Filmas „Voluinė“ – vienpusė istorijos traktuotė

Festivalyje „Kino pavasaris“ rodomas lenkų filmas „Voluinė“ („Wolyn“) yra propagandinė, antiukrainietiška juosta, sako Ukrainos Tautinės atminties instituto direktorius, istorikas Volodymyras Viatrovyčius. Istorikas kalbėjo kovo 25-ąją naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje prieš tą pačią dieną vykusią filmo premjerą Lietuvoje.

„Mano manymu, filmas „Voluinė“ tapo politizacijos auka, ši juosta labai toli nuo tikro istorijos nagrinėjimo. Ši tema bus ir toliau eskaluojama ir, deja, toks nesusipratimas bus toliau vystomas. Prie to prisideda ir filmas „Voluinė“, kuris temą perkelia į popkultūros lygmenį. Toks vienpusiškas požiūris į istoriją verčia jį pavadinti neigiamos propagandos įrankiu. Ir užuot sutaikęs kaimynus, šis filmas veda prie susipriešinimo“, – sakė V. Viatrovyčius konferencijoje „Kino menas ir istorinė tiesa“, pastebėdamas, kad istorinis kinas, kaip meno forma, supaprastina istorines aplinkybes, bet kartu ir iškreipia faktus. „Esu įsitikinęs, kad šis filmas reikalauja žinoti visą istorinę potekstę. Jeigu nežinome ir nesuprantame istorinio konteksto, filmas tampa propaganda. Tam ir atvykau, kad pasisakyčiau diskusijoje dėl filmo. Gaila, bet filmo režisierius Voicechas Smažovskis (Wojciech Smarzowski) nesikreipė į Ukrainos istorikus, nesiekė objektyvumo. Dabar šį filmą labai sunku pataisyti, jis užbaigtas ir, deja, antiukrainietiškas“, – tęsė V. Viatrovyčius, apgailestaudamas, kad filmas Lenkijoje vertinamas pozityviai. Pasak jo, Lenkijos žiūrovams siekiama įteigti tam tikras tiesas, kaip neginčytinas, ir veikiausiai norima sukurti lenkų, kaip aukų, istorinį įvaizdį. Tai, anot istoriko, yra patogu, nes leidžia išvengti atsakomybės už savo veiksmus, o juk lenkai Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo taip pat vykdė žiaurumus. Ukrainos mokslininkas atkreipė dėmesį, kad „Voluinė“ tėra tik vienas iš lenkų kurtų istorinių filmų, vertinamų prieštaringai. V. Viatrovyčius ne kartą palietė „trečiosios šalies“ temą, sakydamas, kad lenkų ir ukrainiečių istorinių skaudulių eskalavimas yra naudingas kitoms suinteresuotoms šalims. „Ukrainos ir Lenkijos santykių pablogėjimas naudingas Rusijai, kuri bando pristatyti Ukrainą kaip fašistinę valstybę. V. Smažovskio filmas „Voluinė“ rezonuoja su Rusijos vykdoma propaganda. O atskiros scenos sukurtos tam, kad būtų sudaryta aliuzijų į Maidano įvykius. Per visą filmą girdėti šūkis „Šlovė Ukrainai“, tačiau šiuo atveju filme jį vartoja žudikai“, – sako ukrainiečių istorikas, pabrėžęs, kad nemėgina analizuoti filmo meninės vertės, bet yra įsitikinęs, kad juosta kurs ir įtvirtins negatyvų požiūrį į ukrainiečius ir Ukrainą. Paklaustas, ar lenkų ir ukrainiečių istorikai bendradarbiauja šiuo skaudžiu abiem šalims klausimu, V. Viatrovyčius pripažino, kad prieš kelerius metus buvo įkurtas bendras forumas šiems klausimams nagrinėti, bet darbas gali sustoti dėl didžiulio temos politizavimo. „Lenkijos politikai skuba, ir jie nepasiruošę laukti, kol istorikai padarys savas išvadas. Tokio skubėjimo pavyzdys gali būti Lenkijos parlamento pernai liepą priimtas sprendimas vertinti Voluinės įvykius kaip genocidą. Gali būti sukurtas dar blogesnis precedentas: Lenkijoje yra iniciatyvų už genocido neigimą traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn, tai gali nutraukti abiejų šalių istorikų bendradarbiavimą“, – sakė V. Viatrovyčius, pripažinęs, kad Ukrainos istorikų įdirbis šioje srityje negali prilygti lenkų darbui, bet dėl objektyvių priežasčių – Ukrainoje esą iki 2008 metų nebuvo galimybės susipažinti su KGB archyvais. V. Viatrovyčius įsitikinęs, kad prieiga prie dokumentų bus naudinga ir Ukrainos, ir Lenkijos ekspertams, nes leis koreguoti savo požiūrį. Pats V. Viatrovyčius, vertindamas Voluinės įvykius, teigė, kad juos galima pavadinti karu. „Aš asmeniškai jau publikavau tris šimtus dokumentų, susijusių su ukrainiečių pogrindžio veikla, juose kalbama apie šią tragediją. Remdamiesi Ukrainoje, Lenkijoje ir sovietų archyvuose turimais dokumentais šį konfliktą tarp ukrainiečių ir lenkų galime vadinti netgi karu. Lenkų „Armija krajova“ ir ukrainiečių „Ukrainos sukilėlių armija“ buvo abiejų tautų pogrindžio kariuomenės, iš kurių kiekviena tas teritorijas laikė savomis. Per šį konfliktą, deja, nukentėjo ir civiliai“, – sakė istorikas, pripažinęs, kad abiejų pusių kovotojai padarė nusikaltimų, bet esą skirstyti budelius tautybės pagrindu neracionalu. V. Viatrovyčius teigė nesąs patenkintas faktu, kad filmas „Voluinė“ rodomas Lietuvoje, bet įžvelgė ir tam tikrų pozityvių aspektų. „Tikrai nesu sužavėtas, kad filmas rodomas Lietuvoje. Greičiausiai jis pradės formuoti klaidingus požiūrius į praeitį ir klaidingus stereotipus. Tačiau vis dėlto įžvelgčiau ir tam tikrų pozityvių momentų: skaudi Lenkijos ir Ukrainos santykių tema lietuviams labiau suprantama, nes jie turi Lietuvos ir Lenkijos nelengvų santykių precedentą ir žino, kas tai yra“, – sakė istorikas. V. Viatrovyčius mano, kad būtina tęsti dialogą tarp Ukrainos ir Lenkijos, kad tokie filmai, kaip „Voluinė“, pasak jo, su vienpusiu požiūriu netaptų norma kalbant apie tragiškus Antrojo pasaulinio karo laikotarpio įvykius.

Naujausias lenkų režisieriaus V. Smažovskio filmas „Voluinė“ yra pirmas vaidybinis filmas, pasakojantis apie 1943–1944 metais vykdytas masines žudynes. „Voluinės“ scenarijus sukurtas remiantis Stanislavo Srokovskio (Stanislaw Srokowski) apsakymų knyga „Neapykanta“ („Nienawisc“, 2006) ir dar gyvų žudynių liudininkų atsiminimais. Kurdamas filmą, režisierius konsultavosi ir su istorikais.

Vilniaus tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ rengėjai akcentuoja, kad rodyti filmą nusprendė pirmiausia dėl jo meninės vertės – Lenkijos kino apdovanojimuose „Voluinė“ nominuota 14-oje kategorijų ir 9-iose apdovanota, tarp jų – ir geriausio filmo. Festivalio rengėjai pažymi girdintys visų pusių argumentus, o sudarydami festivalio programą jie yra nepriklausomi nuo jokių politinių institucijų.

Prieš pirmąją filmo peržiūrą festivalio rengėjai organizavo atvirą diskusiją su Lenkijos mokslų akademijos Politikos studijų instituto direktoriumi prof. Gžegožu Motyka (Grzegorz Motyka), Ukrainos Tautinės atminties instituto direktoriumi, istoriku V. Viatrovyčiumi ir Lietuvos istorijos instituto profesoriumi Alvydu Nikžentaičiu. Pristatyti filmo į festivalį atvyko ir pats režisierius V. Smažovskis.

1943 metais Ukrainos nacionalistai pradėjo Voluinės ir Rytų Galicijos lenkų etninį valymą. Skaičiuojama, kad tuomet žuvo apie 100 tūkst. žmonių. Kruvini įvykiai pareikalavo ir ukrainiečių, ir kitų tautybių žmonių aukų. Surengę atsakomąsias atakas lenkai išžudė tūkstančius ukrainiečių. 2016 metų liepą Lenkijos parlamentas įvardijo Voluinės žudynes genocidu.

Kovo 23-iąją prasidėjęs „Kino pavasaris“ vyks iki balandžio 6 dienos.

© 2017 „XXI amžius“