2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vilties mokymas Europai

Popiežiaus Pranciškaus pastabos minint 60-ąsias Romos sutarčių metines

Mindaugas Buik

Popiežius Pranciškus su Europos Sąjungos valstybių vadovais Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje prie Paskutiniojo teismo freskos

Didžiuoju europiečiu vadinamas ir dėl kontinento reikalų dažnai pasisakantis popiežius Pranciškus dabar savo vystomą mokymą apie krikščionišką viltį pritaikė ir nemažus iššūkius išgyvenančios Europos Sąjungos (ES) ateities perspektyvoms. Apie tai jis kalbėjo kovo 24 dieną Vatikane vykusiame susitikime su 27 ES valstybių bei Europos institucijų vadovais, tarp kurių buvo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalių prezidentai ir premjerai į Italijos sostinę buvo susirinkę paminėti jubiliejinės 1957 metais čia pasirašytų vadinamųjų Romos sutarčių (dėl Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos (Euroatom) steigimo) sukakties. Minėtos sutartys (kaip 1951 metais pasirašyta Europos plieno ir anglies bendrijos sutartis) sudarė pagrindą taikiam Vakarų Europos integravimui, kūrimui to, kas dabar yra Europos Sąjunga. Po pernai įvykusio referendumo Didžioji Britanija nusprendė pasitraukti iš ES, todėl jos vadovai Romos sutarčių 60-mečio minėjime nedalyvavo.

Minėjo 60-ąsias Europos Sąjungos įkūrimo metines

Maltos ministras pirmininkas Džozefas Muskatas (Joseph Muscat), Europos Vadovų Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Italijos ministras pirmininkas Paolo Gentilioni Lrp.lt nuotrauka

Romoje susirinkę 27 Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiai šeštadienį paminėjo 60-ąsias Bendrijos įkūrimo metines ir atnaujino savo įsipareigojimus bendrai ateičiai. Susitikę tuose pačiuose Renesanso rūmuose, kur prieš 60 metų, 1957 metų kovo 25 dieną, šešios steigiančiosios valstybės pasirašė Romos sutartį, 27 lyderiai patvirtindami ketinimų deklaraciją artimiausiam dešimtmečiui. Naują Romos deklaraciją ES lyderiai pasirašė, praėjus šešiems dešimtmečiams po ceremonijos, kurios metu šešios šalys steigėjos priėmė Romos sutartį, davusią pradžią tuometei Europos Ekonominei Bendrijai (EEB). Šiuo metu Europoje daug diskutuojama apie Vokietijos ir Prancūzijos siūlymus kurti „kelių greičių“ Europą, kur dalis šalių galėtų gilinti integraciją greičiau nei kitos tam tikrose srityse, pavyzdžiui, gynybos ar ekonomikos. Romos deklaracijos tekstą diplomatai suderino savaitės pradžioje prieš susitikimą. Joje deklaruojamas pasiryžimas įveikti iššūkius, kuriuos kelia regioniniai konfliktai, terorizmas, didėjantis migracijos spaudimas, protekcionizmas bei socialinė ir ekonominė nelygybė. Pasirašydami deklaraciją dėl bendrijos ateities, ES lyderiai siekė demonstruoti pasiryžimą kurti bendrą ateitį, nepaisant ES užgriuvusių krizių bangos ir būsimų skyrybų su Britanija. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas šeštadienį, minint 60-ąsias Europos Sąjungos įkūrimo sutarčių metines, paragino Bendrijos lyderius ryžtingai vesti žemyną iš krizės. Viršūnių susitikime nedalyvavo pasitraukti iš ES nusprendusi Didžioji Britanija. Buvęs Lenkijos premjeras sakė: „Šiandien įrodykite, kad esate Europos lyderiai, kad galite pasirūpinti didžiu palikimu, prieš 60 metų paveldėtu iš Europos integracijos lyderių“.

Pusiausvyros beieškant

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Sunku suvokti, kiek rusų tautos atbudimas pakeis sistemą. Visada politinį pasaulį gaubia paslaptys, klastotės, nenumatyti įvykiai. Tačiau kai šimtai faktų, daugybė autoritetingų žmonių apie tai kalba, galima aiškiai pasakyti, kad Rusijos kritika, pašaipa putinizmui nėra didžiosios rusų tautos pažeminimas. Be to, ši tauta krikščioniška, taigi esame artimiausi tikėjimo broliai. Rusus turėtume užjausti, kad jie padaryti režimo vergais. Dažnai pagalvodavau, kaip Vladimiras Putinas, iš valstybės (nesvarbu, ar per „Gazpromą“, ar per bičiulius) susikrovęs turtus, kurių vertė – bene 200 milijardų dolerių, gali ramiai taukšti apie savo meilę Rusijai, kai didžioji dalis tautos neturi ko valgyti, net miestuose toliau už Maskvos 200 km nėra komunalinių patogumų arba jie neveikia. Ir rusai tyli, priversti tylėti arba turi būti nužudyti, o disidentai geriausiu atveju pasitraukia iš šalies. Liūdna, kai didysis caras okupuoja kaimyninės teritorijos dalį, o ten patenkinti šaukia: „Rossija!“. Užteka jums žemių, tik dirbkite, puoškite savo Sibiro miestus, galite 10 kartų geriau už amerikiečius gyventi. Imperializmas anksčiau ar vėliau žlunga. Taigi tie Maskvoje 8 ar 10 tūkstančių manifestantų, o per visą Rusiją keliasdešimt tūkstančių manifestavusių 80-yje miestų dar nieko nepakeis, nebent V. Putinas paaukotų Dmitrijų Medvedevą. Įdomiausia, kad rusai protestuoti išėjo be jokio leidimo, taigi rusų tauta atbunda, jau gina savo orumą. Juokingai vienas iš mitingo lyderių kalbėjo (mačiau internete): „Mes prieš korupciją, bet mus kaltins, kad čia Amerika sukurstė. Netgi pats Donaldas Trampas asmeniškai stovi už mūsų nugarų“. Iš tiesų kartais juokas yra galingesnis už įrodinėjimus ir logiką. Įdomu ir nesuvokiama, kodėl tie galingieji finansų analitikai, kurie išaiškino V. Putino ir jo klikos turtus, šitų pinigų neužblokuoja, paskelbdami, kad jie bus sugrąžinti tik tada, kai bus išvaduotas Krymas. Juk pinigai priklauso Rusijos liaudžiai. O gal kartais bijoma keršto? Turiu nuojautą, kad Vakarų pasaulį tokiu atveju gali sukrėsti neįsivaizduojamo masto „gamtinė nelaimė“, pavyzdžiui, netoli Londono ar Olandijos jūros vandenyse tereikia susprogdinti galingą užtaisą, kuris sukeltų bent jau 10 m bangas, ir žiūrėkite – Londone Temzės upės pakrantė bus nušluota, o dalis Olandijos apsemta. O kas įrodys, kas čia iš tiesų atsitiko? Rusijos Federacijos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje paaiškins: „Sugedo laivas, įvyko avarija ir sprogimas“. Arba pasakys dar gražiau: „Iš kosmoso nukrito meteoritas, dabar žiūrėsime kokio jis yra dydžio“… Panašiai buvo Kryme, kai pasivaikščiodami mandagūs žalieji žmogeliukai užėmė pusiasalį.

Kiekvienas pasaulėžiūrinis mūšis yra tai, kas mums svarbu

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras GRUŠAS kalba religijos ir tikėjimo laisvės bei krikščionių persekiojimo pasaulyje temomis

Šiemet Europoje bus švenčiamos 30-osios Santjago de Kompostela deklaracijos paskelbimo metinės. Nuo ankstyvųjų viduramžių Šv. Jokūbo kelias tapo tikėjimo stiprinimo, piligrimystės atitikmeniu. Alegoriškai galima sakyti, kad visa Europa išvagota Kelio atšakų, kurios vingiuoja ir per Lietuvą. Žvelgiant į žemėlapį nekyla abejonių, kad Lietuva yra Europos dalis. Ką Jums tai reiškia?

Pirmiausia reikia džiaugtis, kad žvelgdami į žemėlapį apskritai galime jame matyti Lietuvą. Lietuvių tauta gyvai prisimena, ką reiškia kovoti už teisę būti pasaulio žemėlapyje. Šv. Jokūbo kelias, turintis gilias istorines ištakas, primena mums patiems ir likusiai Europai, kad nuo seno esame jos dalis. Šiais metais minimas Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejus. Jis svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Senojo žemyno Katalikų Bažnyčios bendruomenei – buvo išleistas bendras Lietuvos ir Vatikano pašto ženklas. Esame Europos dalis tiek, kiek esame visos Vakarų Krikščionijos dalis. Juk kas yra Europa? Jei sakytume, kad tai – tam tikras plotas: upės, kalnai, lygumos – būtų tik grynai susitarimo reikalas, kur brėžti ribą. Bet Europa – pirmiausia idėjų visuma, kultūra, istorija. Tai – unikalus Romos teisės, graikų filosofijos ir Vakarų krikščionijos junginys, davęs tam tikrą žmogaus ir pasaulio sampratą. Todėl tiek mes, tiek pati Europa išliks Europa tol, kol gyva bus ši žmogaus ir pasaulio samprata. Mūsų šalis tapo Europos dalimi, kai priėmė krikštą.

Protestai Baltarusijoje ir „Lietuvos pėdsakas“

Šeštadienį, kovo 25-ąją, Minske per nesankcionuotą opozicijos mitingą „Laisvės diena“ policija sulaikė, skirtingais duomenimis, nuo kelių šimtų iki tūkstančio žmonių. Daugelis suimtųjų buvo mušami. Apie suėmimus pranešė žmogaus teisių gynimo grupė „Viasna“ ir tarptautinės informacijos agentūros. Maždaug 1500 žmonių bandė žygiuoti pagrindine Minsko gatve, bet lazdomis ginkluoti milicininkai blokavo. Prasidėjo mitinguotojų mušimai ir areštai. Tarp areštuotųjų buvo apie 20 žurnalistų. Baltarusijos valdžia nevengė sulaikyti ir žurnalistų: tiek Baltarusijos, tiek užsienio. Dar prieš susirenkant protestuotojams, policija surengė reidą žmogaus teisių centro „Viasna“ biure. Šio centro duomenimis, per reidą buvo sulaikyti iš viso 57 žmonės, bet vėliau esą buvo grupėmis paleisti. Prieš kratą „Viasna“ paskelbė, kad dienomis prieš šeštadienio demonstraciją daugiau kaip 100 opozicijos šalininkų gavo nuo 3 iki 15 parų arešto. Policija anksti šeštadienį sulaikė iš Lenkijos grįžtantį vieną svarbiausių opozicijos lyderių Vladimirą Nekliajevą. Pasienyje jis buvo išvesdintas iš traukinio ir nugabentas į sulaikymo centrą. Šeštadienio protesto dalyviai skandavo „Gėda“ ir „Užteks“, išskleidė raudonos ir baltos spalvų opozicijos vėliavą. Ją iš pradžių naudojo 1918 metais trumpai gyvavusi nepriklausoma Baltarusijos Liaudies Respublika, vėliau ji buvo naudojama šaliai tapus nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, bet Aliaksandrui Lukašenkai atėjus į valdžią ji buvo pakeista.

Estija išlaidomis gynybai – viena pirmųjų tarp NATO narių

Nors NATO rekomenduoja savo narėms skirti gynybai mažiausiai 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), dauguma narių šio reikalavimo nesilaiko. Tačiau Estijos išlaidos gynybai pagal jų santykį su šalies ekonomikos dydžiu 2016 metais buvo vienos iš didžiausių tarp NATO narių ir sudarė 2,16 proc. bendrojo vidaus produkto. Vertinant pagal šį rodiklį, 2016-aisiais iš Aljanso narių daugiau už Estiją gynybai išleido tik Jungtinės Valstijos (3,61 proc.), Graikija (2,38 proc.) ir Didžioji Britanija (2,21 proc.). Ir Lenkija yra įvykdžiusi šį gynybos išlaidų reikalavimą. Tik dėl JAV indėlio NATO šalių gynybos biudžetų vidurkis yra 2,43 proc. bendrojo vidaus produkto.

2016 metais Lietuvos išlaidos gynybai sudarė 1,49 proc., o Latvijos – 1,45 proc. BVP.

Rusijos kariškiai paaiškino dėl „Iskander“ raketų dislokavimo Kaliningrade

NATO reikalauja iš Maskvos informacijos apie „Iskander“ tipo vidutinio nuotolio raketų dislokaciją prie rytinės Aljanso sienos. Vakar, kovo 30 dieną, NATO būstinėje turėjo įvykti NATO ir Rusijos Tarybos posėdis. Jame Rusijos generolas Sergejus Orlovas turėjo pateikti poziciją dėl Rusijos ginklavimosi Kaliningrade. Generolas S. Orlovas per pokalbius turėjo informuoti ir apie vadinamąsias skubias rusų karines pratybas, kuriose prie vakarinės Rusijos sienos kartais dalyvauja dešimtys tūkstančių karių. Aljanse jos vertinamos kaip tyčinės Maskvos provokacijos. Aljansas su ypač dideliu nerimu stebi „Iskander“ vidutinio nuotolio raketų dislokaciją, nes balistinės raketos gali būti apginkluotos branduoliniais užtaisais ir pasiekti daug taikinių Vakarų Europoje. Rusija ginklavimąsi Kaliningrade dažnai argumentuoja NATO dalinių dislokavimu. Šie daliniai saugos NATO partneres. NATO susitikimai su Maskva buvo atnaujinti tik neseniai ir kol kas vyksta tik ambasadorių lygiu. Vakarykštis NATO ir Rusijos Tarybos susitikimas buvo mėginimas vėl užmegzti dialogą.

Ambasadorius Rusijoje aplankė tarpukario Lietuvos ministrų ir kitų represuotų lietuvių palaidojimo vietą

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas (kairėje) ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai susitinka su stačiatikių dvasininku tėvu Ermogenu (centre) ir represijų istorijos tyrėja Lidija Golovkova (dešinėje)

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas kartu su Užsienio reikalų ministerijos atstovais kovo 15 dieną lankėsi Maskvos pakraštyje esančioje memorialinėje vietoje, vadinamame NKVD specialiajame objekte „Komunarka“, kur palaidoti tarpukario Lietuvos ministrai Kazys Skučas, Antanas Tamošaitis, Julius Čaplikas ir kiti 1937–1953 metais represuoti ir sušaudyti lietuviai.

Remiantis Andrejaus Sacharovo centro ir visuomeninės organizacijos „Memorialas“ pastangomis sudarytu ir dokumentais patvirtintu sąrašu, šioje vietoje esančiose masinėse kapavietėse guli 150 iš Lietuvos kilusių represijų aukų. Tarp jų – žymūs tarpukario Lietuvos asmenys: ministrai, Lietuvos ambasados, Lietuvos policijos ir muitinės atstovai, kiti aukšti pareigūnai. Anot susitikime dalyvavusios represijų istorijos tyrėjos Lidijos Golovkovos, lietuvių kilmės aukų šioje amžino poilsio vietoje gali būti ir daugiau, nes apie 1 600 aukų tautybė nebuvo nustatyta.

Premjeras padėkojo litvakams už tautiškumo saugojimą

Kovo 21 dieną ministras pirmininkas Saulius Skvernelis Vyriausybės rūmuose priėmė šiuo metu Lietuvoje viešinčius litvakų bendruomenės atstovus iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR). Susitikime padėkota litvakų bendruomenei už ryšių su gimtine palaikymą ir aptartos bendradarbiavimo galimybės mūsų šalyje. Premjeras S. Skvernelis sakė: „Mūsų valstybė yra atvira visiems norintiems sugrįžti ar tiesiog aplankyti protėvių žemę, o išeivijos noras bei pastangos išlaikyti ryšį su gimtine yra labai vertinami. Džiaugiamės puikiu bendradarbiavimu tiek su Lietuvos, tiek ir su tarptautinėmis žydų organizacijomis, jų aktyvia veikla ir indėliu į šalies kūrimą“. Vyriausybės vadovas sakė, kad mes didžiuojamės daugiau nei 600 metų siekiančia Lietuvos žydų istorija, bei pabrėžė, kad mūsų visuomenė nepamiršta skaudžios bendrapiliečių praeities, kai Lietuva neteko 95 proc. žydų. Susitikimo metu aptarti Lietuvos žydų kultūros paveldo įamžinimo klausimai, pasikeista nuomonėmis dėl PAR kompanijų galimybių investuoti Lietuvoje.

Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje – pusantro šimto dalyvių iš Lietuvos ir užsienio

Kovo 16–18 dienomis Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje įvyko lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams. Užsienio lietuviškų mokyklų mokinių grupėje pirmąsias vietas pelnė Hiutenfeldo (Vokietija) „Vasario 16-osios“ gimnazijos dešimtokas Montis Norvaišis (mokytoja – Birutė Augustanavičiūtė) ir Punsko (Lenkija) „Kovo 11-osios“ licėjaus vienuoliktokė Aldutė Karaneckaitė (mokytoja – Birutė Vaičiulienė). Lietuvos mokyklų mokinių grupėje pirmąsias vietas iškovojo Vilniaus licėjaus dešimtokė Silvija Zujūtė (mokytoja – Rima Mackevičienė) ir Klaipėdos licėjaus dvyliktokė Gustė Čėsnaitė (mokytoja – Laima Vinčienė). Mokiniai atliko rašymo ir kalbos vartojimo, kalbėjimo ir meninio skaitymo užduotis, deklamavo eilėraščius, rašė esė. Jų darbus vertino Vilniaus universiteto, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojai, lietuvių kalbos mokytojai, Valstybinės kalbos inspekcijos darbuotojai. Olimpiadoje dalyvavo daugiau nei 150 mokinių iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos.

Lietuva Leipcigo knygų mugėje

Kovo 22 dieną iškilmingai atidaryta kasmetinė tarptautinė Leipcigo knygų mugė, kurios dalyvius, svečius sveikino kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Sveikindama visus ji sakė: „Pirmą kartą šis šūkis nuskambėjo lygiai prieš 15 metų, kuomet Lietuva svečio teisėmis dalyvavo Frankfurto knygų mugėje. Tuomet savo literatūrą į mugę vežėme vedini naujos, dar neseniai atgimusios valstybės entuziazmo. Norėjome parodyti, kad mūsų – Lietuvos – pasakojimas yra ilgesnis nei tie dvylika Nepriklausomybės metų po sovietinio kalėjimo sugriuvimo, ilgesnis net nei nepriklausoma Valstybė tarpukariu, išsikovota nežmoniškomis pastangomis ir likimo dėka iš pasaulio galingųjų ir prarasta to paties likimo ir tų pačių pasaulio galingųjų dėka. Todėl pasakojome apie viduramžių Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurią įsivaizdavome kaip tam tikrą Europos Sąjungos prototipą, bandymą sukurti valstybę, kurioje taikiai sugyventų įvairių tautybių, kalbų ir religijų žmonės. Dabar su šypsena galime prisiminti tuos lūkesčius“.

Lietuvoje lankėsi NATO pajėgų Europoje vadas

Generolas Kurtisas M. Skaparotis

Prieš dvi savaites, kovo 16-ąją, Lietuvoje lankėsi vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas, Jungtinių Valstijų generolas Kurtisas M. Skaparotis (Curtis M. Scaparrotti). Jis vadovauja ir JAV pajėgoms Europoje. Kaip JAV pajėgų Europoje bei vyriausiasis NATO pajėgų vadas, K. M. Skaparotis atsakingas už maždaug 62 tūkst. JAV karių Senajame žemyne bei vadovauja NATO kariniam komitetui, kuris planuoja Aljanso karines operacijas. Konflikto metu jis būtų svarbiausias karininkas Europoje. Su Lietuvos pareigūnais generolas aptarė saugumo klausimus. Šiek tiek anksčiau jis lankėsi ir Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Tai buvo pirmasis jo vizitas į Lietuvą pradėjus eiti šias pareigas, kuriose nuo praėjusių metų pavasario pakeitė atsargos generolą Filipą Marką Bridlovą (Phillip Marck Breedlove). K. M. Skaparotis Lietuvoje susitiko su kariuomenės vadu, prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Sauliumi Skverneliu, krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu.

Karinės pratybos Baltarusijoje

Lankydamasis Mogiliove, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ramino tiek šalies gyventojus, tiek kaimyninių šalių politikus, kad rudenį įvyksiantys kariniai manevrai Baltarusijoje tebus tik bendradarbiavimo su Rusija ir draugystės išraiška. Kad niekas neabejotų pratybų „taikingumu“, Lukašenka patikino, kad nei Baltarusija, nei Rusija neketina ką nors pulti ar ką nors provokuoti: „Mes dėl viso pikto ruošiamės užtikrinti savo saugumą bet kokiu atveju“. Kadangi Baltarusija ir Rusija vakaruose yra sukūrusios galingą ginkluotųjų pajėgų grupę, kurios pagrindas, anot Lukašenkos, – baltarusių kariuomenė, tad „karo atvejui yra tam tikras baltarusių ginkluotųjų pajėgų kovos veiksmų, kuriuos iškart paremia atitinkamos Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos, planas“. Lukašenka sakė: „Artėjantis renginys (bendros Baltarusijos ir Rusijos karinės pratybos) yra visiškai skaidrus ir aš reikalauju visų jūsų, kad šis renginys mūsų šalies teritorijoje būtų skaidrus ir visi renginiai būtų prieinami ne tik mūsų draugams iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, Eurazijos ekonominės sąjungos, Nepriklausomų valstybių sandraugos, bet ir Šiaurės Atlanto bloko NATO atstovams“. Baltarusijos vadovas pabrėžė, kad Gynybos ministerijai pavedė kruopščiai apgalvoti sąveikos su valstybinėmis ir vietos valdžios institucijomis klausimus visais pratybų aspektais, nes „lankymasis Baltarusijoje Rusijos kariškių atmintyje turi palikti tik teigiamas emocijas“.

Rusija: protestai prieš korupciją

Kovo 26 dieną daugybėje Rusijos miestų įvyko nesankcionuoti mitingai prieš korupciją. Jiems pagrindą sudarė Aleksejaus Navalno ir jo fondo tyrimas dėl premjero Dmitrijaus Medvedevo turtų. Maskvoje protestų vietose buvo sutelktos gausios policijos pajėgos. A. Navalnas buvo sulaikytas tuo metu, kai ėjo Tverskaja (buv. M. Gorkio) gatve. OMON (ypatingosios paskirties milicijos būrys) vijo protestuotojus iš aikštės – karių grupė bandė įsiskverbti į minią ir išstumti žmones iš aikštės. Į pagalbą buvo pasitelktos lazdos. Iš viso policija sulaikė daugiau kaip 500–1000 žmonių ir visus Kovos su korupcija fondo darbuotojus. Policijos skaičiavimu, Maskvoje susirinko apie 7–8 tūkstančius protestuotojų. Į protesto akciją Sankt Peterburge – apie 4000 žmonių. Novosibirsko centre sekmadienį į mitingą susirinko apie 2000 žmonių. Jie laikė rankose plakatus su užrašais „Ne – korupcijai“. Uralo mieste Jekaterinburge į protestą susirinko apie tūkstantį žmonių. Krasnojarske ir Omske prieš korupciją protestavo 1500 rusų, Vladivostoke – 700. Protestai vyko Kazanėje, Saratove, Krasnodare, Belgorode ir kituose miestuose. Sankt Peterburge buvo suimta 130 protestuotojų, Vladivostoke – keliolika. Kelios dešimtys suimta per protestus kituose miestuose. Daugelio miestų, tarp jų ir Maskvos, valdžia leidimo mitingams nedavė. Kai kurių miestų valdžia sankcionavo sekmadienio protesto akciją. A. Navalnas savo oficialiame tinklalapyje paskelbė, kad proteste planavo dalyvauti 99 Rusijos miestai, tačiau 72 iš jų negavo valdžios leidimo. Pareigūnai įvairiai motyvavo tokį sprendimą – nuo gatvių valymo ar varpų koncerto iki Kremliaus rėmėjų tuo pačiu metu planuojamų renginių. Valdžia spaudė studentus nedalyvauti protestuose, kai kuriuose miestuose sekmadienį netgi vyko egzaminai.

Dalia Grybauskaitė apie „žaliuosius žmogeliukus“ ir Lietuvos gynybos problemas

Interviu leidiniui „Foreign Policy“ Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad Rusija kelia grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui, visai Europai. Matome, kaip Rusija elgiasi Kaliningrade – teritorijoje prie mūsų sienos. Ten dislokuotos branduolinį užtaisą galinčios nešti raketos, esant reikalui, pasieksiančios Europos valstybių sostines. Į klausimą, ar Lietuva gali nerimauti dėl vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų – įtariamų Rusijos karių, kurie ateitų taip, kaip atėjo į Ukrainą, Prezidentė sakė: „Tai galima padaryti skirtingais būdais, vienas iš jų yra „Zapad 2017“ – didelio masto Rusijos karinės pratybos Baltarusijoje, kurios planuojamos rudenį“. Tačiau, kaip sakė D. Grybauskaitė, „vadinamieji Putino žalieji žmogeliukai mūsų teritorijoje susidurtų su rimtais sunkumais, nes jie nekalba lietuviškai, o pas mus nėra tiek jau daug rusakalbių žmonių“. Kita vertus, prezidentė patvirtino, kad Lietuvai kyla nuogąstavimų, jog Rusija gali apsupti Suvalkus (maždaug 96 kilometrų ilgio teritoriją prie Lietuvos ir Lenkijos sienos) ir taip sutrukdyti NATO krizės atveju pasiųsti daugiau karių į Baltijos regioną – taip ji gali blokuoti prieigą, todėl ir būtinas nuolatinis pajėgų buvimas Lietuvos teritorijoje ir būtina oro gynyba (nes Rusija kontroliuoja ir oro erdvę). Tačiau prie susitarimo su NATO ir konkrečiai su Jungtinės Valstijomis artėjame lėtai. 2010 metais pradėjome derybas su NATO dėl gynybos planų Baltijos valstybėms, ir nors susitarti galiausiai pavyko, tačiau dabar tų planų nebepakanka, nes mūsų kaimynė Rusija ėmė elgtis itin agresyviai. Džiugina pasiektas susitarimas, kad Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija gauna po batalioną – Lietuvoje dislokuotam vienetui vadovauja Vokietija, o batalione dalyvauja net septynios valstybės. Prezidentė pripažino, kad dalis JAV prezidento išsakytos kritikos yra pagrįsta konkrečiai išlaidų gynybai klausimu. Visos NATO valstybės narės privalo daugiau investuoti. Lietuvoje išlaidos gynybai šiais metais siekia 1,8 proc. BVP, kitais metais sieks 2,1 proc. Jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) pasitrauks iš tarptautinės arenos ir užsidarys savo žemyne, atsiradusioje erdvėje jos vietą užims Rusija. Šiuo metu JAV kariai dislokuoti Vokietijoje ir Vakarų Europoje, tačiau reikia turėti galvoje, kad didžiausios grėsmės koncentruojasi Rytų Europoje – Lenkijoje ir Baltijos valstybėse. Štai todėl Lietuva prašo ir rekomenduoja Jungtinėms Valstijoms nuspręsti čia imtis nuolatinio pajėgų dislokavimo. Be to, Lietuvai būtina ir oro gynyba, nes apginti savo teritorijos ar pajėgų ant žemės, jeigu nėra oro gynybos, neįmanoma. Prezidentė sakė, kad po Krymo aneksijos Kremlius drastiškai padidino investicijas į propagandą ir informacinį karą. Mūsų šalies teritorijoje susiklosčiusi nekonvencinio karo situacija. Taip yra dėl nuolatinių kibernetinių atakų, propagandos per televiziją ir informacinių atakų iš Rusijos. Susiduriame su tuo kone kiekvieną dieną. Jie bando investuoti ir į politikus, kurpia melagingas naujienas. Rusija netgi finansuoja kai kuriuos politikus. Tai – įprastinis jų veiklos modelis, taikomas visur. Teko tris mėnesius blokuoti tam tikrus televizijos kanalus, kurie elgėsi agresyviausiai. Stengiamės savo šalyje rekonstruoti propagandos mitus. Pavyzdžiui, kai pas mus atvyko vokiečių vadovaujamas batalionas, pasirodė melagingų naujienų, esą Vokietijos karys išprievartavo lietuvaitę. Paneigėme tuos pramanus, nes patikrinus paaiškėjo, kad toks asmuo iš viso neegzistuoja. Įvertinus šiandienines technologijas, akivaizdu, kad teritorija nebėra tokia svarbi. Svarbiausia yra skleidžiamų melų ir metodikos demonstravimas. V. Putinas mokosi, kaip mūsų šalyje vykdyti hibridinio karo atakas, o tada sukauptą patirtį pritaiko kitose šalyse. Turime suprasti, kad V. Putino Rusija sugeba pasiekti net ir Jungtines Valstijas. Svarbiausia, kad Jungtinės Valstijos nepasitrauktų nuo pasaulinės politikos scenos. „Jeigu JAV užsidarys, užsisklęs savo teritorijoje, Rusijai atiteks pernelyg daug erdvės“, – interviu „Foreign Policy“ sakė D. Grybauskaitė.

Lenkijos vyskupai paragino į altorių garbę iškelti ES kūrėjus

Alcide de Gasperis

Lenkijos ganytojai Vyskupų konferenciją užbaigė kvietimu melstis už Europą. Malda už Europą apima pagarbą Dievo tvarkai ir kiekvienam asmeniui mūsų žemyne. Varšuvoje kovo 13 ir 14 dienomis į plenarinį posėdį susirinkę Lenkijos vyskupai parėmė pastangas iškelti į altorių garbę Europos bendrijos idėjos kūrėjus Alcide de Gasperį ir Robertą Šumaną (Schuman). Posėdis pradėtas Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Salvatorės Penačio (Salvatore Pennacchio) šv. Mišiomis, kuriose paminėtos ketvirtosios popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžios metinės.

Bažnyčia Dievo tarno vardą Alcidui de Gasperiui (1881–1954) suteikė Trento (Italija) vyskupijos prašymu 1993 metais. Buvusio Italijos ministro pirmininko ir šeimos tėvo beatifikacijos bylos eiga įstrigo dėl pašalinių aplinkybių, iš pareigų pasišalinus jos gynėjui, arba postulatoriui. Dievo tarno vardas suteiktas ir „Europos tėvui“, buvusiam Prancūzijos premjerui ir pirmajam Europos parlamento pirmininkui Robertui Šumanui (1886–1963) atskiroje beatifikacijos byloje, kurią 1990 metais formaliai pradėjo ir 2004 metais užbaigė Meco (Prancūzija) vyskupija, tiesiogiai priklauso nuo Šventojo Sosto.

Filmas „Voluinė“ – vienpusė istorijos traktuotė

Festivalyje „Kino pavasaris“ rodomas lenkų filmas „Voluinė“ („Wolyn“) yra propagandinė, antiukrainietiška juosta, sako Ukrainos Tautinės atminties instituto direktorius, istorikas Volodymyras Viatrovyčius. Istorikas kalbėjo kovo 25-ąją naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje prieš tą pačią dieną vykusią filmo premjerą Lietuvoje.

„Mano manymu, filmas „Voluinė“ tapo politizacijos auka, ši juosta labai toli nuo tikro istorijos nagrinėjimo. Ši tema bus ir toliau eskaluojama ir, deja, toks nesusipratimas bus toliau vystomas. Prie to prisideda ir filmas „Voluinė“, kuris temą perkelia į popkultūros lygmenį. Toks vienpusiškas požiūris į istoriją verčia jį pavadinti neigiamos propagandos įrankiu. Ir užuot sutaikęs kaimynus, šis filmas veda prie susipriešinimo“, – sakė V. Viatrovyčius konferencijoje „Kino menas ir istorinė tiesa“, pastebėdamas, kad istorinis kinas, kaip meno forma, supaprastina istorines aplinkybes, bet kartu ir iškreipia faktus. „Esu įsitikinęs, kad šis filmas reikalauja žinoti visą istorinę potekstę. Jeigu nežinome ir nesuprantame istorinio konteksto, filmas tampa propaganda. Tam ir atvykau, kad pasisakyčiau diskusijoje dėl filmo. Gaila, bet filmo režisierius Voicechas Smažovskis (Wojciech Smarzowski) nesikreipė į Ukrainos istorikus, nesiekė objektyvumo. Dabar šį filmą labai sunku pataisyti, jis užbaigtas ir, deja, antiukrainietiškas“, – tęsė V. Viatrovyčius, apgailestaudamas, kad filmas Lenkijoje vertinamas pozityviai. Pasak jo, Lenkijos žiūrovams siekiama įteigti tam tikras tiesas, kaip neginčytinas, ir veikiausiai norima sukurti lenkų, kaip aukų, istorinį įvaizdį. Tai, anot istoriko, yra patogu, nes leidžia išvengti atsakomybės už savo veiksmus, o juk lenkai Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo taip pat vykdė žiaurumus. Ukrainos mokslininkas atkreipė dėmesį, kad „Voluinė“ tėra tik vienas iš lenkų kurtų istorinių filmų, vertinamų prieštaringai. V. Viatrovyčius ne kartą palietė „trečiosios šalies“ temą, sakydamas, kad lenkų ir ukrainiečių istorinių skaudulių eskalavimas yra naudingas kitoms suinteresuotoms šalims. „Ukrainos ir Lenkijos santykių pablogėjimas naudingas Rusijai, kuri bando pristatyti Ukrainą kaip fašistinę valstybę. V. Smažovskio filmas „Voluinė“ rezonuoja su Rusijos vykdoma propaganda. O atskiros scenos sukurtos tam, kad būtų sudaryta aliuzijų į Maidano įvykius. Per visą filmą girdėti šūkis „Šlovė Ukrainai“, tačiau šiuo atveju filme jį vartoja žudikai“, – sako ukrainiečių istorikas, pabrėžęs, kad nemėgina analizuoti filmo meninės vertės, bet yra įsitikinęs, kad juosta kurs ir įtvirtins negatyvų požiūrį į ukrainiečius ir Ukrainą. Paklaustas, ar lenkų ir ukrainiečių istorikai bendradarbiauja šiuo skaudžiu abiem šalims klausimu, V. Viatrovyčius pripažino, kad prieš kelerius metus buvo įkurtas bendras forumas šiems klausimams nagrinėti, bet darbas gali sustoti dėl didžiulio temos politizavimo. „Lenkijos politikai skuba, ir jie nepasiruošę laukti, kol istorikai padarys savas išvadas. Tokio skubėjimo pavyzdys gali būti Lenkijos parlamento pernai liepą priimtas sprendimas vertinti Voluinės įvykius kaip genocidą. Gali būti sukurtas dar blogesnis precedentas: Lenkijoje yra iniciatyvų už genocido neigimą traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn, tai gali nutraukti abiejų šalių istorikų bendradarbiavimą“, – sakė V. Viatrovyčius, pripažinęs, kad Ukrainos istorikų įdirbis šioje srityje negali prilygti lenkų darbui, bet dėl objektyvių priežasčių – Ukrainoje esą iki 2008 metų nebuvo galimybės susipažinti su KGB archyvais. V. Viatrovyčius įsitikinęs, kad prieiga prie dokumentų bus naudinga ir Ukrainos, ir Lenkijos ekspertams, nes leis koreguoti savo požiūrį. Pats V. Viatrovyčius, vertindamas Voluinės įvykius, teigė, kad juos galima pavadinti karu. „Aš asmeniškai jau publikavau tris šimtus dokumentų, susijusių su ukrainiečių pogrindžio veikla, juose kalbama apie šią tragediją. Remdamiesi Ukrainoje, Lenkijoje ir sovietų archyvuose turimais dokumentais šį konfliktą tarp ukrainiečių ir lenkų galime vadinti netgi karu. Lenkų „Armija krajova“ ir ukrainiečių „Ukrainos sukilėlių armija“ buvo abiejų tautų pogrindžio kariuomenės, iš kurių kiekviena tas teritorijas laikė savomis. Per šį konfliktą, deja, nukentėjo ir civiliai“, – sakė istorikas, pripažinęs, kad abiejų pusių kovotojai padarė nusikaltimų, bet esą skirstyti budelius tautybės pagrindu neracionalu. V. Viatrovyčius teigė nesąs patenkintas faktu, kad filmas „Voluinė“ rodomas Lietuvoje, bet įžvelgė ir tam tikrų pozityvių aspektų. „Tikrai nesu sužavėtas, kad filmas rodomas Lietuvoje. Greičiausiai jis pradės formuoti klaidingus požiūrius į praeitį ir klaidingus stereotipus. Tačiau vis dėlto įžvelgčiau ir tam tikrų pozityvių momentų: skaudi Lenkijos ir Ukrainos santykių tema lietuviams labiau suprantama, nes jie turi Lietuvos ir Lenkijos nelengvų santykių precedentą ir žino, kas tai yra“, – sakė istorikas. V. Viatrovyčius mano, kad būtina tęsti dialogą tarp Ukrainos ir Lenkijos, kad tokie filmai, kaip „Voluinė“, pasak jo, su vienpusiu požiūriu netaptų norma kalbant apie tragiškus Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įvykius.

Ukrainiečių bendruomenės kritikuoja filmą „Voluinė“

Lietuvoje esančios ukrainiečių bendruomenės irgi kritikuoja festivalio „Kino pavasaris“ atstovų sprendimą šiemet rodyti lenkų režisieriaus filmą „Voluinė“. Bendrame Vilniaus ukrainiečių bendrijos ir Pabaltijo ukrainiečių asociacijos pareiškime nepritariama filmo „Voluinė“ įtraukimui į šių metų Vilniaus „Kino pavasarį“, nes jame esą demonstruojamas vienpusiškas, subjektyvus režisieriaus požiūris į abiems – Ukrainos ir Lenkijos – tautoms skaudžius praeities įvykius. Anot organizacijų, Voicecho Smažovskio (Wojciech Smarzowski) filmas neobjektyviai atspindi ukrainiečių vykdytų pogromų prieš lenkus istoriją. Juostoje „Voluinė“ vaizduojami 1942 ir 1943 metų įvykiai, kai nacių okupuotoje Lenkijos dalyje, Voluinėje, ukrainiečiai nacionalistai vykdė lenkų pogromus. Anot ukrainiečių bendruomenių, filme neatspindimas sudėtingas Lenkijos ir Ukrainos santykių kontekstas ir tai, kad, pavyzdžiui, Voluinėje prieškariu vykdyta aktyvi polonizacija, ilgainiui peraugusi į masines represijas prieš ukrainiečius. Pareiškime rašoma: „Mūsų nuomone, neetiška ukrainiečius vaizduoti blogesnius nei vokiečių naciai ar sovietų bolševikai, išgalvoti ginklų šventinimo sceną ir partizanų priesaikos tekstą, naudoti Maidano gynėjų simboliką bei šūkius vaizduojant filme žiaurumus vykdančius personažus. Tad meno pagalba sukurti įvaizdžiai žiūrovus gali paveikti kaip neteisingi stereotipai. Todėl filmas nebuvo rekomenduotas rodyti Ukrainoje“. Kaip rašoma pareiškime, ieškant sutarimo dėl sudėtingo istorinio palikimo ir vystant draugiškus santykius tarp tautų, ypač svarbus profesionalus, patikimais archyvų duomenimis pagrįstas dialogas, istorijos faktų įvertinimą paliekant istorikams.