Scenarijus su daugybe nežinomųjų

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Pasaulio padėtis yra įtempta, o tarp supervalstybių ir toliau vystomas karo scenarijus. Tai patvirtino gegužės 19 dieną Vilniuje viešėdamas Ukrainos gynybos ministras generolas Stepanas Poltorakas: „Donecko ir Luhansko regionuose yra 36 tūkst. karių iš Rusijos... Tai rodo Maskvą turint labai agresyvių planų. Be to, Rytų Ukrainoje veikia dar 3 tūkst. Rusijos reguliarių pajėgų karių. Rusija vis stiprina prie Ukrainos ir Rusijos pasienio dislokuotas pajėgas, jos skaičiai nuolat auga“... Džiugu, kad Lietuvos indėlis, gelbstint Ukrainos nepriklausomybę, Ukrainos gynybos ministro buvo įvertintas kaip „didelė valstybė“. Ukrainiečiai ryžtingai apvalo savo tautinį tapatumą nuo sovietinių svetimkūnių: gretai išvertė paminklus, keičia gatvių pavadinimus, užblokavo vandens kanalą, kuris perduodavo vandenį Krymo pusiasaliui, ruošiasi stoti į NATO (apie 60 proc. ukrainiečių pritaria narystei NATO). S. Poltorakas teigia, kad „Ukrainą domina Lietuvos patirtis, įtvirtinant NATO standartus kariuomenėje, o Ukraina yra pasirengusi dalytis savo patirtimi“. Gaila, kad Angela Merkel ir kiti ES lyderiai tarsi primiršo, kad Rytų Ukrainos pasienyje kiekvieną dieną vyksta susišaudymai. „Lietuvos žiniose“ po straipsniu apie Ukrainos gynybos ministro viešnagę radau taikliai liaudiškai parašytą komentarą: „Porošenkos vietoje, kviesčiau Budapešto memorandumo „garantus“ ant kilimėlio. (1994 metais Budapešte JAV, JK, Rusija ir Ukraina pasirašė memorandumą, kuriuo Ukraina atsisakė branduolinių ginklų, o sutarties narės pasižadėjo užtikrinti jos teritorinį integralumą – autoriaus pastaba.) Klausimas būtų tik vienas – kas per š... šitas susitarimas ir kodėl vienas iš „garantų“ – maskolius – drasko mūsų valstybę, žudo mūsų žmones, o tuo metu kiti du „garantai“ – JAV ir JK – sėdi krūmuose ir nedalyvauja net derybose – tiek dėl nepaskelbto karo nutraukimo, tiek dėl neatidėliotino okupuotų teritorijų grąžinimo Ukrainai. Išvada viena – jei „garantai“ garantuoja taip, kaip matome, tiek Ukraina, tiek mes turime pripažinti faktą, kad niekas dėl mūsų su rusais nesikapos... Antra išvada – Rusijos kaimynai privalo kurti, įsigyti ir naudoti ginklus, adekvačius pavojaus dydžiui ir galiai. Ukraina tai gali“. Komentaras labai logiškas. Nesigirdi, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) būtų leidęs tinkamai apginkluoti Ukrainos kariuomenę. Gal dar reikės palaukti, o gal JAV prezidentas bijo, kad Kremlius neatvertų visų jo paslaptingų ryšių su Rusija iš savo seifo? Ukrainiečiai ir toliau švarina savo eterį nuo kenksmingų militaristinių laidų. Gegužės 15 dieną įsigaliojo Ukrainos prezidento pasirašytas įsakymas, 1228 Rusijos fiziniams asmenims ir 468 kompanijoms draudžiantis televizijos ir radijo laidų transliaciją Ukrainoje. Nesvarbu, kad nors ir liks atplėšta dalis Ukrainos žemių, bet užtat Ukrainos žmonės liks garbinga vakarietiškos kultūros slavų tauta, kurios niekas nepavergs.

Jei rusai aneksavo dalį Ukrainos teritorijos, tai logiška, kad negali laisvai važinėti per Ukrainos žemę į okupuotą Padniestrę. Dabar be Moldovos sutikimo, rusai negalės vežti maisto produktų į Padniestrę, kurioje gyvena apie 0,5 mln. žmonių, o apie 180 tūkst. iš jų yra Rusijos piliečiai. 1991 metais iširus Sovietų Sąjungai, Rusija su vietinių separatistų pagalba atplėšė nuo Moldovos 4 tūkst. kvadratinių km ir dabar ten laiko apie 1,5 tūkst. reguliarių savo karių. Tiesa, politinė padėtis Moldovoje susikomplikavo 2017 metų sausį, kai korumpuotas buvęs premjeras sukompromitavo proeuropietiškų pažiūrų dešiniuosius ir jie pralaimėjo prezidento rinkimus Igoriui Dodonui, promaskvietiškų pažiūrų kandidatui. Moldovos prezidentas I. Dodonas, vienintelis iš užsienio valstybių vadovų, dalyvavo Maskvoje gegužės 9-osios pergalės parade (V. Putinas, jausdamas, kad daugelis užsienio valstybių vadovų neatvažiuos, nieko ir nekvietė – taip patogiau). O I. Dodonas pasveikino išrinktąjį separatistinės Padniestrės respublikos lyderį Vadimą Krasnoselskį, netgi su juo susitiko. Todėl Moldovos liberalų lyderis Mihajus Ghimpu pradėjo kalbėti apie prezidento apkaltos procesą, teigdamas, kad Moldovos prezidentas tokiu savo „žygiu“ pažeidė konstituciją. 2017 metų sausio pabaigoje Moldovos prezidentas siūlė surengti referendumą dėl Padniestrės pripažinimo. O kovą Moldovos užsienio reikalų ir europinės integracijos ministro pavaduotojas Lilianas Dari Kišiniove per susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotoju Grigorijumi Karasinu paragino išvesti užsienio karius iš Padniestrės, kad pradėtų dialogą ir ekonominį bendradarbiavimą. „Pašnekovai patvirtino suinteresuotumą plėtoti dialogą įvairiais lygiais, kad būtų įveiktos problemos, egzistuojančios Moldovos santykių su Rusija srityje“. O iš tikrųjų jūs, broliukai moldavai, užmirškite Padniestrę, geriau išgerkite vyno, nes sako, kad vienodai geriame ir skausmą numalšinsime drauge. O dar protingiau būtų savo pajėgas suvienijus su Rumunijos ir Ukrainos kariuomene ir gerai pasiruošus, esant tinkamam momentui, desantu atlikti operaciją, išlaisvinant Padniestrę. Gal tik Gruzija apsidraudė, pasirašiusi karinio bendradarbiavimo sutartį su JAV gegužės viduryje. Gruzijos premjero Georgijaus Kvirikašvilio susitikimas su JAV prezidentu D. Trampu nebuvo iš anksto suplanuotas, bet paprašius 30 kongresmenų, prezidentas svečią iš Gruzijos priėmė, pasirašė Gruzijai palankią dėl bendradarbiavimo saugumo srityje sutartį. Kaip skelbia komentatoriai, sutarties turinys pilnai neatskleidžiamas. Taigi Rytų Europa yra labai nestabili. Tai dar labiau pasireikš Rusijos ir Baltarusijos manevrų „Zapad 2017“ metu Baltarusijoje rudenį. Tikrai nežinome, kaip tie manevrai baigsis. Kariniai apžvalgininkai teigia, kad su tokiais pajėgumais Kremlius galėtų veržtis net 500 km į kitos šalies gilumą. O jeigu JAV įsiveltų į karą Korėjos pusiasalyje, ar NATO tikrai pasiruošusi apginti Baltijos valstybes? O gal šitame V. Putino scenarijuje yra numatyta smogti Ukrainai ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų. Ar Baltijos valstybės turi garantą, kad nebus kaip su Budapešto „garantais“?

Rytų Europos ES valstybių ir Ukrainos situacija priklauso nuo bendros politinės situacijos pasaulyje. Laimė, kad Berlynas su ponia A. Merkel laikosi gerai, Prancūzija parodė, kad ES nebepaliks prezidentu, užtikrintai išrinkdama Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron). O Marin Le Pen (Marine Le Pen) po pralaimėjimo šoko. Kai kas komentavo, kad ji džiaugiasi, jog V. Putinas nurašė rinkimų kampanijai duotus pinigus. Kol kas rytinių ES valstybių užnugaris yra tvirtas. O anglosaksai ypač pasiryžę stabdyti Rusijos veržimąsi į ES. Pradžioje jie labai nepritarė planams steigti ES vadavietę Briuselyje, bijodami susiskaldymo tarp NATO ir vakarinės Europos šalių. (Čia tiktų lietuviška patarlė: „Kai daug auklių, vaikas be galvos“.) Ryžtingiausi dėl NATO misijos yra Pentagono generolai.

Dar atsigręžkime į Korėjos pusiasalį. JAV susidūrė su dilema: smogti ar ne Šiaurės Korėjai? Sprendimas tebeguli Baltuosiuose rūmuose ant prezidento stalo. JAV negali laukti antros rugsėjo 11-osios atakos ar netgi žymiai pavojingesnės. Be to, nei Pietų Korėjos, nei Japonijos žmonės negali būti nuolat laikomi baimės įkaitais. Tas korėjietiškas Kim Čen Uno (Kim Jong Un) marazmas savaime nepraeis. Naujasis Pietų Korėjos prezidentas Mun Če Inas (Moon Jae-in), kurio tėvai, baigiantis karui tarp Korėjų 1953 metais, pabėgo iš Šiaurės Korėjos zonos, yra katalikas demokratas ir daro viską, kad neįsižiebtų karo veiksmai. Jis netgi svajoja apie apsilankymą Pchenjane, deklaruoja, kad reikia atidaryti oro skrydžius iš Seulo į Pchenjaną. Atrodo, kad jis yra pacifistas, o gal labiausiai suvokia, koks milžiniškas aukų skaičius gali būti atsivėrus karo pragaro ugniai. Niekas nepadeda įveikti Šiaurės Korėjos lyderio užsispyrimo. Jis tęsia provokacijas, kiek tik sugeba. Gegužės 23-iąją siuntė neatpažintą objektą (greičiausiai bepilotį) Pietų Korėjos link. Ši apšaudė. Be to, interneto specialistai beveik iš viso pasaulio tvirtina, kad plačiai paskleistas kompiuterių virusas „Wannacry“ buvo iš Šiaurės Korėjos. Pchenjanas tikriausiai bus užsitikrinęs Kremliaus pagalbą, tad dar labiau paspartino balistinių raketų bandymus. Paskutinysis įvyko gegužės 21-ąją. Karo ekspertai pripažįsta, kad jaučiama rimta Šiaurės Korėjos techninė pažanga (o jei Šiaurės Korėja vėluos patobulinti, tai Rusijos ekspertai galės paspartinti). Esu skaitęs, kad Šiaurės Korėjos branduolinės energijos mokslininkai buvo mokyti Rusijoje ir net Šiaurės Korėjos raketos yra panašios į „Topolio“ raketas. Ir dabar V. Putinas esą teritorijoms prie sienos su Šiaurės Korėjos apsaugoti yra išstatęs karinius kontingentus, įskaitant aviaciją. Galima prisiminti, jog, kai Stalinas „išlaisvino“ iš japonų jungo Kinijos teritoriją, apie milijoną kvadratinių km kinų žemių prijungė prie Rusijos. Jungtinėms Tautoms skelbiant sankcijas Šiaurės Korėjai, Rusijos atstovas tam nepritarė, o vyriausybė dargi atidarė nuolat kursuojantį keltą tarp šių šalių. Taigi V. Putinas apvertė konflikto esmę aukštyn kojomis, sakydamas: „Turime liautis bauginę Šiaurės Korėją ir rasti taikų sprendimą šiai problemai sureguliuoti“, bet priduria, kad nepritaria branduoliniams Šiaurės Korėjos bandymams. Tai kaip susitarti? Čia tik žodžių žaismas. Juk daug Stalinas su Hitleriu buvo bendradarbiavęs, bet Maskvai ta jų draugystė nepadėjo. Panaši situacija susiklostė ir čia. Taigi V. Putino laikysena leidžia daryti išvadą, kad konfliktas gali įvykti ne vien tik su Šiaurės Korėjos kariuomene. Tiesa, Kinijos vadovybė laikosi atsargiau negu Rusijos, jai labai nepatinka branduoliniai bandymai Kinijos pasienyje. Bet Kinijos ir Rusijos vadovai vieningai smerkia JAV įrengtą priešraketinę sistemą „Taaha“, nors ji yra gynybinio, o ne puolamojo pobūdžio. Kaip suprasti tą priešinimąsi? Gal todėl, kad, jeigu raketos bus paleistos iš Kinijos teritorijos, amerikiečiai bus pajėgūs jas numušti. Be to, Kinija išrikiavo 150 tūkst. karių kariuomenę prie Šiaurės Korėjos sienų. Taigi Kinijos vadovai laikosi kietai, ginkluodami šalies kariuomenę ir plėsdami karines stovyklas Japonijos jūroje. Per dvejus metus Kinijos žvalgyba nužudė arba pasodino į kalėjimus 20 JAV agentų. O šiaip Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping) vis šypsosi JAV prezidentui ir baiminasi, kad tik ekonominiai dvišaliai santykiai nenusilptų. Jei prisiminsime, ką rinkiminėje kampanijoje apie Kiniją kalbėjo D. Trampas, dabar paaiškėjo priešingai – JAV visai netaikys apribojimų Kinijos prekėms, o amerikiečiai gavo laisvas rankas atidaryti įmones Kinijoje. Pekinas siekia prekybos su JAV, pasirašydamas net 10 punktų sutartį. Tad šį trečiadienį situacija buvo tokia: JAV atplukdyta karinė įranga tebestovi Korėjos pusiasalio zonoje. Apie galimą katastrofą, t.y. Šiaurės Korėjos raketų paleidimą į Japonijos miestus kalbėjo šios šalies pareigūnai. Todėl ir Japonijos laivynui yra paskelbta karinio budėjimo padėtis. Dėl Šiaurės Korėjos veiksmų susirūpinimą pareiškė NATO. Karo ekspertai sako, kad jau yra atvežta tiek karinės įrangos ir raketų „Tomahauk“ (apie 300), kad užtektų per kelias sekundes sunaikinti pagrindinius Šiaurės Korėjos taškus. Bet ir Šiaurės Korėjos komunistai nemiega, o šios šalies žmonės gal net laukia tokio smūgio iš išorės, vildamiesi, kad tada iš kalėjimų išeis jų giminės ir draugai. Juk Šiaurės Korėjos kalėjimų kiekis ir kankinimo sąlygos neseniai buvo pasmerktos JAV Kongrese. Laimingiausias būtų toks atvejis, kad JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos jungtinis karinis smūgis Šiaurės Korėjai būtų toks netikėtas, stiprus ir taiklus, kad Kim Čen Unas nebesuspėtų paleisti savo raketų, nešančių cheminį ar branduolinį ginklą į Pietų Korėją. Turbūt Pentagono vadai supranta ir jau yra pasimokę iš Vietnamo karo, kad negalima atskleisti priešui savo tikslų (bus puolimas ar ne?). Todėl korėjiečių tautos suvienijimo scenarijus pasilieka su daugybe klaustukų.

Į Saudo Arabijos sostinę atvykusį JAV prezidentą D. Trampą musulmonų pasaulis sutiko stebinančiai pagarbiai, su savo papročiais, šokiais su kardais. Atvyko 50-ies islamiškų valstybių vadovai arba atstovai. D. Trampo kalba atsvėrė ankstesniojo prezidento Barako Obamos (Barack Obama) 2008 metais Kaire pasakytą kalbą. Naujasis JAV prezidentas aiškiai atskyrė islamo religiją nuo terorizmo. Jis kvietė susivienyti trijų religijų atstovus bendrai kovai už laimingesnę visų mūsų ateitį. D. Trampas tampa vis labiau tradicinis Baltųjų rūmų šeimininkas. Nežinau, kodėl Lietuvos žiniasklaida nenori pateikti informacijos apie augantį Izraelio autoritetą arabų pasaulyje, o pateikia tik tas žinias, kuriose atspindi konfliktą tarp palestiniečių ir izraelitų. D. Trampo svajonė – turėti „arabų NATO“. Šiam projektui pritarė ir Izraelio vadovybė. D. Trampas ir Saudo Arabijos karalius Salmanas bin Abdulazizas al Saudas (Salman bin Abdulaziz Al Saud) pasirašė karinę sutartį dėl JAV ginklų tiekimo ir Saudo Arabijos karių mokymo už 110 milijardų dolerių. O seniau juk būdavo nerašytas dėsnis: nė viena arabų ir islamo erdvės valstybė negaudavo didelės karinės paramos, kuri priartintų jos karinę galią prie Izraelio. Užsimezgė slapti diplomatiniai kontaktai tarp Izraelio ir Saudo Arabijos, norint atsverti Irano įtaką, o Saudo Arabijos musulmonų centruose Mekoje ir Medinoje saugumo technika yra vien Izraelio gamybos. Arabai tik nuplėšia Izraelio etiketes ir patenkinti įtaiso saugumo įrangą. Privati Izraelio firma už tai uždirbo 4 milijardus dolerių. D. Trampas užėmė žymiai griežtesnę liniją dėl Irano branduolinių siekių. Perrinktas Irano prezidentas Rohani, nors yra nuosaikesnis, pareiškė D. Trampui: „Mums nereikia JAV leidimo raketų bandymams“. Jeruzalėje D. Trampas drauge su Izraelio ministru pirmininku Benjaminu Netanjahu (Benjamin Netanyahu) pareiškė, kad Iranui niekada negalima leisti įsigyti atominio ginklo. B. Netanjahu pažadėjo siekti taikos Palestinoje. D. Trampas susitiko ir su Palestinos Autonomijos lyderiu Machmudu Abasu (Mahmoud Abbas).

O JAV nerimsta D. Trampo apkaltos šalininkai. Oponentai gali ilgai prezidentą persekioti dėl jo kampanijos ryšių su Rusija. Be to, derybose su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu jis išsitarė, ko nereikėjo, pareikšdamas, kokiu būdu amerikiečiai sugeba surinkti informaciją apie teroristus. Galbūt prezidento apkaltinimai jį įpareigos būti kietesnį. Štai Sirijoje jo įsakymu raketomis du kartus buvo smogta Bašaro al Asado šalininkų pozicijoms. Ir ką? Rusijos aviacija tada tylėjo… JAV sustiprino karinį aktyvumą Afganistane, pasiųsdama papildomai kelis tūkstančius karių. Gegužės 22 dieną Sirijos vyriausybės pajėgos atsiėmė trečiąjį pagal dydį Hormso miestą. Taigi Sirijos ateitis visai neaiški. Girdėti balsų, kad kurdai įkurs autonominį darinį Sirijoje. Įdomu, kad ir čia Rusija bando lenktyniauti su JAV dėl įtakos, abi valstybės užstoja kurdus prieš Turkijos invaziją. Kurdai daugiausiai kovoja su „Islamo valstybės“ kariais, o čia juos apšaudo NATO narė Turkija…

Mums svarbiausia, kad vienijasi Rusijos opozicija, rusų tauta atbunda. Miela būtų, jeigu kas nors suprojektuotų ir Vilniuje pastatytų paminklą Rusijoje žuvusiems disidentams. Paminkle – disidentai, traukiantys grandines, o mes paduodame jiems duonos kąsnį, sakydami: „Už Jūsų ir mūsų laisvę“. Tegyvuoja taiki, graži, laiminga Motina Rusija.

© 2017 „XXI amžius“