Šventojo Sosto branduolinės grėsmės eliminavimo politika

Mindaugas Buika

Sutartį dėl branduolinių ginklų uždraudimo pasirašo Vatikano Santykių su valstybėmis sekretorius arkivyskupas Polas Ričardas Galageris

Pasirašyta nauja sutartis

Dabar, kai komunistinis Šiaurės Korėjos režimas provokuoja ir šantažuoja pasaulį termobranduolinio ginklo bandymais ir tų užtaisų galimų nešėjų, balistinių raketų, paleidinėjimais, su dar didesniu aktualumu iškyla taikos skelbėjų iniciatyvos dėl visiško branduolinio nusiginklavimo ir šios masinio naikinimo ginkluotės uždraudimo. Po to, kai 1970 metais įsigaliojo Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, o prieš du dešimtmečius, 1997-aisiais, pasiūlyta Branduolinio ginklo bandymų uždraudimo sutartis, šiemet tarptautinei bendruomenei yra pristatytas naujas teisinis aktas – Sutartis dėl visiško branduolinio ginklo uždraudimo (Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons). Šventasis Sostas, visada aktyviai prisidedantis prie panašių taikdariškų pastangų, buvo vienas pirmųjų rugsėjo 20 dieną pasirašęs ir ratifikavęs pastarąją sutartį. Iškilminga ceremonija – branduolinio ginklo uždraudimo susitarimą pasirašant dar 40 valstybių – įvyko Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke. Šventojo Sosto ir Vatikano miesto-valstybės vardu sutartį pasirašė ir ratifikavimo formalus atliko Santykių su valstybėmis sekretorius (užsienio reikalų ministro atitikmuo) arkivyskupas Polas Ričardas Galageris (Paul Richard Gallagher).

Sutartis dėl branduolinio ginklo uždraudimo neleidžia jo kūrimo, bandymų, gaminimo, įsigijimo, saugojimo, kaupimo, žinoma, naudojimo ir grasinimo naudoti. Galima pasakyti, jog ši sutartis yra pirmasis tarptautinis juridinis aktas, visiškai uždraudžiantis branduolinį ginklą, siekiant jo atsisakymo ir nusiginklavimo. Sutartis turėtų įsigalioti praėjus 90 dienų po to, kai jos ratifikacijos dokumentus Jungtinių Tautų Organizacijai įteiks mažiausiai 50 sutartį pasirašiusių valstybių. Rugsėjo 20 dieną Niujorke vykusioje ceremonijoje Sutartį dėl branduolinio ginklo uždraudimo pasirašė 40 šalių, taigi tikimasi spartaus jos patvirtinimo tęstinumo. Liepos 7 dieną Niujorke vykusioje Jungtinių Tautų organizacijos surengtoje konferencijoje minėtą sutartį priėmė 122 valstybės, tačiau ją rengiant nedalyvavo ir neparėmė kitos 69 šalys, priklausančios Jungtinių Tautų Organizacijai. Tarp pastarųjų buvo devynios branduolinį ginklą turinčios valstybės (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja, Indija, Pakistanas ir Izraelis) bei NATO karinio bloko narės. Taigi net įsigaliojusi sutartis mažai veiksminga realybėje, kadangi jai nepritaria didžiosios karinės galybės. Kita vertus, tas tarptautinis teisinis aktas turi aiškiai paskatinančią nuorodą ir įsitikinimą, jog pasaulis yra saugesnis be branduolinių ginklų, o ne su jais.

Susirūpinimas dėl Šiaurės Korėjos

Susitarimo dėl branduolinių ginklų uždraudimo pasirašymo proga dabar Niujorke vykstančioje 72-oje Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje buvo surengta dar viena, jau dešimtoji konferencija, kuria siekiama paspartinti ankstesnės, prieš 20 metų priimtos Visiško branduolinių bandymų draudimo sutarties (Comprehensive Nuclear Test Ban Treaty, CTBT) įsigaliojimą. Šioje konferencijoje kalbėjęs arkivyskupas P. Galageris pabrėžė, jog vis labiau aišku, kad branduoliniai ginklai suteikia klaidinantį saugumo jausmą. Jis priminė, jog Šventasis Sostas visada yra parėmęs bei ratifikavęs atominę ginkluotę ribojančias sutartis, nes yra įsitikinęs, kad branduolinio ginklo bandymų draudimas, įsipareigojimas neplatinti masinio naikinimo ginklų ir galiausiai siekiamas branduolinis nusiginklavimas yra artimai susiję. Todėl, vardan tvirtos taikos ir bendrojo gėrio, reikia, kad minėtos sutartys būtų kuo greičiau visuotinai priimtos, įsigaliotų su efektyvia jų tarptautine kontrole. Tai, jog praėjus 20 metų po CTBT sutarties pasirašymo vis dar nepavyksta pasiekti, kad ji įsigaliotų, rodo, jog tie du dešimtmečiai yra prarasti tam, kad pasaulis būtų išvaduotas nuo branduolinio karo grėsmės, būtų taikesnis ir išvengtų galimo masinio susinaikinimo. Todėl Šventasis Sostas kreipiasi į tos sutarties dar neratifikavusias valstybes, ypač branduoliniu ginklu disponuojančias, kad jos tai padarytų, pademonstruodamos politinę išmintį, drąsią lyderystę ir įsipareigojimą taikai bei visų bendrajam gėriui, sakė Vatikano užsienio reikalų ministras.

Tai neatidėliotina, žinant, jog dabar vėl išaugo grėsmė tarptautinei taikai, nes kai kurios šalys aktyviai vykdo branduolinio ginklo gamybos ir modernizavimo programą. Tai ne tik prieštarauja minėtai branduolinių bandymų draudimo sutarčiai, bet ir silpnina visuotinį saugumą pasaulyje. Arkivyskupas P. Galageris pripažino, kad šiuo atžvilgiu ypatingą susirūpinimą kelia Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo vystymo pastangos ir šios komunistinės šalies provokuojantis karinės galios demonstravimas, nors pačios totalitarinės valstybės žmonės gyvena labai skurdžiai. „Tarptautinė bendruomenė į tai turi atsiliepti, stengdamasi atnaujinti taikos derybas“, – sakė Vatikano užsienio reikalų ministras. Jo įsitikinimu grasinimai panaudoti karinę jėgą atsiliepiant į minėtus Šiaurės Korėjos veiksmus yra nepriimtini. Galimas branduolinio ginklo panaudojimas prieš Šiaurės Korėją būtų apgailėtinas, nes gali sukelti plataus mąsto konfliktą su neįsivaizduojamomis pasekmėmis. Reikia palikti tokius grasinimus, kaip ir perdėtą isterišką baimę ar karinio pranašumo ideologiją bei kitus vienašališkus veiksmus, kurie tik dar labiau provokuoja priešingos pusės branduolinio ginklo plėtojimo ir modernizavimo pastangas. Tai būtų panašu į šaltojo karo laikų ginklavimosi varžybų logiką, aiškino arkivyskupas P. Galageris. Jis pripažino, kad nereikia turėti iliuzijų dėl iššūkių, kurie susiję su pastangomis pasiekti, kad pasaulis būtų laisvas nuo branduolinių ginklų. Tačiau tolesnis tų ginklų vystymas, atnaujinimas ir kaupimas neša dar didesnį pavojų. Vadinamojo branduolinio atgrasymo pažadas klaidingai suvokiant, jog masinio naikinimo ginkluotė užtikrina saugumą, jau ne kartą patvirtino tragišką nepakankamumą.

Reikia nuoširdaus dialogo

„Branduoliniai ginklai negali sukurti stabilaus ir saugaus pasaulio, – tvirtino Šventojo Sosto atstovas. – Taika ir tarptautinis stabilumas negali būti grindžiamas abipusio susinaikinimo grėsme“. Taika, pasiekta branduolinės ar kitokios masinio susinaikinimo galios pusiausvyra su įvairiomis grėsmėmis ir baime, yra nestabili ir netikra. Mūsų epochos iššūkiai skatina pakeisti tą baimės ir nepasitikėjimo logiką ir vadovautis atsakomybės etika, kuriant pasitikėjimo atmosferą su daugiašalio dialogo vertybėmis nuolat atsakingai bendradarbiaujant tarp visų tarptautinių narių. „Tokios normos yra įkūnytos Jungtinių Tautų chartijoje, humanitarinėje teisėje, įvairiose ginkluotės kontrolės konvencijose ir kituose tarptautinės teisės elementuose, kurie būtini bendradarbiavimu paremtam saugumui“, – pabrėžė arkivyskupas P. Galageris. Toks teisinis pagrindas globalinei atsakomybės etikai ir branduolinio ginklo bandymo draudimo ar kitų panašių tarptautinių sutarčių efektyvus įsigaliojimas veiksmingai patvirtintų šios atsakomybės realumą.

Popiežius Pranciškus, 2015 metų rugsėjo 25 dieną kalbėdamas Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje, pabrėžė, jog šios organizacijos chartijos preambulėje ir pirmuose straipsniuose aiškiai formuluojama, kad tarptautinė teisinė santvarka turi remtis taikiu visų ginčytinų klausimų sprendimu, draugiškų santykių tarp tautų vystymu. Šiems teisingiems siekiams aiškiai prieštarauja etika ir teisė, kuri grindžiama abipusio susinaikinimo ir galimai visos žmonijos sunaikinimo pavojais naudojant branduolinius ginklus. „Todėl mes visi turime įsipareigoti siekti, kad pasaulyje nebeliktų branduolinių ginklų“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Šių metų kovą paskelbtame laiške Niujorke vykusiai konferencijai dėl visiško branduolinių ginklų eliminavimo, jis priminė, kad XXI amžiuje vis labiau tampa akivaizdu, kad vadinamasis branduolinis susilaikymas nebėra adekvatus atsiliepimas į naujuosius globalinius terorizmo, kibernetinio saugumo, ekologinių katastrofų, skurdo iššūkius.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad stiprėjanti tarpusavio priklausomybė ir globalizacijos procesas turi skatinti, kad į branduolinių ginklų grėsmę būtų atsiliepta abipusiu pasitikėjimu grindžiamu tarptautinės bendruomenės susitelkimu, siekiant tų ginklų eliminavimo. Tose bendrojo gėrio pastangose nuoširdus dialogas turi apimti visus: branduolines valstybes, šalis, kurios tokio ginklo neturi, karinį ir privatų sektorius, religines bendruomenes, pilietinę visuomenę, tarptautines organizacijas. Žmonija turi patvirtinti gebėjimą visiems kartu darbuotis mūsų bendruose namuose, tarnaujant tikrajai pažangai, kad pasaulis būtų žmoniškesnis, visuomeniškesnis ir integralus. Bendras žmonijos likimas reikalauja pragmatišku tvirtumu grindžiamo dialogo, kad konsoliduojančiu pasitikėjimu ir bendradarbiavimu būtų sukurtos sąlygos, kuriomis branduoliniai ginklai nebebus reikalingi taikiam visų žmonių saugumui užtikrinti.

© 2017 „XXI amžius“