Vilties mokymas Europai

Popiežiaus Pranciškaus pastabos minint 60-ąsias Romos sutarčių metines

Mindaugas Buik

Popiežius Pranciškus su Europos Sąjungos valstybių vadovais Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje prie Paskutiniojo teismo freskos

Didžiuoju europiečiu vadinamas ir dėl kontinento reikalų dažnai pasisakantis popiežius Pranciškus dabar savo vystomą mokymą apie krikščionišką viltį pritaikė ir nemažus iššūkius išgyvenančios Europos Sąjungos (ES) ateities perspektyvoms. Apie tai jis kalbėjo kovo 24 dieną Vatikane vykusiame susitikime su 27 ES valstybių bei Europos institucijų vadovais, tarp kurių buvo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalių prezidentai ir premjerai į Italijos sostinę buvo susirinkę paminėti jubiliejinės 1957 metais čia pasirašytų vadinamųjų Romos sutarčių (dėl Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos (Euroatom) steigimo) sukakties. Minėtos sutartys (kaip 1951 metais pasirašyta Europos plieno ir anglies bendrijos sutartis) sudarė pagrindą taikiam Vakarų Europos integravimui, kūrimui to, kas dabar yra Europos Sąjunga. Po pernai įvykusio referendumo Didžioji Britanija nusprendė pasitraukti iš ES, todėl jos vadovai Romos sutarčių 60-mečio minėjime nedalyvavo.

Rūpinimasis žmogumi priimant sprengimus

Į apaštališkuosius rūmus susirinkusiems politiniams lyderiams kalbėdamas apie Europos vienijimosi istoriją, iniciatorių ir Katalikų Bažnyčios vadovų vertinimą bei paskatas, popiežius Pranciškus pripažino, kad šis projektas dabar išgyvena nemažai sunkumų. Iš tikrųjų, nepaisant jubiliejinio, kiek dirbtinai reiškiamo optimizmo, yra daug vadinamųjų euroskeptikų, netgi stiprėjančių atitinkamų politinių jėgų, kurios skelbia, jog ES nepasisekė, todėl, neva, artėja neišvengiamas suirimas. Šventasis Tėvas išvardijo daug ES patiriamų krizių: dešimtmetį besitęsianti ekonominė stagnacija, stiprėjantis nepasitikėjimas valdančiomis struktūromis (institucijų krizė), šeimos irimas, katastrofiškas gimstamumo mažėjimas, migracija ir milijonų pabėgėlių antplūdis. Tačiau, pasak Popiežiaus, krizė nebūtinai suvoktina neigiamai, su baime ir sąmyšiu, bet gali būti paskata ryžtingam atsinaujinimui su tikėjimu ateitimi. Tiesiog reikalinga gilesnė įžvalga, susidariusios padėties analizė ir aptarimas bei atitinkami pažangą nešantys sprendimai. Būtina pasinaudoti ES tėvų steigėjų, kurių dauguma buvo tvirti krikščionys, veiklos ir nusistatymo paveldu. Juk prieš šešis dešimtmečius steigiant Europos ekonominę bendriją iš esmės vadovautasi Bažnyčios socialine doktrina, skelbiančia žmogaus svarbos, veiksmingo solidarumo, atvirumo permainoms, tikros pažangos siekimo su bendro gėrio prioritetu.

„Todėl ir dabar Europa gali generuoti viltį, jeigu rūpinimasis žmogumi liks svarbiausias priimant politinius bei ekonominius sprendimus“, – sakė popiežius Pranciškus. Taigi Europos institucijose turi būti išgirstas ES sudarančių tautų, visos visuomenės ir individų balsas, neatidėliotinai atsiliepiama į lūkesčius. Šventasis Tėvas su apgailestavimu pastebėjo, jog susidaro įspūdis, kad didėja atotrūkis tarp Briuselio (ES sostinės) valdininkų ir ES piliečių, kad vadinamieji eurokratai visiškai abejingi žemyno žmonių nuotaikoms ir poreikiams. O dėmesys žmogui reikalauja į Europos bendruomenę sugrąžinti nuostatą, kad kiekvienas galėtų laisvai prisidėti prie „bendrųjų namų“ gerovės pagal savo išgales ir sumanumą. Popiežius Pranciškus priminė, kaip 2014 metų lapkritį, kalbėdamas Europos Parlamente, jis kontinentą pavadino tautų šeima. Kiekvienoje geroje šeimoje jos narių individualumas pagarbiai pripažįstamas ir stengiamasi, kad kiekvienas galėtų tobulėti, prisidėdamas prie vienybės ir didesnio klestėjimo. „Europos Sąjunga gimė kaip skirtumų vienybė ir kaip vienybė skirtumuose“, – aiškino Šventasis Tėvas. Ir tie skirtumai, tautinės ypatybės neturi būti priežastis baimei ar nepasitikėjimui, galvojimui, jog vienybę galima bus išsaugoti tik viską suvienodinus. Reikia ne šalinti skirtumus, bet stengtis juos suderinti, kadangi tada galima geriausiai panaudoti gebėjimus ir resursus. Taigi, šiandien, pasak popiežiaus Pranciškaus, ypač svarbu sutvirtinti ES priklausančių tautų bendrystę, kad kiekvienoje jų būtų juntama bendra priklausomybė Europai, bet kartu pripažįstamas kiekvienos jų etninis savitumas.

Paduoti ranką atsiliekantiems

„Europa turi atrasti savo viltį solidarume, kuris yra efektyviausias priešnuodis prieš dabar paplitusias įvairias šiuolaikinio populizmo formas“, – tęsė Šventasis Tėvas.

Priminęs apaštalo šv. Pauliaus mokymą apie kūno dalių sąsajas ir visumos „simpatizavimą“ kiekvienos jų problemoms („jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26), jis kaip pavyzdį nurodė visos Europos išreikštą užuojautą Didžiajai Britanijai dėl neseniai įvykusio teroristinio išpuolio sostinėje Londone. Popiežius sakė, kad solidarumas nėra tik idėja, bet turi būti reiškiamas konkrečiais pagalbos veiksmais, dar labiau suartinančiais kaimynus, o žemyne stiprėjantis populizmas yra egoizmo, savanaudiškumo raiškos forma, kurioje vyrauja siauras požiūris, neleidžiantis „išeiti iš savęs“, dalintis rūpesčiais varguose. Tai dabar juntama kai kuriose Europos šalyse ir kitur iškilus aštriai prieglobsčio ieškančių migrantų problemai, kai statomos tvoros ir sienos. Pasak Šventojo Tėvo, dabar Europai reikia tokių lyderių, kurie nesiduotų perdėtoms emocijoms, kad gautų minios pritarimą savo veiksmams, bet pirmenybę teiktų išmintingai solidarumo ir subsidiarumo dvasiai, įgalinančiai darniai siekti visos ES pažangos tobulinant bendradarbiavimą. Tie, kurie žygiuoja sparčiau, turi ištiesti ranką atsiliekantiems ir turintiems didesnių sunkumų, aiškino popiežius Pranciškus, atsiliepdamas į ES dabar besiformuojančią „skirtingų greičių“ integracijoje teoriją, kuri gali pagilinti atskirtį tarp pirmaujančių ir atsiliekančių šalių. Jis pabrėžė, kad pasaulis su dideliu dėmesiu stebi dabar įgyvendinamą Europos vienijimosi projektą, ypač, kai kalbama apie dosnią pagalbą įveikiant skurdą, kitas nelaimes, karinių konfliktų pavojus ir pasekmes.

ES gyvenimo dinamiką stebi tiek šalys, kurios nori į ją įsijungti, tiek ir tos, kurios dėl to abejoja, ar tos, kuriose stiprėja populistinės jėgos, skatinančios savus „exitus“. Štai kodėl, anot Šventojo Tėvo, reikia ES toliau palaikyti atvirumą pasauliui vystant dialogą tarp valstybių, tarp Europos institucijų ir piliečių, aktyviai sprendžiant migrantų klausimą. Pastaroji problema nėra tik svetimšalių skaičiaus, ekonominio pajėgumo juos priimti ar nacionalinio saugumo reikalas, bet pirmiausia gilus kultūrinis požiūris, liudijantis, kad žemyno visuomenė praranda dvasinius krikščioniškos civilizacijos idealus. Juk ką reiškia vis labiau stiprėjantis nepalankumas migrantams, ne saviems, kitokiems? Tai – baimė, kad bus prarasti nusistovėję gyvenimo įpročiai, atimtas susiformavęs patogumas, o visa tai pirmiausia susiję su materialine gerove. „Betgi tikrasis Europos turtingumas visada buvo apibūdinamas kaip jos dvasinis atvirumas, gebėjimas kelti fundamentalius klausimus apie gyvenimo prasmę“, – sakė popiežius Pranciškus. Krikščioniškos Europos civilizacijos atvirumas amžinybei ir atvirumas pasauliui yra betarpiškai susiję, nepaisant visų istorinių įtampų, o dabar tai bando užgožti perdėtas rūpestis tik dėl nacionalinės gerovės išsaugojimo. Todėl Europa vėl turi grįžti prie savo unikalaus dvasinio paveldo, kuris turi būti uoliai siūlomas kaip priešnuodis susidariusiam vertybiniam vakuumui, tampančiam derlinga dirva įvairioms ekstremizmo apraiškoms. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jis turi galvoje visą – Rytų ir Vakarų Europos – dvasinį paveldą, kuris buvo formuojamas nuo Uralo iki Atlanto ir kurio bendru tapatumu negalima abejoti.

Investuoti į jaunimą ir šeimą

„Europa turi rasti viltį, investuodama į pažangą ir taiką“, – linkėjo Popiežius jį aplankiusiems ES šalių vadovams. Jis pabrėžė, kad pažangą reikia suprasti ne tik kaip įvairių industrijos šakų vystymą, bet pirmiausia kaip rūpinimąsi žmogaus egzistencija: darbo orumu, padoriomis šeimos gyvenimo sąlygomis, švietimo ir studijų galimybėmis, visapusiškos sveikatos apsaugos prieinamumu. Tai svarbu ir dėl taikos bei santarvės Europos visuomenėje įtvirtinimo, nes, kaip pabrėžė palaimintasis Paulius VI prieš 50 metų paskelbtoje garsioje socialinėje enciklikoje „Populorum progressio“, pažanga yra kitas taikos vardas. Taigi, negali būti tikros santarvės, jeigu valstybėje į pašalį nustumti eilinio žmogaus vargai, jei jis priverstas gyventi skurde, neturi darbo arba perspektyvų savo profesijoje, jeigu negauna žmogiškąjį orumą atitinkančio atlyginimo. „Negali būti taikos mūsų miestų kvartaluose, jei ten siaučia narkomanija, alkoholizmas ir smurtas“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis aiškino, kad Europai reikalingos didesnės investicijos į jaunimą, rimtas požiūris į jo ugdymą, švietimą, studijas bei galimybes įsijungti į darbinę veiklą bei kitų visapusiško augimo, įsiprasminimo skatinimo galimybės. Europa stiprina viltį dėl ateities, investuodama į šeimą – pirmąją ir pamatinę visuomenės ląstelę, rūpindamasi, kad vaikų turėjimas ir auginimas šeimoje nebūtų lydimas baimės dėl nepriteklių. Europa turi viltį, kai gina gyvybę ir jos sakralumą, kai gerbia savo piliečių sąžinės ir tikėjimo nuostatas.

Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus teigė, kad dabar, kai žmogaus amžiaus trukmė yra pailgėjusi, 60 metų ženklina ne senatvę, bet tik brandą, kurioje svarbu pasitikrinti sveikatą, kad vėliau neiškiltų sunkių problemų. ES, minėdama 60-ąsias Romos sutarčių metines, turi išsamiai patikrinti savo būklę bei rūpintis, kad iškylantys negalavimai, kurie neišvengiami brandžiame amžiuje, būtų laiku išgydyti ir netrukdytų užsibrėžtam kelionės kursui. Žinoma, (skirtingai nei žmogus) ES nesensta ir dargi turi galimybių išlaikyti savo jaunatviškumą. Tai priklauso nuo pasirengimo vieningai darbuotis, kartu su pasitikėjimu kuriant ateities planus. „Kaip lyderiai jūs esate pašaukti nušviesti kelią naujajam Europos humanizmui, kuris būtų grindžiamas idealizmu ir konkrečiais veiksmais, – kvietė Šventasis Tėvas. – O tai reiškia nebijojimą imtis praktinių sprendimų, gebančių atsiliepti į realias žmonių ir tautų problemas ir išlaikyti laiko išbandymus“. Vatikanas ir Bažnyčia Europoje yra pasirengę būti šalia ir prie to pozityviai prisidėti. Popiežius Pranciškus meldė Viešpaties, kad laimintų ir saugotų Europą, dovanotų jai taiką ir pažangą.

© 2017 „XXI amžius“