Kam gyventi pavojinga

Kan. doc. dr. Robertas PUKENIS

Svarbių įvykių, kurie lemia pasaulio taiką ir tautų laisvę, yra daug. Apie vienus mes sužinome iš viešosios erdvės, o kiti lieka sąmoningai nuslėpti, kad žmonės nepanikuotų. Būtų galima pasirinkti vieną valstybę arba vieną sritį ir apie ją kalbėti išsamiau. Nežinau, kas skaitytojui būtų įdomiau? Žinoma, stengsiuos pateikti medžiagą, kurios mažiau buvo paskelbta kitur.

Dar 2015 metų gegužę Ukrainos prezidentas Petras Porošenka pradėjo dvasinio auklėjimo programą – išvalyti Ukrainą nuo sovietinių stabų palikimo. Ukrainoje buvo 1320 Lenino skulptūrų, tačiau dabar nebeliko nė vienos. Jos buvo išmontuotos kiekviename mieste, miestelyje ir kaime, kuris patenka į Kijevo vyriausybės kontrolės zoną. Be to, dauguma vietovardžių buvo pervadinti Ukrainos herojų pavardėmis. Tiesa, komunistų valdymo laikus primenantys statiniai vis dar stovi Rytų Ukrainoje, kuri yra kontroliuojama prorusiškų separatistų. Svarbiausia pastebėti, kad mūsų maža Lietuva Ukrainai daug gelbsti. Čia yra dideli mūsų Prezidentės ir Vyriausybės nuopelnai. Štai vienas Ukrainos politikas prasitarė, kad letalinių ginklų Ukraina yra gavusi tik iš vienintelės Lietuvos. Nežinau, gal geriau tokį dalyką būtų laikyti paslaptyje, o gal tai yra paskatinimas didžiosioms valstybėms, kad ir jos taip elgtųsi. Pakartosiu JAV senatoriaus Džono Makeino (John McCain), žodžius, kuriuos jis adresavo tuometiniam prezidentui Barakui Obamai (Barack Obama), kad jam gėda dėl JAV, kad ši neleidžianti Ukrainos žmonėms patiems apginti laisvę. Juk Ukraina yra nukentėjusioji pusė ir niekada neužpuls Rusijos, o turėdama prieštankines ir sparnuotąsias raketas, apsigintų, mažiau nukentėdama (o dar prisiminkime 1994 metų Budapešto memorandumą, kuriuo buvo garantuota Ukrainos teritorinė neliečiamybė, jai atsisakius branduolinių ginklų, bet apie tai jau rašiau anksčiau). Šiuo metu, kai Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi tapo Džeimsas Metisas (James Mattis), atrodo, reikalai juda Ukrainos naudai, bet vis dar ilgokai svarstoma. Ryžtinga yra buvusio JAV ambasadorius prie NATO, o dabar JAV paskirto atstovu taikos deryboms Ukrainoje Kurto Volkerio (Kurt Volker) pozicija, kad Ukrainą reikia aprūpinti tikraisiais ginklais, nes daugiau kaip trejus metus vykstantis konfliktas nėra nurimęs, ir dėl to jis apkaltino Rusiją. Šiemet, birželio 21 dieną, Ukrainos prezidentas P. Porošenka trečią kartą lankėsi Vašingtone. Faktas, kad jis buvo priimtas Baltuosiuose rūmuose anksčiau už Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, Kijeve vertinamas kaip svarbi pergalė. P. Porošenka, čia pirmiau apsilankęs, galėjo daugiau paaiškinti ir nuteikti JAV prezidentą, kad sutikęs V. Putiną Hamburge, daugiau žinotų apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Be kita ko, Ukrainos prezidentas paragino JAV Kongresą priimti rezoliuciją, kuria Holodomoras 1932–1933 metais sovietų režimo šalyje sukeltas badas, nuo kurio mirė milijonai žmonių būtų pripažintas genocidu. Galima drąsiai teigti, kad prie JAV prezidento vairo stojus D. Trampui, Ukrainos ir Gruzijos palaikymas yra ryžtingesnis ir konkretesnis. Tai liudija padažnėję manevrai, auganti karinė pagalba ir aukštų pareigūnų vizitai.

Rugpjūčio 24-ąją, Ukrainos nepriklausomybės dieną, Kijeve lankėsi pats Pentagono vadovas Dž. Metisas. Vienas iš Ukrainos diplomatų sakė, kad ledai pajudėjo, bet dar neaišku, ar Rusija tikrai išves savo karius iš okupuotų Donbaso ir Luhansko sričių. Atrodo, kad specialiojo JAV pasiuntinio Ukrainai K. Volkerio ir Rusijos prezidento padėjėjo Vladislavo Surkovo derybose pagrindinis darbotvarkės klausimas buvo, kokiomis sąlygomis Rusija pasitrauks iš Donbaso. Taigi nors prorusiški separatistai Rytų Ukrainoje vienašališkai paskelbė naują „valstybę“ – „Mažąją Rusiją“, kuriai, kaip pareiškė apsišaukėlis separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, priklauso Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika, atrodo, kad V. Putinas atsisakė pripažinti tą „Mažąją Rusiją“. Tai rodo, kad Kremlius nenori gilinti konflikto. Bet čia dar gali būti eilinis manevras: „Tu paskelbk „Mažąją Rusiją“, o mes jos nepripažinsime, taip suklaidinsime pasaulį, kad mes tikrai nesikišame į Rytų Ukrainos įvykius, o žmonės patys savo noru veržiasi gyventi su mumis“. Rytų Ukrainoje nuolat vyksta karo veiksmai, bet tose pačiose pozicijose. Deja, separatistams ten nėra saugu gyventi dėl Ukrainos žmonių keršto. Neseniai buvo nužudyti du separatistų deputatai, o paminklai, pastatyti kovotojams už „Tėvynės išvadavimą“ arba atsiskyrimą nuo Ukrainos, irgi nuolat sprogdinami. Ukrainiečiai jau nebepirks anglies iš šitų „respublikų“, o JAV laivais atveš anglį, ir ji nebus brangesnė. Rugpjūčio 27 dieną Ukrainos prezidentas P. Porošenka Tviteryje pasveikino separatistų kontroliuojamo Donecko gyventojus su miesto gimimo diena, sakydamas, kad kova už Donecko sugrąžinimą Ukrainai tęsiasi: „Mes jūsų nepamiršome ir sunkiai kovojame už jūsų grįžimą į Ukrainą. Esu tikras, kad mūsų Donecke vėl skambės Ukrainos himnas!“

Taigi Ukraina kyla tapdama vis savarankiškesė, labiau atsigręžusi į Vakarus. ES panaikino vizų režimą ukrainiečiams. Lietuva sukūrė Ukrainai pagalbos metinį projektą, panašų kaip Maršalo planas. Kaip pranešė Ukrainos Ekonominio vystymo ministras Stepanas Kubivas, tai bus finansinė ES pagalba iki 5 milijardų eurų per metus. Šita Lietuvos parlamento iniciatyva numato ekonominę, politinę ir finansinę pagalbą Ukrainos integracijos į ES kontekste. Dabar apie tai diskutuojama pagrindinėse tarptautinėse finansinėse institucijose. Tariamasi, kaip suburti Ukrainos draugus ir kaip tikslingiau realizuoti šią pagalbą? Maršalo planas, buvo JAV pagalba po Antrojo pasaulinio karo sugriautai Vakarų Europai atstatyti, o pavadinimas kilęs iš JAV valstybės sekretoriaus, generolo ir politiko Džordžo K. Maršalo (George K. Marshall) pavardės. 1947 m. birželio 5 d. šis JAV sekretorius Harvardo universitete pristatė plano apimtį ir tikslus – atstatyti Vakarų Europos ekonomiką, bei visą ūkį. Pagalba apėmė 15 Europos valstybių ir Turkiją, o 1949 metais pagalbą pradėjo gauti ir VFR (Vokietijos Federacinė Respublika). 1953 metais Dž. Maršalas už tai buvo apdovanotas Nobelio Taikos premija. Naivūs ir geri amerikiečiai panašią pagalbą pasiūlė Stalinui ir Rytų Europos vyriausybėms bei Suomijos valdžiai. Stalinas uždraudė priimti šitą amerikiečių pagalbą. Suomiai, galbūt iš principo (jeigu nepadėjote 1939 metų Žiemos kare su sovietais, tai dabar ją turėkite), irgi atsisakė. Gaila, kad šiandien Vakarų Europos politikai labai dažnai pamiršta, kiek gero JAV yra padariusi pasauliui (šį kartą nekalbėsime apie Jaltos konferencijos, įvykusios 1945m. vasario 4–11 d Kryme, pasekmes ir išdavystes. Toje konferencijoje susitiko JAV, Jungtinės Karalystės ir Tarybų Sąjungos vyriausybių vadovai: prezidentas Franklinas Ruzveltas (Franklin Roosevelt), Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) ir TSRS vadovas Josifas Stalinas, kuris sąjungininkams praktiškai diktavo pokario sąlygas. O tie ponai, išsigandę Vokietijos grėsmės, nes vis dėlto Rusija stojo į lemiamą kovą su hitlerine Vokietija, atidavė pusę pasaulio „draugui“ Stalinui. Todėl buvę sąjungininkai labai greitai atsidūrė priešinguose apkasuose Korėjoje, Vietname, o to padalinimo pasekmė yra šiandieninė Šiaurės Korėja. Taigi pamąstykime ir pamatysime, kad D. Trampas daugeliu klausimų yra teisus.

Vis dėlto sankcijos gerai veikia Rusijai dėl Krymo, o Kinijai – dėl Šiaurės Korėjos. Jungtinėse Valstijose sistema yra išbandyta ir sugeba veikti, kad būtų pusiausvyra tarp prezidento ir Senato bei Kongreso. Šį kartą susivieniję ir respublikonai, ir demokratai priėmė griežtas sankcijas Rusijai. Taigi JAV gelbsti Europą, bet kartais ir jai reikia paramos, vienybės bei solidarumo iš ES. JAV priima sankcijas, o kelios ES sostinės nenori jų taikyti, esą nebus naudos. Globaliniame pasaulyje itin svarbi ekonominė galia. Todėl tai, kas įmanoma, reikia pirkti tik iš sąjungininkų. Vokietijos užsienio reikalų ministras Zigmaras Gabrielius (Sigmar Gabriel) ir Austrijos kancleris Kristianas Kernas (Christian Kern) bendrame pareiškime teigia: „ES ir JAV turi bendrą interesą griebtis veiksmingų ir vieningų priemonių, siekdamos išspręsti Ukrainos konfliktą“. Beje, sankcijos buvo pradėtos 2014 metais Rusijai aneksavus Krymą ir dėl Maskvos aktyvumo, palaikant separatistus Rytų Ukrainoje. Tačiau, kaip teigia šie politikai, nėra priimtina grasinti ekstrateritorinėmis nelegaliomis sankcijomis Europos įmonėms, kurios siekia plėsti Europos aprūpinimo energija tinklą. Jie teigia, kad „politinės sankcijos negali būti jokiu būdu sujungtos su ekonominiais interesais. Europos aprūpinimas energija yra europiečių klausimas, bet ne JAV“. Šis pareiškimas kvepia nedraugiškumu ir trumparegiškumu. Jeigu negalite apsieiti be rusiškos energijos, tai patys ir ginkitės. O gal iš viso jau nebereikalinga JAV pagalba. Juk JAV, ypač prie valstybės vairo atėjus D. Trampui, siūlo ir suskystintų dujų, ir naftos. Galbūt vamzdynais gaunamos dujos ar nafta ir yra pigesnė, bet už tai kiek kartų vokiečiai ir austrai buvo priklausomi, V. Putino terorizuojami, kad žiemą neturės dujų, nes esą bus užsuktas vamzdis. Ekonominė priklausomybė diktuoja ir politinę. Bet tai yra derybų objektas, sudarant sandėrį, kainos svarstomos ir jos priklauso nuo kiekio. JAV apgynė Vakarų Europą šaltojo karo metais, kai čia stovėjo 300 tūkst. amerikiečių karių. Kiek JAV tam išleido pinigų? Todėl visai teisus JAV prezidentas, sakydamas: „Jūs esate skolingi, nes labai nedėkingi“. Dėkingumas pasireiškia per tarpusavio supratimą. Importuojant energetinius šaltinius iš JAV, ten atsiras naujų darbo vietų, augs ekonominė galia, o tada ir JAV bus pajėgesnė finansuoti tiek ES, tiek kitų šalių gynybą.

Man atrodo, kad reikėtų bent vieną tautą paaukoti Rusijai. Tokia yra šiandien Venesuela, kurią nuo 1998 iki 2013 metų valdė prezidentas Hugas Čavesas (Hugo Chaves), pradėjęs Bolivaro revoliuciją, siekdamas socialinio teisingumo, bandė panaikinti korupciją ir, žinoma, kovoti su JAV įtaka. Taigi šiandien žmonės jau nebeturi ko valgyti, ant daugiaaukščių namų stogų augina daržoves, kad nereikėtų jų pirkti. Taigi išmokino taupumo. Dabar JAV įvedus sankcijas Venesuelai, V. Putinas norėjo suminkštinti D. Trampo širdį, sakydamas, kad sankcijų įvedimas šioje šalyje sukels dar didesnę sumaištį. Ir H. Čaveso įpėdinis prezidentas Nikolas Maduras (Nicolas Maduro) nebežino, ką daryti. Deja, spaudoje mažai rašoma apie situaciją socializmo panorėjusioje Venesueloje. Tiesa yra geriausias ginklas. Pripažinkime, kad Lotynų Amerikoje yra daug socialinio neteisingumo, gal ir aš ten būčiau kitoks, kovojantis su latifundijų turtuoliais, bet žmonės socializmo lyderį, charizmatinį veikėją H. Čavesą, kuris galėdavo kalbėti apie Venesuelą pusę dienos be sustojimo. prezidentu išsirinko laisvuose rinkimuose. H. Čavesas vykdė revoliucijos eksportą (aprūpindavo Kolumbijos sukilėlius finansine parama, o Kubai veltui duodavo naftos, nes Havanos vyriausybė irgi vos galą sudurdavo su galu, žmonės ir čia yra netoli bado), o tuščios kalbos Venesuelą privedė vos ne prie pilietinio karo. Čia yra pamoka visiems Lotynų Amerikos komunistams: amerikiečiai juk nesikišo, davė jiems paragauti socializmo, ir dabar žmonės jį išspjaus, o Venesuela taps normalia valstybe, kurioje yra dideli naftos telkiniai, ir žmonės nori gyventi labai gerai.

Buvęs Venesuelos prezdentas H. Čavesas dažnai kritikuodavo Kubos emigrantus dėl užmegztų JAV santykių su Kuba. O gal ir gerai, nes Kubos žmonės, bendraudami su amerikiečiais, taps laisvesni. Kubos likimas turbūt pakartos Sovietų Sąjungos žlugimą, ir Kuba bus laisva, tik nežinia, kokiu būdu tai įvyks. O dabar Havana dėkoja B. Obamai už diplomatinių santykių užmezgimą 2015 metais. Bet štai nauja žinia iš Kubos sostinės – per galimą akustinę ataką JAV ambasadoje Kuboje nukentėjo mažiausiai 16 JAV valstybės tarnautojų. JAV diplomatų klausos sutrikimai gali būti susiję su prietaisais, skleidžiančiais itin tylias, beveik negirdimas garso bangas, galinčias sukelti kurtumą. Tačiau JAV, Kanados ir Kubos pareigūnų atliekamas tyrimas kol kas tikrųjų kaltininkų neišaiškino. Reaguodamos į įvykį, JAV iš šalies išsiuntė du Kubos diplomatus. Nukentėjusieji, kurių dalis buvo išsiųsta iš Kubos, buvo gydomi JAV ir Kuboje, o juos prižiūrėjo amerikiečių gydytojai. Pati Kuba neigia kaip nors atakavusi užsienio šalių diplomatus ir tiria šių teiginių pagrįstumą. Taigi tas pats, kaip šaltojo karo metais būdavo panaudojamos spindulinės priemonės prieš amerikiečių diplomatus. Pats D. Trampas ėmė daugiau klausyti tradicinių JAV politikų. Tik taip suprantu, kodėl iš Baltųjų Rūmų pasitraukė apie 20 asmenų (patarėjų, atstovas spaudai). Prezidentas negali sumažinti JAV lyderystės ir įtakos pasaulyje. Tik taip skamba „Amerikos didybė“, kai kovoja už tautų laisvę. Todėl jis leido spręsti Pentagono vadovui ir klausė generolų nuomonės, ką toliau daryti su Afganistanu? Priešingai, nei buvo skelbta rinkimų kampanijoje, padidins karinį kontingentą iki 4 000 karių (iš viso bus 12 400 karių, neskaitant NATO), taigi JAV buvimas Afganistane tęsis ir po 16 metų. Pralaimėti negalima. Susidarytų vakuumas kaip valdant B. Obamai, kai prasidėjo Islamo valstybės kovų istorija. Geriau priešą mušti jo lizde negu savo namuose. Žinoma, JAV prezidentas paskelbė esąs atviras deryboms ir su Talibanu. Talibai irgi turi savų priešų – tai Islamo valstybė (Isis) ir „al Queda“, o kai jie peržengia Irano sieną, platindami opiumą, be teismo būna sušaudyti Irano pasieniečių. Laimė, kad Indija tampa JAV sąjungininke, nes auganti įtampa su Kinija dėl ginčijamų teritorijų Himalajuose, Butane, įtempti santykiai su Pakistanu, priverčia Indiją ieškoti realios sąjungos su JAV, Japonija ir Izraeliu. Neseniai įvyko Indijos, Japonijos ir JAV laivynų manevrai ginčytinoje jūroje su Kinija. Todėl D. Trampas traukia Indiją, kad padėtų valdyti Afganistano Talibaną.

Deja, D. Trampas nutraukė pagalbą Sirijos sukilėliams. Taigi artėja prezidento Bašaro al Asado pergalė, nors dar ISIS likučiai Sirijos vyriausybinėms pajėgoms įnirtingai priešinasi. Ar JAV pamatė, kad nėra šansų laimėti ir nuversti B.  al Asadą, ar čia yra ryšys su Ukraina? T.y. mainai: mes traukiamės iš Sirijos, o jūs – iš Donbaso. Tačiau Iranas, Irako šiitai, Sirijos alavitai ir Libano „Hezbolach“ iškilo kaip didžiausia grėsmė Izraelio saugumui. Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu keletą kartų lankėsi Maskvoje ir JAV, prašydamas, kad prie Golano aukštumų nebūtų prileistas Iranas ir nepriartėtų prie Izraelio sienos. Tačiau juk ta teritorija nebus tuščia, o B. al. Asadas neatiduos nė metro, susigrąžins viską. Rusija turi gražią savybę niekada neišduoti savųjų. Taigi Sirija vėl taps valdoma tirono.

Pasaulyje vyrauja didžiulė įtampa ir nepasitikėjimas. Žiniasklaidoje pradėta kalbėti apie branduolinį karą. Jei toks kiltų, jis greičiausiai prasidėtų Korėjos pusiasalyje. V. Putinas norėtų, kad JAV įklimptų Korėjoje, tada po „Zapad“ manevrų būtų galima šoktelėti „pasisvečiuoti“ į kaimyninę šalį. Padėk Dieve, kad taip neįvyktų.

© 2017 „XXI amžius“