Ar atsibus pasaulis?

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Kai pamatai, kas vyksta pasaulyje, imi mąstyti, kuria linkme suka žmonija? Po Krymo aneksijos pasaulis jau yra daugiau ar mažiau pažadintas, bet ar labiau suvienytas? Ar pakankamai geros valios žmonės turės jėgų ir ryžto išsaugoti taiką ir laisvę? Pažvelkime į kai kuriuos svarbesnius įvykius, kurie verčia tuo abejoti. Visada žymiai svaresnės įžvalgos bus tų, kurie dirba diplomatinėje srityje, kurie įvykių priežastis, pasekmes, raidą gali labiau pamatyti iš įvairių pusių bei šaltinių.

Pradėkime nuo kaimynų. Baltarusija, arba Gudija, kurioje gyvena mūsų baltieji savi gudai, – tarsi pusbroliai. Istorija mus jungia šimtmečiais. Štai 1863 metų sukilime dalyvavęs gudų vadas Kostas Kalinauskas siekė Lenkijos ir Lietuvos Respublikos atkūrimo ir Baltarusijos autonomijos šioje sąjungoje. Gaila, kad baltarusiai negalėjo išvystyti nacionalinio identiteto, jų 1918 metų kovą paskelbta Baltarusijos nepriklausomybė egzistavo tik 10 mėnesių, o 1921 metų pavasarį bolševikinė Rusija su Lenkija galutinai pasidalijo Baltarusiją. Nors tauta labiausiai ir liko surusinta, bet jau ir ji atbunda. Netgi paskutinis Europos diktatorius ieško atvirų ryšių su pasauliu ir ypač su Europos Sąjunga. Daug pliusų šiandien galima padėti Minsko valdžiai: tarpininkauja tarp Kijevo ir Maskvos, neįleidžia piliečių su Donecko ar Luhansko pasais, nepripažino nei Abchazijos, nei Krymo aneksijos... Jau žinome apie naują konfliktą tarp Maskvos ir Minsko. Aliaksandras Lukašenka nuolat gina savo tautos interesus. Antra vertus, mato, kad kitos tautos nemiega. Net ir šioje šalyje vyksta manifestacijos dėl įstatymo, kuris baudžia tuos, kurie neišdirba per metus po 200 dienų. Jis suvokia, kad diktatoriai irgi nugriūva nuo sostų. Jis palengvino užsieniečiams iš 80 valstybių įvažiavimą be vizos penkioms dienoms į Baltarusiją. O kuo daugiau gudai bendraus su laisvo pasaulio žmonėmis, tuo daugiau sieks laisvės, tuo greičiau atbus jų tautinis sąmoningumas. Dabar gudiškai kalba tik apie 30 proc. gyventojų. Atidarius sienas Baltarusijos gyventojai pajus ekonominę naudą. Vis dėlto gal tai – eilinis A. Lukašenkos pademonstravimas draugui Vladimirui Putinui, kad Vakarams paskleistų dūmų, užmigdžius juos prieš didžiulio masto karinius manevrus Baltarusijoje „Zapad“, įvyksiančius rudenį. Žinoma, jis nori priversti Kremlių laikytis žodžio, nes Maskva jau pradėjo išnaudoti gudus dėl dujų, reikalaudama dar sumokėti 500 mln. dolerių už naftą, kai jos kainos yra nukritusios (dujų kainos siejamos su naftos kaina).

Šiandien Rusijai trūksta pinigų, vadinasi, kad ir silpnos, bet sankcijos veikia visapusiškai. Dauguma apžvalgininkų kalba apie tikrą Minsko atsiskyrimą nuo Maskvos, o aš drįstu teigti, kad po eilinio šeimyninio barnio prezidentas A. Lukašenka vėl žais ledo rutulį, vėl su V. Putinu rengs manevrus. Tai yra svarbiau ir baisiau negu ta garsioji spaudos konferencija, kurioje A. Lukašenka rėžė tiesiai, bet paskui V. Putino atsiprašė...

Neseniai vyko baltarusių ir rusų manevrai Serbijoje. Minskas priklauso Kolektyviai Saugumo Organizacijai, Baltarusijos kariuomenė integruota į Rusijos karinę sudėtį. Kas gali paneigti, kad A. Lukašenka neturi V. Putino pavedimo „sužaisti“? Lietuvos Prezidentė įspėjo, kad būsimieji didžiuliai Rusijos ir Baltarusijos kariniai manevrai Lietuvai kelia didelį pavojų ir rūpestį. Tad linkime pusbroliams gudams pabusti ir stoti drauge su lietuviais į ES ne rytoj, bet ateityje. Mums neužtenka tik rūpesčio, bet reikia pasiruošti kaimynų manevrams. Žiūrėkite, kaip tyliai ir stipriai apsiginklavo estai. Jie įsigijo unikalią karinę sistemą JASSM, kuri beveik prilygsta branduoliniams ginklams... Šios ginkluotės sistemos yra sunkiai susekamos, veikiančios dideliu atstumu ir galinčios suduoti skaudų smūgi. JAV jas leido parduoti tik trims sąjungininkėms: Australijai, Suomijai ir (nuo kitų metų) Lenkijai...

Dabar cituoju vieną šaltinį: „Vertinant susidariusią gynybos situaciją, verta rimtu veidu mokesčių mokėtojui tiesmukai Krašto apsaugos ministerijos, kurioje dirba 221 draustas darbuotojas, paklausti: „Ką gi jūs nuveikėte? Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios nebiudžetinės savanoriškos armijos per ketvirtį amžiaus neaugo ar bent nestovėjo vietoje, o joms leista akivaizdžiai sunykti? Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, nesikišti, būti abejingam akivaizdžiai tikrovei?“ Neobjektyvu būtų visą kaltę suversti snūduriuojančiam NATO ramybės faktoriui. Nenustojo vaikščioti šmėkla, grėsmė – meška alsuoja į nugarą. Neprognozuojama, kiek ji miegos ir kaip užkrioks prabudusi... Tai – žodžiai, pasakyti iš sąžinės ir širdies. Taigi civiliai, kitos organizacijos privalo sieną, besiribojančią su Karaliaučiumi ir Baltarusija, paruošti gynybai, galbūt iškasti griovius, užminuoti. Naktimis turėtų budėti papildomos grupės savanorių su stingeriais ir prieštankinėmis raketomis. Karių neužteks, tam tikrose situacijose reikės civilių pagalbos. Taip būtų nors kelioms valandoms sulaikytas agresoriaus puolimas. O dabar girdime, kad dar tik ruošiamasi tverti tvorą, panašią į daržų tvoreles. Kas nors atsilieps, kad visur reikia pinigų. Tyliai nesireklamuodami nuvažiuokite į Helsinkį, Kopenhagą, gražiai paprašykite ir jie parems, bus tiems žmonėms, kurie čia vargtų kasdami griovius ir papildomai dirbdami, atlyginimas. Danai, suomiai, norvegai tikrai suprastų ir mums padėtų, kadangi visų laukia bendras likimas. Nesu karininkas, bet visiems aišku, kad specialiai paruošta siena atlieka stiprią gynybinę funkciją. Bet vis jaučiame tam tikrų asmenų pagiežą. Štai net sąmoningas žurnalistas išdrįso Prezidentę išvadinti „tryda“, pasakius jai susirūpinimo žodžius, o kitas politikas, šiandien Seimo narys, rašė, kad Vyriausybė „kursto karo isteriją“. Taigi štai kokia yra stipri, gudriai įvilkta propaganda informaciniame kare. Atrodo, kad žmones reikia migdyti, sudrumsti, sukvailinti, ir tai V. Putinui sekasi. Jis pasiekia visur. Tik paima ne visus. Paprasta aritmetika: tankas kainuoja gal du milijonus dolerių. Taigi geriau vienu tanku mažiau, o šitas lėšas duoti piliečiui iš Lietuvos ar Prancūzijos, ir V. Putinas už jas pigiai nusipirks, paskui prekiaus ir taps labai turtingas, sudarys komandą, kuri nupirks žurnalistus, kad parašytų apie mūsų draugystę. O tada gal kuris nors ir Seime pareigas gaus? Mums A. Lukašenka reaktorių su Maskvos parama paleis, o mes draugausime, bėgiosime – ir aš jau sportbačius nusipirkau. Dar nepamirškime, kad kelti vajų dėl Astravo atominės elektrinės reikėjo prieš 10 metų, kai ją statyti pradėjo. Deja, nei mūsų Vyriausybė, nei opozicija neparodė aršaus diplomatinio pasipriešinimo. Tik pakalbėjo, kažką pasirašė tarsi parodydama savai visuomenei, kad nesutinkame. Kai V. Putinas neseniai priėmė Turkijos prezidentą Tajipą Erdoganą, jis tarp šešių pastabų davė ir vieną patarimą: „Jūsų agentai per daug skverbiasi į Centrinės Azijos respublikas, prašau mums netrukdyti, o visuomenei galite to neparodyti“. Taigi visuomenė tegul nežino, o mes darysime savo darbus, jums netrukdant...

Dėkojame Lietuvos Prezidentei, kad reaguoja į bėdas ir problemas, bet tai turi būti visų politikų rūpestis. Tai yra ne vieno pareiškimo, ne vienos dienos darbas, netgi reikėjo prašyti ES sankcijų Baltarusijai, jeigu bus statoma atominė elektrinė (puikiai apie tai straipsnyje „Kaip Lietuvos valdžia išdavė valstybę“ rašo prof. Raimundas Lopata, signataras, ambasadorius Albinas Januška, prof. Alvydas Jokubaitis, prof. Alfredas Bumblauskas, www.Delfi.lt 2017 02 17). Jau bestatant atominę elektrinę joje buvo rimtų nuotykių. Bet žurnalistai daugiau rašo apie visokias banalybes, o ne apie rimtai gresiantį pavojų Lietuvai? Ne, aš grožio neniekinu, bet norisi, kad mūsų Tėvynės vaikų vaikai būtų sveiki. Kaip sakė Prezidentė: „Nerimi tekės užterštas vanduo“... Reaktorių sutrikimų pasitaiko visur, nors jos statomos labai kruopščiai, su apsauginiais gaubtais... Ir JAV įvyko avarija atominėje elektrinėje. Žinoma, buvo aukų, bet ne tiek kaip Černobylio atveju. Esu skaitęs, kad prieš Černobylio avariją energetikai įspėjo Maskvos vadovus, kad tokio tipo reaktoriai nėra saugūs. Oficialių Rusijos sluoksnių buvo atsakyta: „Mūsų atominės elektrinės yra tokios saugios, kad jas galima statyti tiesiog prie Kremliaus“. Gaila, kad nepastatė nė vienos. Užtat dabar A. Lukašenka pastatys prie Vilniaus. Ir jis Lietuvos politikams dar užgarantavo saugų elektrinės eksploatavimą.

Kovo 11-oji – didžiausia Lietuvos pergalė, o Astravo atominė elektrinė bus didžiausias Lietuvos pralaimėjimas. Žinoma, vardan „draugystės“. Ateities istorikai išnagrinės, kodėl taip įvyko. Tiesa, turbūt labiausiai buvo susirūpinę Lietuvos hierachai. Jie tiesiog prašė Dievo, kad atominė elektrinė nesusprogtų... Šiandien žurnalistai nelabai drįsta rašyti šia tema, nes ne tik negautų jokio honoraro, o greičiau tokį kažkoks „šventas“ žmogus, kurio net neįtarsi, gali pavaišinti kažkuo, kad greitai ir tyliai išeitum... Ir iš kur gavai tą ligą (kepenų cirozę, infarktą), niekas neįrodys. Juk nuo šių ligų miršta milijonai. Taigi būkime pasiruošę...

Ir ko neišsigalvoja kai kurie Seimo nariai. Vienas, daug studijavęs istoriją, tiesiog genijus, pasiūlė mums visiems: „Ne pinigus mėtyti krašto gynybai reikia, o sudaryti „taikos sutartį su Rusija“. Bet kas gi puola tą motiną Rusiją? Aš irgi eičiau ginti, juk esame krikščionys, reikia susivienyti, o ne pyktis. Žurnalistams turėtų rūpėti parašyti, kaip Antanas Smetona draugavo su Stalinu, netgi perduodavo informaciją apie Lenkiją. Rusų diplomatai tada informuodavo Maskvą, kad draugiškiausi santykiai yra su Lietuvos politikais. Buvo teisiami nacistai, kad lenda į Klaipėdą. Vincas Krėvė nueidavo pas Rusijos ambasadorių pažaisti kortomis, o kai Lietuvai buvo pateiktas ultimatumas, tai Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys patarė Kauno vyriausybei: „Nevadinkite jo agresija“. Tai reiškia, kad Rusijai labiau patiks. Ir kuo baigėsi visi tie pataikavimai, kai nepasiruošėme ir nepasipriešinome. O tada reikėjo pasiruošti kaip suomiai ir visoms trims Baltijos tautoms stoti į partizaninį karą. Ar ne už tai Apvaizda davė žiaurias bausmes: priešai sušaudė beginklius pasidavusius generolus, ministrus, karius, o diplomatus, kad būtų ateityje protingesni, sodino į kalėjimus ir trėmė į Sibirą.

Gal atsiklauskime Lenkijos užsienio reikalų ministro, ką daryti su Rusija? O gal iš tikrųjų reikia ir jeigu Lenkija pritartų, tai kartu sudarysime „taikos sutartį“ ir V. Putinas laikysis žodžio tvirtai kaip prie Donecko: nė vieno kareivio nebuvo ir nebus nei Klaipėdoje, nei Rygoje, nei Estijos Narvu mieste ar Lenkijoje. Bet kur Suomijos valdžia buvo, kai Dievas protą dalino, kad pardavinėjo žemes Rusijai, o paskui suprato, kad čia apsigyvens Rusijos kariai, tai dabar žada nutraukti tas pardavimo sutartis. Dar gudresni prancūzai. Jie Paryžiaus centre leido pastatyti cerkvę, kurioje įrengė gražų altorių, bet paskui pradėjo rimtai gailėtis, nes reikės skirti daug lėšų vyriausybiniams pastatams apsaugoti nuo pasiklausymo aparatūros. Dabar juk puikiai veikia nuotolinis pasiklausymas. Tik nežinau, ar šiandien dabartinis Prancūzijos prezidentas socialistas Fransua Olandas (Francois Hollande) dar gailisi dėl „Mistralio“ laivų, kad jų nepavyko parduoti Maskvai?

Ukraina atsikratė sovietinių paminklų, uždraudė karinius televizijos kanalus ir knygas, kurios šlovina sovietų didybę bei jos pergales. V. Putinas nubaus rusus, atiduodamas Sibirą kinams. Padėtis Sibire blogėja. Rusai piktinasi, kad nėra stiprios kariuomenės prie Kinijos sienos (nors prezidentu tapus Donaldui Trampui (Donald Trump), paaštrėjo santykiai tarp Pekino ir Vašingtono). JAV prezidentui galbūt nepavyks susidraugauti su V. Putinu. Šiandien dar jiems abiems šalta. Juodakalnija stoja į NATO. Propagandistai rėkia, kad puls Rusiją, kad Juodkalnija išdavė 300 metų draugystę su ja. Ten nepavyko nuversti provakarietiškos valdžios. Kroatijos ir Albanijos vadovai parašė laišką NATO vadovui dėl augančios įtampos Balkanuose. Serbijos teritorijoje jau dalyvauja ir A. Lukašenkos parankiniai. Apie 70 proc. serbų nenorėtų kariauti dėl Kosovo atsiėmimo. Serbijos visuomenė svyruoja dėl stojimo į ES. O NATO stiprina buvimą Juodojoje ir Baltijos jūrose. Laisvo pasaulio žmonės pagaliau suprato, kad reikia stiprinti ideologinį darbą, sąmoningumą, kad būtų galima sumažinti Kremliaus informacinio karo įtaką. Tačiau mūsų valstybė kol kas tam nelabai atspari.

© 2017 „XXI amžius“