Dešimt neįtikėtinų faktų apie Šiaurės Korėją

Kim Ir Senas

Kim Čen Iras

Kim Čen Unas

Kim Čen Namas

Pastarosiomis savaitėmis neatslūgstanti branduolinė įtampa tarp JAV ir Šiaurės Korėjos vėl suaudrino vakariečių vaizduotę dėl šios egzotiškos, ir, kaip daugeliui atrodo, neprognozuojamos šalies, kuri, nepaisydama Jungtinių tautų rezoliucijų ir sankcijų, iš lėto, bet užtikrintai toliau vysto savo branduolinę bei balistinių raketų programas. Valdančioji Kimų dinastija jau ne vieną dešimtmetį vakarietiškoje žiniasklaidoje ir populiarioje kultūroje nušviečiama kaip iracionali ar net komiška. Balandžio 17 d. JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) reaguodamas į dar vieną nesėkmingą Šiaurės Korėjos balistinės raketos paleidimą, skambiai pareiškė, jog šalis „privalo tvardytis“ (angl. gotta behave). Ši frazė dažnai naudojama drausminant neklaužadas vaikus. Šiuo atveju netiesiogiai parodomas prezidento požiūris į dabartinį Šiaurės Korėjos lyderį Kim Čen Uną (Kim Jong-un), laikant jį neadekvačiu infantilu, kurio „atominis žaidimas“ gali greitai baigtis. Toks požiūris yra gana pavojingas, tačiau apie tai kiek vėliau. Reikia pripažinti, jog pati Šiaurės Korėja savo veiksmais ir pranešimais (dažnai skirtais vidinei auditorijai) suteikia žiniasklaidai daug peno konstruojant bepročių šalies reputaciją Vakaruose. Siūlau susipažinti su 10 įdomių faktų apie Šiaurės Korėją ir jos lyderius, kuriais remiantis visai nesunku patikėti tokiu paslaptingos bei nenuspėjamos šalies įvaizdžiu.

Andrius Bubnys

1. Šiaurės Korėja. 105 eros metai

Jei krikščioniška civilizacija metus skaičiuoja nuo Kristaus gimimo, o musulmonai savuosius nuo 622 metų, kai Mohametas atvyko į Mediną, tai Šiaurės Korėja savąją erą pradeda skaičiuoti nuo valstybės įkūrėjo Kim Ir Seno (Kim Il-sung) gimtadienio – 1912 m. balandžio 15 d. Pastarajam suteiktas amžinojo prezidento titulas. Formaliai šalis yra vienintelė pasaulyje nekrokratija, kurioje net miręs lyderis simboliškai išsaugo aukščiausio šalies vadovo postą. Šiuo poelgiu buvo bandoma „sucementuoti“ amžinas Kimų dinastijos pretenzijas į valdžią.

2. Valstybinė ideologija – čučhė

Šiaurės Korėjos politikos logika bei visuomenės raida grindžiama nacionaline čučhė (junche), arba savarankiško vystymosi, ideologija. Doktrina pirmą kartą buvo pristatyta 1955 metais paties Kim Ir Seno ir nuo to laiko toliau plėtojama išsivystė į savitą korėjietišką marksizmo-leninizmo interpretaciją. Pačia bendriausia prasme čučhė ideologija propaguoja nuo išorės faktorių nepriklausomą, savarankišką nacionalinių tikslų siekimą bei įgyvendinimą. Doktrinos šerdį sudaro trys punktai: 1) politinis suverenitetas akcentuojant lyderio svarbą, 2) ekonominis savarankiškumas, 3) karinis savarankiškumas, atsisakant sąjungų su didžiosiomis galybėmis. Ironiška tai, jog būtent 1950 metais Kinijos „savanorių“ įsikišimas į Korėjos karą išgelbėjo Šiaurės Korėją nuo pralaimėjimo ir iki šių dienų suteikė politinį ir iš dalies ekonominį užnugarį režimui išsilaikyti. Praktinis 3-iojo punkto įgyvendinimas išsikristalizavo į Songun „armija pirmiausia“ politiką. Dabartinė branduolinio ginklo bei balistinių raketų kūrimo programa Songun – politikos pasekmė, armijos reikmėms be jokių skrupulų aukojanti tautos gerovę. Apibendrinant galima teigti, jog ilgametis Šiaurės Korėjos uždarumas kyla būtent iš čučhė ideologijos. Remiantis ja, jau nuo mažų dienų vaikams aiškinama izoliacinės politikos būtinybė bei diegiamas įtarumas išoriniam pasauliui. Tai ir toliau turi legitimuoti bei užtikrinti režimo ilgalaikiškumą.

3. 1000 „Volvo“ sedanų afera

1960–1970 metais Šiaurės Korėja su vidutiniškai 25% metiniu BVP prieaugiu, išgyveno tikro ekonominio vystymosi aukso amžių ir toli lenkė savo tautiečius pietuose. Tokie įspūdingi ekonomikos augimo tempai patraukė investuotojų iš Vakarų dėmesį. Iniciatyvos ėmėsi Švedija. Vietinės kairiosios pakraipos politinės jėgos, kurių naivus idealizmas sutapo su šalies industrializuotojų, nusitaikiusių į Šiaurės Korėjos žaliavų sektorių, godumu, siekė diplomatinių ir ekonominių ryšių užmezgimo. Paaiškėjus, jog Šiaurės Korėjos režimas greitai užsiaugino apetitą prabangos prekėms, prie iniciatyvos pasipelnyti prisidėjo ir „Volvo“ koncernas. Kompanija 1974 metais pristatė 1000 „Volvo 144s“ markės automobilių, už kuriuos taip ir nebuvo sumokėta. Vakarų kapitalistams šis incidentas buvo tarsi šaltas dušas – juk net autoritariniai režimai paprastai savo sąskaitas apmokėdavo. Toks režimo poelgis tik dar labiau susistiprino Šiaurės Korėjos, kaip neprognozuojamos šalies, įvaizdį. Reikia paminėti, jog Švedijos eksporto kreditų garantijos biuras skolą su delspinigiais skaičiuoja iki šiol, ji jau perkopė 300 milijonų eurų ribą...

4. Korėjos demilitarizuota zona – rojus niekieno žemėje?

Po karo, 1953 metais, įkurta Korėjos demilitarizuota zona (toliau – KDZ) – 250 kilometrų ilgio ir 4 kilometrų pločio žemės plotas, ties 38-ąja lygiagrete kertantis Korėjos pusiasalį perpus. KDZ atlieka buferinę funkciją ir skiria labiausiai pasaulyje militarizuotą pasienį tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų. Visgi mažai kas žino, jog KDZ dar kartais vadinama „rojumi niekieno žemėje“. Taip yra todėl, jog šis žemės lopinėlis nuo pat karo pabaigos išliko beveik nepaliestas žmogaus veiklos ir tapo tikrų tikriausiu Azijoje nykstančių gyvūnų rūšių rezervatu. KDZ pasižymi ekosistemų įvairove, per zoną driekiasi miškai, pelkynai, pievos. Čia namus surado Mandžiūrinės gervės, lūšys, azijiniai juodieji lokiai bei daugybė kitų, beatodairiškos Korėjos pusiasalio industrializacijos metu išnaikintų gyvūnijos bei augalijos rūšių. Pietų Korėja, periodiškai vykdydama susitaikymo politiką, ne kartą kreipėsi į šiauriečius, siūlydama KDZ oficialiai paskelbti gamtos rezervatu. Deja, šios iniciatyvos buvo nuolat atmetamos dėl klausimų, „susijusių su saugumu“. Nepaisant nesėkmių, KDZ klausimas, be politinio aspekto, vis dažniau įgauna ir ekologinį.

5. Kim Čen Iro legenda

Kim Čen Iras (Kim Jong-il) valdžią iš savo tėvo perėmė 1994-aisiais, tuo metu, kai Šiaurės Korėjoje prasidėjo dar iki tol neregėto masto badas, potencialiai galėjęs sukelti neramumus ir sutrikdyti sklandžią režimo kaitą. Ir, jei šalies patriarcho autoritetas buvo neginčijimas, kadangi pastarasis savo lyderystės gebėjimus įrodė kariaudamas partizaninį karą prieš japonų okupacinę armiją, vėliau ir prieš amerikiečius, sūnui tėvo vertą lyderio statusą reikėjo sukurti dirbtinai. Valdžios perdavimui buvo ruošiamasi ilgai, todėl Kim Čen Iro biografija apaugo mitais ir legendomis, prilygstančiomis Jėzaus apsireiškimui. Propaganda teigia, jog Kim Čen Iras gimė 1942 metais, japonų okupacijos metu, slaptoje partizanų stovykloje, įrengtoje ant korėjiečių istoriškai garbinamo, protėvių kilmės vieta laikyto Baekdu ugnikalnio. Per jo gimimą danguje įsižiebė nauja žvaigždė, žiema pavirto vasara ir pasirodė dviguba vaivorykštė. Iš tiesų sovietiniai įrašai liudija, jog Jurijus Irsenovičius Kimas gimė 1941 vasario 16 d. Rusijoje, Sibire, mažame žvejų kaimelyje netoli pasienio. Tolesnis biografijoje aprašytas jo gyvenimas irgi nepaprastas. Būsimasis lyderis išmoko vaikščioti būdamas trijų savaičių, o po aštuonių jau ir šnekėjo. Mokydamasis universitete parašė 1500 knygų, ir net šešias pilnas operas. Lyderis pasižymėjo antgamtinėmis galiomis, nes minties galia galėjo valdyti orą, buvo pasaulinė stiliaus ikona bei išrado mėsainį!

6. Užsienio piliečių grobimai

Nuo Korėjos karo pabaigos Šiaurės Korėjos režimas sistemiškai pagrobė šimtus tautiečių iš Pietų Korėjos. Deja, šis reiškinys pasaulinio dėmesio susilaukė tik tada, kai paaiškėjo, jog 1980–1990 metais žmonės nelegaliai buvo grobiami ir Japonijoje. Tokijas oficialiai pareiškė, jog pasigedo 17 savo piliečių, tačiau režimas pripažino tik apie 13 jų „pradingimą“, iš jų tik dvi poros 2002 metais buvo grąžintos į tėvynę. Tikrasis daugumos pagrobtųjų skaičius ir jų likimai tikriausiai niekada nebus atskleisti. 2012 metais speciali Jungtinių Tautų komisija paskelbė, jog „grobimų tikslas buvo užsienio kalbų mokymas šnipų rengimo mokyklose“. Visgi garsiausia pagrobimo istorija tiesiogiai siejama su pačiu Kim Čen Iru, kadangi šis, būdamas didelis filmų mėgėjas, jaunystėje pats vadovavo šalies kino studijai. Kalbama, jog nusivylęs vietiniais kino pramonės talentais, 1978 metais įsakė pagrobti tuo metu garsų Pietų Korėjos režisierių Shin Sang-ok ir jo žmoną aktorę Choi Eun-hee. Pora po perauklėjimo lageriuose buvo priversta dalyvauti korėjietiško Godzilos perdirbinio „Pulgasari“ kūrimo procese (filmą su angliškais subtitrais galima rasti YouTube). Sutuoktiniai visgi sugebėjo ištrūkti iš režimo pančių. 1986 metų vizito Vienoje metu jie pabėgo į JAV ambasadą ir ten pasiprašė prieglobsčio. Ši istorija parodo, jog gyvenimas kartais būna keistesnis už bet kokį filmo scenarijų.

7. Kim Čen Namo nužudymas

Kiek yra žinoma, Kim Čen Iras su keturiomis skirtingomis moterimis susilaukė net septynių vaikų. Informacija apie Kimų dinastijos atžalas nuo visuomenės ypač kruopščiai slepiama, tačiau bent iš pradžių, rodės, jog įpėdinystei buvo ruošiamas vyriausias sūnus Kim Čen Namas (Kim Jong-nam). Jis buvo nužudytas 2017 m. vasario 13 d. Kvala Lumpūro tarptautiniame oro uoste. Šiaurės Korėjos užverbuoti agentai prieš Kim Čen Namą panaudojo tarptautinių konvencijų uždraustą, nervus paralyžiuojančią medžiagą „VX“. Kas atsitiko, kad Kimų dinastijos įpėdiniu turėjęs tapti asmuo galiausiai pats tapo režimo auka? Buvęs tėvo favoritas gėdą užsitraukė, kai 2001 metais su padirbtu Dominikos Respublikos pasu buvo pagautas Tokijo Narita oro uoste. Koks jo kelionės tikslas? Pasivažinėjimas „amerikietiškais kalneliais“ Disneilende... Po šio incidento Kim Čen Namas su šeima pasitraukė į savanorišką tremtį Makao saloje, ir, patogiai pakeitęs nuomonę, tapo aršiu režimo kritiku. Įtariama, jog Kinijos valdžia jį laikė savo pašonėje tam atvejui, jei kartais atsirastų galimybė į valdžia „pasodinti“ labiau kinų nuomonės paisantį įpėdinį. Nužudymo priežastis? „Kim Čen Namas atsisakė sugrįžti atgal į Pchenjaną ir dėl to buvo duotas įsakymas (jį – aut.) pašalinti“, – teigia neatskleistas „Time“ žurnalo šaltinis.

8. „Biuras 39“ ir metamfetamino imperija

Nuo tada, kai 2006 metų spalį Šiaurės Korėja įvykdė pirmą požeminį branduolinį bandymą, Jungtinės Tautos vis plėtė ir griežtino režimui suvaržyti skirtas sankcijas. Įvairus finansinių operacijų ir užsienio valiutos šaltinių atkirtimas turėjo tapti botagu, priversiančiu Šiaurės Korėją nusileisti ir atsisakyti savo branduolinių ambicijų. Akivaizdu, jog dabartinės geopolitinės įtampos rodo, jog sankcijos nedavė norimo rezultato, kadangi korėjiečiai surado būdų prasimanyti užsienio valiutos. „Biuras 39“, atsakingas už nelegalių įplaukų generavimą, užsiiminėja metamfetamino pramoniniais kiekiais Pietryčių Azijoje gaminimu bei platinimu, pinigų padirbinėjimu, žmonių ir ginklų kontrabanda. Dienraštis „The Daily Beast“ pranešė, jog „Biuras 39“ per metus Pchenjanui uždirba apie milijardą dolerių įplaukų. Priklausomumo nuo metamfetamino problema yra opi ir Šiaurės Korėjoje. „The North Korea review“ 2013 metais po atlikto tyrimo paskelbė, jog nuo šio narkotiko gali būti priklausoma iki 40% populiacijos. Pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos pasakojimu, narkotikas dėl alkio malšinimo ir jėgų antplūdžio savybių būdavo duodamas paprastiems darbininkams, siekiant padidinti jų darbo našumą.

9. Išnuomojami vergai

Dar vienas būdas apeiti finansines sankcijas ir užsidirbti užsienio valiutos grynaisiais yra Šiaurės Korėjos piliečių nuoma kitoms valstybėms. Skaičiuojama, jog apie 90 tūkstančių korėjiečių nežmoniškomis sąlygomis dirba užsienyje. Mongolijoje jie pluša šachtose, Kinijoje – tekstilės fabrikuose, o Rusijos Sibire apie 25 tūkstančiai išnuomotų vergų kerta medžius. Pasak BCC žurnalistinio tyrimo, Sibiro darbo stovyklos primena Stalino laikų gulagus: 90% uždarbio pasisavina režimas, kertant mišką nesilaikoma net minimalių darbo saugos reikalavimų, todėl gausu nelaimingų atsitikimų ir netgi mirčių, drausmė užtikrinama ir pagundos dezertyruoti užkertamos gana paprastu būdu – dirbančiųjų šeimos tėvynėje laikomos įkaitais. Sunku patikėti, bet ši gėdinga praktika persikėlė ir į Europą. Saulėtoji Malta ir dabartinė Lenkija irgi mielai naudojasi pigiu, 12 valandų per dieną, šešias dienas per savaitę vargstančių Šiaurės Korėjos piliečių triūsu. Jungtinių Tautų ataskaita skelbia, jog iš vergų nuomos Pchenjanas uždirba nuo 1,2 iki 2,3 milijardų dolerių per metus.

10. Šiaurės Korėjos propagandos „perliukai“

Režimo garsiai ištrimituoti neįtikėtini laimėjimai dažnam vakariečiui sukelia ironišką šypseną ar net juoką, tačiau nuo pasaulio atkirstiems ir mažai išsilavinusiems korėjiečiams, matyt, – nacionalinio pasididžiavimo jausmą.

Pristatysiu keletą tokių propagandos pavyzdžių. 2012 metais Šiaurės Korėjos archeologai atrado mistinių vienaragių urvą. Pasak „mokslininkų“ ant vienos iš šių būtybių jodinėjo legendinis karalius Tongmyongas, Korėjos pusiasalyje įkūręs Koryo karalystę, gyvavusią nuo 277 metų pr. Kr. iki 668 metų po Kr. 2014 metais Valstybinė žiniasklaidos agentūra pranešė, jog šalies kosmoso agentūra (jos angliškas trumpinys NADA iš ispanų kalbos išvertus reiškia „nieką“) pasiuntė pilotuojamą misiją į Saulę ir sėkmingai nutupdė kosminį laivą ant žvaigždės paviršiaus. 2016 metais Kim Jong Unas iškilmingai paskelbė, jog šalies mokslininkai išrado vaistą, galintį išgydyti vėžį, AIDS ir Ebolos virusą...

Ar Kim Čen Unas beprotis?

Tokia situacija, kai ne tik vakarietiška žiniasklaida, bet ir aukščiausi JAV pareigūnai palaiko Kimų dinastijos, kaip bepročių su atominiais ginklais, reputaciją, iš tiesų yra gana pavojinga. „Jei jūs manote, jog Kim Čen Unas iracionalus, tada jūs iš esmės jį nuvertinate“, – teigia Harvardo Kenedžio mokyklos Korėjos tyrimų grupės direktorius Džonas Parkas (John Park). Toks požiūris iš esmės trukdo suprasti Šiaurės Korėjos politikos logiką ir skatina nepagrįstų lūkesčių režimo atžvilgiu iškėlimą. Dabartinė Donaldo Trampo administracija taip pat mano, jog, griežtinant sankcijas, galima Kim Čen Uną atvesti į protą ir priversti jį atsisakyti tolesnio branduolinės programos plėtojimo. Bet ar iracionalūs Kimai galėtų geležiniuose gniaužtuose išlaikyti valdžią daugiau nei pusę amžiaus, jei būtų tokie iracionalūs, kaip kad bandoma juos pavaizduoti? Logika, kuria operuoja režimas, gana paprasta – išsilaikyti valdžioje bet kokia kaina ir atremti visas išorės ir vidaus grėsmes. Šiaurės Korėjos branduolinė programa yra grynai gynybinė, skirta išorės priešams atgrasyti, tai – svarbiausias režimo ilgalaikiškumą užtrinantis koziris. Kim Čen Unas būtų beprotis tuo atveju, jei sutiktų programos atsisakyti.

© 2017 „XXI amžius“