo Maskvai. Už tai Litvinenka buvo nunuodytas. Tai pasitvirtino, kai V. Putinas, besilankydamas netoli Italijos, panoro susitikti tik su R. Prodžiu ir Silviju Berluskoniu (Silvio Berlusconi). Tai išaiškėjo, kai išgirdome, kad buvęs Europos Komisijos pirmininkas R. Prodis pareiškė, jog JAV į valdžią atėjus naujai administracijai, Europos Sąjungai reikėtų nedelsiant atšaukti Rusijai taikomas sankcijas. „Manau, reikėtų reaguoti greitai ir visų pirma organizuoti „kontrataką“ dėl Rusijai taikomų sankcijų“, – interviu dienraščiui „La Stampa“ sakė buvęs Italijos premjeras, komentuodamas kritiškus JAV prezidento D. Trampo pasisakymus ES atžvilgiu. Taigi R. Prodis siūlo kuo greičiau panaikinti sankcijas Rusijai. To siekia V. Putino režimas. Pripažinkime, kad Kremlius puikiai įvaldė propagandos ir skaldymo meną: garsioji Prancūzijos komikė partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marin Le Pen (Marine Le Pen) bėga pinigų pas carą geradarį, pinigai pervedami per kitus bankus, kad nuslėptų pėdsakus, iš kur atėjo.

Nors JAV prezidentas turi dideles galias (jis – valstybės ir vyriausybės vadovas, ginkluotų pajėgų vadas, bet, skirdamas kandidatūras, turi atsižvelgti į Kongreso ir Senato nuomonę, gauti jų pritarimą, aukščiausių pareigūnų patarimus dėl užsienio politikos, tačiau B. Obama, nors ir buvo balsuota duoti ginklų Ukrainai, nepaklausė. Dž. Makeinas tada sakė: „Man gėda dėl Amerikos“. Dar nežinia, kiek D. Trampas savarankiškai ar suderintai vykdys užsienio politiką. Jis privalės derintis ypač prie respublikonų partijos nuomonės, nes jeigu savieji sukiltų, priešų D. Trampui būtų per daug. Jis gerai žino, kad jo prezidentinėje inauguracijoje nedalyvavo daugiau kaip 60 Kongreso narių, panašiai buvo atsitikę ir Ričardo Niksono (Richard Nixon) prezidentavimo pradžioje. Kaip pasakojo JAV lietuviai, R. Niksono oponentai, pakišę pasiklausymo aparatūrą demokratų būstinėje, suvertė visą bėdą pačiam R. Niksonui, ir jis 1974 metais turėjo trauktis iš prezidento posto. Bilas Klintonas (Bill Clinton) pažaidė su Monika Levinski (gal mažiau negu mėgdavo D. Trampas?) ir tai vos neišvertė jo iš sosto. Jo žmona Hilari Klinton (Hillary Clinton), atvykusi į vyro apkaltos posėdį, pasakė puikią kalbą, kurioje teigė, kad JAV reikia stabilumo. Ir aštriausiai nusiteikę senatoriai, teisėjai, norėję pradėti B. Klintono apkaltos procesą, nusileido, pritardami H. Klinton, kuri buvo atlaidi savo vyrui. Todėl per šią inauguraciją B. Klintonas suspaudė jos ranką, tarsi sakydamas: „Drąsiau“ (be abejo, abu Klintonai šį pralaimėjimą išgyveno sunkiai, tačiau ponia Hilari tvardėsi ir šypsojosi).

Kai kas labai kritikuoja inauguracinę prezidento D. Trampo kalbą. Jis savo stiliumi kalbėjo, kad reikia sugrąžinti JAV valdžią, gerą gyvenimą, kad visi piliečiai yra lygūs. Ir kelis kartus šaukėsi Dievo pagalbos. Naujasis prezidentas spėjo padaryti ir gero, pažadėdamas JAV ambasadą perkelti iš Tel Avivo į Jeruzalę (tai reikš pripažinimą, kad Jeruzalė – nedaloma žydų sostinė). Dar reikėtų įspėti palestiniečių judėjimo „Hamas“ lyderius: už kiekvieną paleistą raketą į Izraelio teritoriją Palestinos autonomijai bus mažinama finansinė parama (pavyzdžiui, po 200 tūkst. dolerių).

Vis dėlto manyčiau, kad D. Trampas bus geras JAV prezidentas. Žinoma, nemalonu, kai vyksta demonstracijos prieš jį. D. Trampas iš visų jėgų bandys pakelti amerikiečių pragyvenimo lygį. JAV nėra pasaulio veltėdžių ar nelegalių asmenų palapinė, tokių JAV prezidentas sumažins, nusikalstamumo lygį – irgi. D. Trampas žino, kad išeinančio B. Obamos populiarumas yra apie 70 proc., o jo – pradedančiojo – apie 40 proc., žymiai mažesnis negu Džordžo Bušo (George Bush), B. Klintono ir kitų, pradėjusių eiti pareigas. Drįstu tvirtinti, kad D. Trampas nepadarys tokių klaidų, kurios sukeltų apkaltą. Kas blogiau gali įvykti? V. Putinas įsakys rusų lėktuvams elgtis „mandagiai“, nebeskraidyti arti JAV lėktuvnešių, o JAV prezidentas apsidžiaugs: „Štai matote, jau rusų kareiviai atsargesni, manęs bijo, pradėjo gerbti JAV vėliavą“. Tada JAV panaikins sankcijas Rusijai, nepaisant to, kad šioje šalyje sunaikinta demokratinė opozicija, Ukraina suplėšyta, Budapešto memorandumas sulaužytas, Gruzijos dalis okupuota, Moldova apkarpyta, o Karaliaučiuje dislokuotos branduolinės bombos. Galingam vyrui D. Trampui prireiks daugiau prekybos, pinigų, o ne ginti tautų laisvę. Rinkiminės kampanijos metu jis jau sakė girdėjęs, kad Krymo žmonės labiau nori Rusijos jurisdikcijos negu Ukrainos. Jeigu ne teisiškai, tai de facto greičiau pripažins negu nepripažins Krymą Rusijai. Toks jo išsilavinimas, kad be gerų patarėjų nežino, kas ištrėmė Krymo totorius, kad Nikita Chruščiovas sukeitė teritorijas ir Krymas nėra dovana, o teisėtai buvo valdoma Kijevo, kad ukrainiečius iš Krymo išvijo „hibridiniai“ kareiviai. Gal Kremliaus režimas laikinai aprims, pataikaus amerikiečiams, sugaus ir perduos JAV kelis teroristus. Amerikiečiai džiaugsis tokiu gražiu bendradarbiavimu, bet už tai Čečėnijos valdovas Ramzanas Kadyrovas nusiųs kelias dešimtis teroristų į JAV atlikti specialių operacijų. O kas tai galės įrodyti? Ir vėl pagal tradiciją Rusija gali įvykdyti kitą šuolį į Moldovą, Suomiją ar Baltijos valstybes, jeigu ES ir NATO nebus pasiruošę atremti. O tam reikalinga vieninga užsienio politika ir suvienyta kariuomenė. Trečiojo varianto scenarijus išplaukė jau iš E. Lukaso straipsnio minčių: „Pradedame niūrų Europos laikotarpį, tas pats laukia ir Azijos. Tad atsveriant galimą JAV atsitraukimą iš pasaulio policininko pareigų, reikia kurti stiprias sąjungas“. O Lietuvai tinkamiausia sąjunga su Lenkija ir ELLF (Estijos, Latvijos ir Lietuvos Federacija) bei konfederacija su Skandinavijos kraštais.

© 2017 „XXI amžius“