Karo šmėkla tebestovi

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Pasaulio žiniasklaidoje nenutyla užuominos apie galimą Trečiąjį pasaulinį karą. Tai girdime ne tik iš politikų kalbų, bet liūdniausia, kad jaučiame iš kai kurių karinių veiksmų. Tokia padėtis susiklostė ne naujojo JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) prezidentavimo pradžioje, bet jau ir jo pirmtakas Barakas Obama (Barack Obama), prieš baigdamas kadenciją, pripažino, kad pasaulyje egzistuoja pavojinga Azijos ašis. Šiaurės Korėjos vadas Kim Čen Unas karštligiškai siekia pasigaminti branduolinių ginklų ir turėti tolimojo nuotolio raketų, pajėgių nešti atominę galvutę, bijodamas, kad jo neištiktų toks pat likimas, kaip Irake Sadamo Huseino ar Libijoje Muamaro Kadafio. Iki 2017 metų birželio vidurio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno įsakymu iš viso buvo atlikti 108 raketų bandymai, o kai valdė jo tėvas Kim Čen Iras, per 16 metų branduolinių bandymų buvo atlikta 17 kartų. Pentagonas pripažino, kad Šiaurės Korėjos raketų paleidimo bandymai, ypač paskutinieji, buvo sėkmingi. JAV raketinės gynybos agentūros admirolas Džeimsas Sairingas (James Syring) pranešė JAV gynybos komitetui, kad jau šiandien Šiaurės Korėja turi tolimojo nuotolio su branduoline galvute raketų, galinčių pasiekti Kaliforniją, San Francisko, Sietlo miestus. O 36 raketų gaudymo sistemos, išdėstytos Aliaskoje ir Kalifornijoje, nedaug ką pajėgtų... Po įvairių Šiaurės Korėjos grasinimų JAV išdėstė priešraketinį skydą, kuris gintų Pietų Korėjos žmones nuo galimai paleistų apie 20 tūkst. įprastinių raketų, kurios per 30 minučių sunaikintų pusę milijono žmonių.

Galbūt Pentagono generolai blogai miega. Kol JAV valdė B. Obama, pavojus valstybės saugumui tapo daugiau nei realybe. Į tarptautinį JAV ir jos sąjungininkų spaudimą, Kinijos nepritarimą Šiaurės Korėjai jos jaunasis lyderis tvirtai atsakė, kad dėl branduolinės programos sustabdymo nediskutuotina. Ir iš visos psichologijos bei karinių veiksmų atrodo, kad Šiaurės Korėja pirmoji gali suduoti smūgį Pietų Korėjai, Japonijai ar JAV dėl karinio spaudimo ir įvestų sankcijų per Jungtines Tautas. Šiaurės Korėja sėkmingai išbandė ir zenitinių raketų imituojamą JAV laivų užpuolimą (jūroje pastatyti taikiniai buvo tiksliai sunaikinti). Galbūt Pietų Korėjoje vyksta stiprūs pasiruošimo darbai civiliams gyventojams apsaugoti. Pietų Korėjos sostinėje Seule, tik 60 km nuo sienos, gyvena apie 10 mln. žmonių. Neseniai išrinktas naujasis Pietų Korėjos prezidentas Mun Če Inas (Moon Jae-in), kada tik gali, tiesia alyvų šakelę Šiaurės Korėjai. Jis pasiūlė drauge abiejose Korėjose rengti 2030 metų olimpines žaidynes. Naujasis Pietų Korėjos prezidentas buvo suabejojęs amerikiečių greitai pastatytos antiraketinės sistemos reikalingumu. Iš pradžių Pietų Korėjos generolai slėpė „Tahhad“ sistemos įrengimo faktą nuo prezidento, bet dabar ji jau veikia. Jei Kinija buvo pareiškusi stiprų protestą dėl amerikietiškos priešraketinės sistemos, vadinasi, tokia priemonė yra efektyvi ir labai reikalinga. Į pacifistines Pietų Korėjos prezidento užuominas jaunasis Šiaurės Korėjos lyderis spjovė, atlikdamas naujus raketų bandymus dar tą pačią dieną. Taigi diplomatija veikia kuo aktyviausiai.

Birželio 30 dieną JAV apsilankęs Pietų Korėjos prezidentas Mun Če Inas išgirdo ryžtingą JAV vadovo D. Trampo palaikymą. Šis sakė, kad strateginės kantrybės era baigėsi, ir pareiškė apie glaudžius kontaktus dėl saugumo ir ekonominių priemonių su Pietų Korėja bei Japonija, kad apgintų savo sąjungininkus ir JAV piliečius nuo grasinimų, kilusių iš Šiaurės Korėjos. D. Trampas sakė, kad kartu pasitinka brutalaus ir pavojingo Šiaurės Korėjos režimo grėsmes, o balistinių ir branduolinių raketų programos reikalauja apibrėžto atsakymo. JAV prezidentas pareiškė turįs įvairius tolimesnius pasirinkimus. Kokie jie? Finansinė parama Šiaurės Korėjai mainais už branduolinių bandymų nutraukimą jau buvo suteikta, bet tai nepadėjo, o režimas dar labiau sustiprėjo. Gal įveiks per Kiniją? Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping), atrodo, elgiasi santūriai, lyg ir palaikydamas JAV poziciją, bet apžvalgininkai pastebi, kad Kinijos vadovybė dažnai veikdavusi dviprasmiškai. Jeigu būtų galėjęs ir norėjęs stabdyti Pchenjano agresiją, Kinijos prezidentas būtų jau seniai tai padaręs. Kai Pekinas taikydavo Jungtinių Tautų sankcijas (dabar nutraukė anglies eksportą, kuris sudaro 99 proc. Šiaurės Korėjai reikiamo kiekio), visada Kinijos produkciją pakeisdavo prekės iš Rusijos. Istorija parodė ir Vladimiro Putino kalbos, ginančios Šiaurės Korėją, dabar patvirtina, kad Rusijos prezidentas stovi už Šiaurės Korėjos lyderio nugaros. Jis nebūtų toks drąsus, jei nejaustų V. Putino palaikymo. Kodėl mūsų žiniasklaidoje negirdime, kad Šiaurės Korėjos ginkluotės pagrindą sudaro Rusijoje pagaminta technika? Užsienio spaudoje apie tai radau medžiagos pakankamai. Tiesa, Kinijos jaunimas prijaučia Pietų Korėjai, nes tai – pramonės ir pažangos šalis, o Šiaurės Korėja – vargo ir priespaudos. Naujasis Pietų Korėjos prezidentas yra susitaręs su Kinijos vadovu, kad jeigu Šiaurės Korėjos kariuomenė pultų Pietų Korėją, tai Kinijos armija veržtųsi į Šiaurės Korėją. Gaila, kad Pietų Korėja, turinti 50 mln. gyventojų, bijo 25 mln. varge nustekentų šiaurės korėjiečių. Tas susitarimas su Kinijos prezidentu Si Dzinpingu reiškia mažiausiai dalies Šiaurės Korėjos žemių perleidimą Kinijai. Netgi JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas (James Mattis) padėkojo Kinijos vadovui už bendradarbiavimą, tačiau pridūrė, kad Pietų Kinijos jūros neapleis. (2016 metų vasarą irgi tvyrojo didelė įtampa dėl Kinijos noro viešpatauti šioje jūroje, bet kai JAV laivai pradėjo plaukti, Pekinas nusileido.) Dabar tebevyksta Pietų Korėjos karinių veiksmų derinimas su JAV ir Japonija, o šios šalies vyriausybė liepė 60 tūkst. japonų išvykti iš Pietų Korėjos namo. Laukimas galbūt nieko gero neduos, nebent bus stipriau pasiruošta. Kai kurie komentatoriai teigė, kad valdant B. Obamai buvo susilpninta JAV karinė galia. Ir tada triuškinančiam smūgiui, jeigu dar įsiterptų nežinomi faktoriai (pavyzdžiui, Kinijos, o greičiau Rusijos savanoriai kaip Donbase), gali neužtekti pajėgų. 2017 metų birželio pradžioje pratybose netoli Japonijos krantų dalyvavo 12 karo laivų ir šeši povandeniniai. O laivas „Nimitz“ pasuko atgal į San Diego bazę. Pratybose dalyvavo ir keli Japonijos laivai. Birželio viduryje JAV lėktuvnešis „USS Vinson“ apleido Korėjos pusiasalio vandenis ir grįžta į San Diego bazę, kitas – „Ronald Reagan“ – prisiglaus Japonijos karinėje bazėje „Yokosuka“, o trečiasis – povandeninis „Cheyenne“ – pasiliko arti „židinio“. Karo ekspertai nustebo, kad esant tokiai sutelktai JAV ir Pietų Korėjos karinei jėgai, Šiaurės Korėjos lyderis, laivams būnant netoliese, net tris kartus išbandė raketų paleidimą ir dar imitavo lėktuvnešių puolimą. Tai neįsivaizduojamai rimta. Japonijos ir Šiaurės Korėjos santykiai visada buvo kritiško lygio. Šiaurės Korėjos agentai nuo 1977 iki 1983 metų pagrobė šimtus Japonijos piliečių. Dalis jų dingo be žinios.

Italų apžvalgininkas Frederikas Džovanis Sala (Federico Giovanni Sala) teigia, kad Japonija darosi dar labiau ryžtingesnė spręsdama ir likviduodama Šiaurės Korėjos pavojų. Keičiamas Japonijos konstitucijos 9 straipsnis leis panaudoti Japonijos karines pajėgas už savo teritorijos ribų. Būta minčių įsigyti Japonijai atominę bombą, bet JAV karinė strategija tam nepritaria, be to, Japonija yra pasirašiusi branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Buvo planuota smogti vienai iš Šiaurės Korėjos raketų bazių, bet tokiu atveju reikalingas Vašingtono pritarimas. Žiniasklaida teigia, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Unas bijo netikėto JAV prevencinio smūgio ir jo nužudymo. Jis keičia miegojimo vietas, tapo labai nervingas ir baimingas.

Jokia žiniasklaida nesužinos, kiek abiejose pusėse yra ginklų ir kada gali atsiverti ugnis. Stovime prie nežinomybės slenksčio. Tolimesni įvykiai priklauso grynai nuo JAV ir jos sąjungininkų vadovų apsisprendimo. O D. Trampas gerai išklauso Pentagono vadų patarimus. Karo metu jis yra visos JAV sistemos vadas. Atrodo, kad JAV ginkluotų pajėgų vadas ir prezidentas D. Trampas bus ryžtingas ir toliau. Žada sustiprinti karinę paramą Ukrainai, tik sunku pasakyti, kiek. Teigiama, kad Ukraina už pusę milijardo dolerių gaus gynybinių ginklų. Gal D. Trampas ir nenorėtų skelbti sankcijų Rusijai, bet Senatas tai daryti priverčia. Vis dėlto matyti, kad D. Trampas yra ryžtingesnis, negu buvo manyta rinkiminės kampanijos metu. Žinoma, dar nesibaigė tyrimai dėl jo komandos sąsajų su Rusija.

Sirijoje JAV paleistos 59 „Tomahawk“ raketos subombardavo Bašaro al Asado režimo aerodromą ir keliolika lėktuvų. Birželio 6-ąją JAV vadovaujama koalicija sunaikino režimą palaikančių pajėgų dalinį, artėjusį prie Tanafo. Birželio 16 dieną Sirijos pietuose JAV dislokavo salvinės raketų ugnies sistemas. Taip siekiama apginti Tanafo bazę, kur amerikiečiai apmoko provakarietiškus sukilėlius, kovojančius su džihadistų grupuote „Islamo valstybė“ (ISIS). Ši bazė svarbi dar ir tuo, kad, kontroliuojant Sirijos pietinį pasienį prie Jordanijos, bus lengviau užkirsti kelią islamistams skverbtis į Izraelį. Birželio 19 dieną Sirijoje, Rakos provincijoje, JAV vadovaujama koalicija numušė Sirijos lėktuvą, o Rusija tai pavadino agresijos aktu. JAV gynybos sekretorius D. Metisas džentelmeniškai paaiškino, kad lėktuvas mėtė bombas, todėl tai buvo atlikta dėl savigynos. Jau matyti, kad šiame regione ginama „Amerikos didybė“. Priešingai buvo B. Obamos valdymo metu. Jis vis pareikšdavo „susirūpinimą“, palikdamas savo žmones (apmokytą Laisvosios Sirijos kariuomenę) B. Asado lėktuvų atakoms. O V. Putinas tuoj įsakė, kad, jeigu JAV koalicijos lėktuvai priartės prie B. Asado kontroliuojamų teritorijų Sirijos Vakaruose, jie taps taikiniais, t. y. bus irgi numušti. Itin svarbios detalės atsiskleidžia Pentagono vadovo kalboje. D. Metisas kreipėsi į įstatymų leidėjus, svarstančius prezidento D. Trampo pasiūlytą 2018-ųjų biudžetą. Prezidentas nori apkarpyti Valstybės departamento išlaidas ir dar labiau padidinti Pentagono biudžetą, nors ir nesiekia rekordinio finansavimo padidinimo, siūlomo kovingesnių respublikonų. Siūloma Pentagonui skirti 574 mlrd. dolerių bendroms gynybos išlaidoms ir dar 65 mlrd. dolerių papildomoms karo meto išlaidoms – iš viso 639 mlrd. dolerių. Kitų metų gynybos biudžetas bus apie 50 mlrd. dolerių, arba 10 proc. didesnis nei 2017-ųjų bazinio finansavimo lygis. Visgi tai yra tik 3 proc. daugiau nei numatė B. Obamos administracija. Atkreipkime dėmesį į frazę „tik trimis procentais didesnis“. Vadinasi, ir taikingasis B. Obama suprato, kad jo „persikrovimo“ politika buvo klaida. Protestuodamas prieš B. Obamos politiką karinėje srityje buvęs jūrų pėstininkų generolas D. Metisas pasitraukė iš karo tarnybos. Atstovų Rūmų ginkluotųjų tarnybų komitete jis pareiškė: „Joks priešas mūšio lauke nepadarė daugiau žalos mūsų kariuomenės parengčiai negu Obamos karinė politika“. Vėliau B. Obama pats ėmė didinti JAV kariuomenės finansavimą. Čia tinka vėl prisiminti dabar jau JAV gynybos sekretoriaus D. Metiso žodžius: „Ir Rusija, ir Kinija prieštarauja pagrindiniams pasaulio tvarkos, itin kruopščiai kurtos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, aspektams“. Jis patvirtino, kad Pchenjanas siekia sukurti ginklą, kuris galėtų smogti Jungtinėms Valstijoms. D. Trampas į tai atsakė: „Tai nenutiks“. D. Metisas ir JAV kariuomenės Generalinio štabo vadas generolas Džo Danfordas (Joe Dunford) priminė, kad tai būtų karas, visiškai nepanašus į mūsų matytą 1953-aisiais (tais metais buvo užbaigtas karas Korėjos pusiasalyje). Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Unas šalies šiaurėje, tarp kalnų, miškų masyvuose, turi įrengtas būstines – slėptuves, iš kurių kritiniu atveju galės paleisti raketas su cheminio ar kitokio pobūdžio masino naikinimo ginklais. Yra vilties, jog protas nugalės, nes abi pusės numato katastrofiškas karinio susirėmimo pasekmes. Todėl Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Unas, siekdamas išeiti iš susidariusios situacijos, pradės siekti derybų. Jis turbūt jaučia, kad, jei ir bus šimtai tūkstančių žuvusių Pietų Korėjos ir JAV karių, vis tiek galutinai būtų sutriuškinta Šiaurės Korėja. Pasak Pentagono vadovo D. Metiso, JAV turi 20 kartų daugiau galių sunaikinti priešą. Tiesa, Šiaurės Korėjai panaudojus branduolinį ginklą, gali žūti ir dalis Tokijo gyventojų (o jų apie yra apie 30 mln.).

Telieka ne tik diplomatams ir karininkams dirbti, bet ir mums, tikintiesiems, prašyti Viešpaties, kad katastrofa neįvyktų. Prašykime, kad pasikartotų stebuklas ir abi Korėjos susivienytų taikiu būdu, kaip stebuklingai įvyko Sovietų Sąjungos žlugimas. Ar ne todėl V. Putinas keršija JAV ir Vakarų valstybėms, kur tik gali. Karą Afganistane pralaimėjusi Rusija tebeginkluoja talibų judėjimą. D. Trampas leidžia patiems Pentagono vadams nuspręsti, kiek reikia karių suvaldyti situaciją. JAV karas Afganistane tęsiasi jau 16 metų. Kai sudėta daug lėšų ir aukų, atsitraukti negalima. JAV pasiųs mažiausiai 4 tūkst. karių į Afganistaną. Persvarstoma strategija, kad neužtenka kovoti fronte su talibais, bet reikia įtraukti visuomenę. Bręsta Afganistano gyventojų mąstymo pokyčiai. Kai buvęs talibas rėžėsi į kitų talibų gretas kaip kamikadzė, paklodamas keliolika fanatikų, vyko streikai prieš Afganistano vyriausybę, kodėl ji nesustabdo teroro aktų. Taigi eiliniams afganams pabodo išpuoliai. Jie nori taikos be talibų valdžios ir be islamo ISIS. O JAV buvo priversta panaudoti didžiąją bombą (bombų motiną), kurią numetė Afganistane į ISIS bunkerius (tiesa, talibai irgi kovoja su Islamo valstybės kariais).

Dar žvilgtelėkime į naują politinį fenomeną – Kataro diplomatinę krizę. Ši valstybė tik 1971 m. rugsėjo 3 d. paskelbė nepriklausomybę, atsiskirdama nuo britų. Tai – valstybė, turinti 11 437 km² ir apie 2,5 mln. gyventojų. 2013 metų surašymo duomenimis, tik 278 tūkst. buvo vietinių gyventojų, jie sudarė tik 13 proc., o 1,5 mln. buvo atvykę iš kitų kraštų. Indų gyvena apie 545 tūkst., antroji gausi tautinė bendruomenė yra nepaliečiai, filipiniečiai, bengalai. 90 proc. tikinčiųjų praktikuoja sunitiškos pakraipos islamą. Tik 10 proc. sudaro šiitai, kurie visada bus Irano pusėje. Tai, kad Kataras palaiko draugiškus santykiai su Iranu, nėra priežastis jį kaltinti, nes kiekviena valstybė siekia ekonominės naudos. Kataras su Iranu išgauna suskystintas dujas Persijos įlankoje. Tai – moderni, turtinga dujų valstybė, prisiglaudusi prie Saudo Arabijos pusiasalio. Jos išlaikoma televizijos stotis „al–Jazeera“ yra mėgiama ne tik Arabų, bet ir Vakarų Europos pasaulyje. Oficiali Kataro kalba yra arabų. Teisiniu požiūriu Kataras yra emyratas, turintis absoliučią monarchijos valdžią. Pagal 2008 metais paskelbtą Konstituciją, renkamas parlamentas neturi efektyvių galių šalies valdyme. Kataro emyras, turėdamas pasakiškas turtų gelmes, ėmėsi vadovo vaidmens šiame regione ir Afrikos žemyne. Jis tarpininkavo nustatant pasienio ribas tarp Eritrėjos ir Džibučio, iki pilietinio karo padėdavo išspręsti tarp Egipto ir Sirijos kilusius ginčus. Tai – vienintelė regiono valstybė, kuri yra užmezgusi stiprius ekonominius ryšius su Izraeliu, nuolat palaiko Izraelio valstybės ekonominę delegaciją sostinėje Dohoje. Kita vertus, Kataro šeichas Tamimas bin Hamadas al Tanis diplomatijoje rodo daug prieštaravimų: jo vadovybė stipriai finasiškai remia Egipte nuversto prezidento Mohamedo Mursio organizaciją „Broliai musulmonai“. Kataras po 2014 metų konflikto Gazos Ruože skyrė 1 mjrd. dolerių atstatyti Gazos infrastruktūrą bei kare nukentėjusiai liaudžiai. Deja, pagalba daugiau pasinaudoja „Hamas“ negu eiliniai palestiniečiai. Ir išvis tie ES milijardai, skiriami Palestinos autonomijai, patenka į „Hamas“, todėl reikėtų nutraukti finansavimą, kol „Hamas“ puldinės Izraelio teritoriją ir užsiiminės teroristine veikla (jų kovotojai švenčių metu sveikinasi kaip hitlerininkai). Įsižiebus dabartiniam diplomatiniam konfliktui „Hamas“ lyderiai bėgo iš Kataro. Saudo Arabijos karalius Salmanas bin Abdulazizas ir karūnuotasis princas Mukrinas bin Abdulazizas buvo įspėję Kataro šeichą dar 2014 metų kovą atšaukdami ambasadorių iš Dohos. Tačiau Kataras, išklausęs Golfo įlankos šalių priekaištus, vėl įsijungė į Saudo Arabijos bloką. Vadovaujant Er Rijado koalicijai, 1000 Kataro karių dalyvauja Jemene, kovodami su šiitais sukilėliais prezidento Hadi pusėje. Taigi Kataras konkrečiomis priemonėmis kovoja su Irano palaikomais šiitais. JAV ten turi didžiausią regione bazę. Iš ten JAV lėktuvai vykdo antpuolius prieš islamistus Sirijoje ir Irake. Ir štai Bahreinas pirmasis paskelbė nutraukiantis diplomatinius santykius su Kataru, o paskui tą patį padarė kitos regiono valstybės. Saudo Arabijos karalius pareikalavo: „Pasiimkite savo karius iš Jemeno“ ir nutraukė diplomatinius santykius su Kataru. Paskui Saudo Arabiją tą patį padarė Egiptas, JAE, Jemenas, Libija ir Maldyvai. Netrukus Saudo Arabijos šalininkai pateikė 13 reikalavimų, kurių Kataras neskuba vykdyti, prašydamas, kad pirmiau turi būti nutraukta blokada. Pagelbėti kaimynui suskubo Iranas, atsiųsdamas maisto produktų. Turkija žada atsiųsti papildomai karių į savo įrengtą karinę bazę. Nors politinė įtampa ir didelė, bet karo čia nebus – tai Kataro šeichui užtikrino Pentagono vadovas. Tai – šeimos konfliktas dėl lyderystės regione. Kataras dažnai aplenkdavo net Saudo Arabiją. Tačiau baisiausia yra tai, kas laukia Sirijos kurdų. Jie, išvalę regioną nuo islamistų, įkūrė keturių kantonų autonomiją ir norėtų pasilikti Sirijos sudėtyje, bet turėti stiprią decentralizuotą autonomiją. Turkijos prezidentas Tajipas Erdoganas trokšta kraujo. Turkijos kariuomenė, užėmusi pozicijas pulti Rojachą, pirmiausia tikisi užimti Šehbą, Efriną. Rytų Turkijoje, ypač pasienyje prie Sirijos, praktiškai vyksta kariniai veiksmai. Mažesnių gyvenviečių kurdams įsakoma pasitraukti. Kaip teigiama Kurdistano tinklalapyje, Turkijos kariai elgiasi baisiau už islamo kovotojus. Kurdai šaukiasi pasaulio pagalbos, bijodami, kad, kai bus išvaduota Raka, amerikiečiai juos išduos, kadangi Turkija yra NATO narė. O iš tikrųjų reikėtų žiūrėti prigimtinės teisės, kad 35 milijonų tauta turėtų savo valstybę – Kurdistaną. Kodėl JAV prezidento Vudro Vilsono (Woodrow Wilson) 1918 metais paskelbta tautų apsisprendimo teisė negalioja kurdams? Juk T. Erdoganas rūpinasi palestiniečiais, tai kodėl dabar žudo savo piliečius brolius musulmonus? Iki šiol JAV remia kurdus, teikdama ginkluotę kaip JAV sąjungininkams. O Turkijos prezidentas, kalbėdamas apie kurdus, nežino kito žodžio, tik „teroristai“. Iš tiesų tai yra labai demokratiški, tvarkingi, mylintys žemę ir laisvę musulmonai, dažniausiai sunitai, o Irane – šiitai. Čia reikia pasidžiaugti ir V. Putino elgesiu, kad jis neišdavė kurdų. O Kazachstano sostinėje Astanoje pasirašytas susitarimas dėl Sirijos ateities, yra naudingas Turkijai, Rusijai ir Iranui, bet ne kurdams. JAV nedalyvavo šiose derybose. Italijoje veikia pagalbos centrai Sirijos kurdams, reikėtų, kad ir mūsų politikai tarptautinėje erdvėje pradėtų reikalauti Kurdistano nepriklausomybės. Bus laimingesni ir Turkijos žmonės, ir turėsime didesnį stabilumą regione. Izraelitai, patys siekę savo valstybės, yra jautrūs kurdų siekiams, bet jie tiesiogiai nesikiša. Vyksta Izraelio bendradarbiavimas su kurdais (keliolika Izraelio savanorių dalyvauja Pešemergos gretose). Karo šmėkla vis tebeklaidžioja Azijoje, Ukrainoje, Sirijoje, bet dar tiesia kaulėtas rankas užgniaužti kurdų laisvę. Šalin mirtie, bet „mažas esi ir pakeisti nieko negali“.

© 2017 „XXI amžius“