JAV ir Šiaurės Korėjos karas – ar išvengiamas?

Liepos 1-ąją JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pasakė, kad ilgus metus trukusi strateginė kantrybė Šiaurės Korėjos atžvilgiu nepasiteisino ir atėjo laikas ryžtingam atsakui. Bendroje spaudos konferencijoje su Pietų Korėjos prezidentu Mun Če Inu (Moon Jae-in) JAV prezidentas sakė: „Mes drauge susiduriame su beatodairiško ir brutalaus režimo keliama grėsme“. D. Trampas ragino Šiaurės Korėją skubiai pasirinkti geresnį kelią. Pietų Korėjos prezidentas buvo nuosaikesnis – jis pabrėžė dialogo su Šiaurės Korėjos vadovybe svarbą. Anot jo, Pietų Korėja sieks gynybos reformos ir toliau gerins savo gynybinius pajėgumus. Susitikimo metu Šiaurės Korėjos tema buvo svarbiausia, ir Mun Če Inas pabrėžė, jog Azijos ir Ramiojo vandenyno regione tikrą taiką gali garantuoti tik stiprios saugumo priemonės. JAV prezidentas patvirtino, kad Vašingtonas artimai bendradarbiauja su Pietų Korėja, Japonija bei kitais pasaulio partneriais diplomatinių, saugumo ir ekonominių priemonių srityje, siekdamas apginti savo sąjungininkus ir JAV piliečius nuo Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės.

Pastarieji šeši mėnesiai buvo pakankamai įtemptas laikotarpis Korėjos pusiasalyje. Kaip rašo CNN, daugelis atidžiai Šiaurės Korėjos veiksmus stebinčių apžvalgininkų negalėjo nepripažinti, kad situacija gali pakrypti labai pavojinga linkme. Kad ir kaip būtų, kritinė riba vis dar neprieita, ir taip veikiausiai yra todėl, kad tiek JAV prezidentas D. Trampas, tiek Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Unas ir jų patarėjai labai gerai žino, kokią kainą teko sumokėti kovojant prieš 67 metus pradėtame Korėjos kare. Per Korėjos karą, kuris faktiškai taip ir nesibaigė, žuvo maždaug 600 tūkst. Šiaurės Korėjos ir net milijonas Pietų Korėjos civilių gyventojų. Be jų, buvo paaukotos ir šimtų tūstančių karių gyvybės. Karo prisiminimai Šiaurės Korėjoje gyvi iki šiol. Jais naudojantis vykdoma Kim Čen Uno režimą stiprinanti propaganda. Dabar atsirado ir kur kas grėsmingesnių branduolinių ginklų panaudojimo tikimybė, todėl, jei konfliktas vėl įsižiebtų, jo pasekmės veikiausiai būtų dar pražūtingesnės.

Birželį vykusioje spaudos konferencijoje Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Džeimsas Metisas (James Mattis) sakė: „Jei prieisime prie karinio sprendimo, neįtikėtino masto tragedijos neišvengsime“. Organizacijos „Center for American Progress“ vyr. analitikas Adamas Muntas (Adam Mount) televizijai CNN sakė: „Karo grėsmė pusiasalyje su pertraukomis juntama nuo pat Korėjo karo pabaigos. Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Šiaurės Korėja įrodė, kad gali susitvardyti, kitaip sakant, suvaldyti kilusią krizę ir atsitraukti nuo karo slenksčio. Abi valstybės stengiasi išvengti karo, kuris nepasitarnautų niekieno interesams“. Nors Korėjos pusiasalyje nenuslūgstanti įtampa gali sparčiai peraugti į kur kas didesnę grėsmę keliančią situaciją, apie tolesnius veiksmus vienareikšmiškai spręsti gana sunku, nes tarp galimų scenarijų – ir branduolinių smūgių nulemtos katastrofos, ir palyginti nedidelio masto artilerijos atakos, kurių nebūtų galima pavadinti visuotino karo veiksmais. Didžiausias pavojus siejamas su gausiai apgyvendintais miestais, tokiais kaip Seulas (jame ir aplinkiniuose rajonuose gyvena apie 9,7 mln. gyventojų) arba Tokijas (kartu su priemiesčių teritorijomis jo populiacija – maždaug 38 mln.). Sostinėms suduoti branduoliniai smūgiai būtų tiesiog katastrofiški dėl neįtikėtino žmonių žūčių skaičiaus. Vis dėlto, kovojant labiau įprastais ginklais, aukos taip pat būtų skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių.

Dar 2002 metais du buvę Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriai Ešas Karteris (Ash Carter) ir Viljamas Peris (William Perry) laikraštyje „Washington Post“ rašė: „Kilus dar vienam Korėjos karui, susirėmimai vyktų tankiai apgyvendintose Seulo apylinkėse. Mūsų karo strategų nuomone, Jungtinių Valstijų ir Pietų Korėjos pajėgos turėtų stengtis sulaikyti šiaurės kryptimi nuo Seulo besiveržiančius Šiaurės Korėjos dalinius, tačiau gynybos kaina, šiaip ar taip, būtų milžiniška“. Jie susirūpinę rašė: „Kovose žūtų tūkstančiai Jungtinių Valstijų ir dešimtys tūkstančių Pietų Korėjos karių, o šalies kelius užtvindytų minios pabėgėlių. Šiaurės Korėjos nuostoliai būtų dar didesni. Susirėmimai būtų intensyvesni nei kada nors nuo pastarojo Korėjos karo meto kovų“.

Nerimas dėl Seulą galinčios ištikti katastrofos juntamas ir šiandien. Rodžerio Kavazoso (Roger Cavazos) iš organizacijos „Nautilus Institute“ 2012 metais atlikto tyrimo duomenimis, mėginant atremti įprastas Šiaurės Korėjos artilerijos atakas, nukreiptas į Pietų Korėjos pajėgas, per pirmąsias minutes žūtų 3 tūkst. žmonių, o per pirmąją susirėmimų dieną jų skaičius išaugtų iki 64 tūkst. Tyrime nurodoma, kad vienas apšaudymas gali nusinešti maždaug 30 tūkst. civilių gyvybių. Negalima pamiršti, kad Jungtinių Valstijų, Pietų Korėjos ir Japonijos pajėgų pozicijos (taip pat civilių gyvenamosios teritorijos) gali tapti Šiaurės Korėjos balistinių raketų taikiniais. Pasak ekspertų, Šiaurės Korėjos disponuojama karinė technika ir įgūdžiai neatitinka galimų iššūkių. Pavyzdžiui, manoma, kad didžioji dalis šios šalies ginkluotės yra pasenusi arba netinkamai veikianti. Tokie spėjimai pateikti 2016 metais geopolitinės žvalgybos organizacijos „Stratfor“ Šiaurės Korėjos keliamos grėsmės analizėje. Tačiau, kaip teigia „Stratfor“ analitikai, nors palyginti su Jungtinių Valstijų amunicija Šiaurės Korėjos karinės oro ir jūrų pajėgos atrodo gana nykiai, tiek vienų, tiek kitų keliama grėsmė yra gana didelė. „Net ir tuo atveju, jei branduolinio ginklo pavyktų išvengti, atsakomieji Šiaurės Korėjos veiksmai lemtų masines katastrofas“, – 2016 metais teigė „Stratfor“ analitikai.

Kilus visuotiniam karui, svarbiausia Jungtinių Valstijų užduotimi taptų eliminuoti Šiaurės Korėjos keliamą branduolinio ginklo panaudojimo grėsmę. Tam Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos galėtų panaudoti 24 naikintuvus „F-22“, galinčius gabenti po dvi 450 kilogramų sveriančias bombas, ir 10 bombonešių „B-2“, kurių bombomis būtų galima pasiekti požeminius bunkerius ir taip pakirsti Šiaurės Korėjos branduolinę infrastruktūrą. Dėl unikalių charakteristikų šios brangiai kainuojančios, sunkiai susekamos platformos galėtų būti pagrindinėmis priemonėmis atliekant bet kokias prieš branduolinį ginklą nukreiptas operacijas, – teigia „Stratfor“ analitikai. Jungtinės Valstijos galėtų panaudoti ir sparnuotąsias raketas „Tomahawk“ (ypač tikslius ginklus). Jas galima paleisti iš jūroje esančių objektų ir nukreipti į tolimiausius taikinius. „Stratfor“ analitikai svarsto, jog Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos, turėdamos pakankamai laiko pasiruošti, netoli Šiaurės Korėjos pakrantės galėtų nepastebimai dislokuoti du iš keturių sparnuotosiomis raketomis ginkluotų „Ohio“ klasės povandeninių laivų. Jais papildžiusios regione jau dislokuotus daugiafunkcinius 7-osios flotilės laivus ir kreiserius, Jungtinės Valstijos būtų pasiruošusios surengti misiją, per kurią galėtų panaudoti daugiau nei 600 sparnuotųjų raketų.

Didžiausia problema siejama su žvalgybos operacijomis. Lig šiol nėra aišku, kiek būtent branduolinių ginklų komunistinė valstybė turi savo arsenale. Nežinomos ir tikslios ginklų buvimo vietos. Šio tipo informacijos apie Šiaurės Korėją rinkimas pareikalavo nemenkos Jungtinių Valstijų išmonės ir pastangų. Buvęs CŽA direktorius Maiklas Heidenas (Michael Hayden) Šiaurės Korėją pavadino pačia sudėtingiausia planetoje žvalgybai tenkančia teritorija. Be šios informacijos JAV negali turėti šimtaprocentinės garantijos dėl visiško Šiaurės Korėjos keliamos branduolinės grėsmės eliminavimo per pirmuosius karo etapus, todėl tikimybė, kad Šiaurės Korėja gali atakuoti žemyninę Jungtinių Valstijų teritoriją, ir toliau egzistuotų. M. Heidenas samprotavo, kad dar iki dabartinės prezidento D. Trampo kadencijos pabaigos Šiaurės Korėja tikriausiai sugebės sukurti ir pagaminti Sietlą (JAV miestą) galinčių pasiekti branduolinių ginklų.

Tradicinio karo atveju Kim Čen Unas veikiausiai būtų priverstas pasitraukti iš posto, nebent Pekinas, vienintelis Pchenjano tikrasis sąjungininkas, įsikištų suteikdamas Šiaurės Korėjai pagalbą. Reikia manyti, kad Šiaurės Korėjos politikos strategai šitai supranta, todėl nors tokių provokuojančių veiksmų kaip raketų paleidimas neatsisakys, elgsis pakankamai atsargiai, kad išvengtų atitinkamo ginkluoto priešininkų atsako. Net ir tuo atveju, jei Jungtinėms Valstijoms ir Pietų Korėjai pavyktų operatyviai nuversti Kim Čen Uno režimą, šį įvykį lydėtų visa virtinė po karo kilsiančių komplikacijų. Pchenjano branduolinis arsenalas veikiausiai taptų labiau pavojingas, be to, patektų į pasitikėjimo nekeliančias rankas. Konfliktas sukeltų pabėgėlių krizę, o pakitusi regiono galių pusiausvyra lemtų šalių pretenzijas užsitikrinti kuo didesnę įtaką ir tai dar labiau didintų nestabilumą. Pekinas vertina Pchenjaną kaip strateginį buferį, apsaugantį nuo konfrontacijos su Amerikos remiama Pietų Korėja. Jei Šiaurės Korėjos režimas žlugtų, Korėja gali tapti susivienijusia Jungtinių Valstijų sąjungininke, o tada pastarosios kariai neišvengiamai atsidurtų prie Kinijos sienos. Tad nors karas tarp Šiaurės Korėjos, JAV ir Pietų Korėjos atrodo neišvengiamai grėsmingas, vis dėlto įvairios nuo jo pasekmių priklausančios jėgos yra suinteresuotos, kad jis nekiltų.

© 2017 „XXI amžius“