Nusiginklavimas nėra utopija

Bažnyčia patvirtina integralios pažangos ir taikos sąsajas

Mindaugas Buika

Nusiginklavimas nėra utopija Bažnyčia patvirtina integralios pažangos ir taikos sąsajas

Susitikime liudijo atmoninį bombardavimą patyrusi japonė Masaka Vada

Šventasis Tėvas ir kardinolas Piteris Turksonas su branduolinio nusiginklavimo konferencijoje dalyvavusiais Nobelio taikos premijos laureatais

Nauja sutartis ir jos palaikymas

Popiežiui Pranciškui dedant visas įmanomas ganytojiškas pastangas tarptautinės taikos ir saugumo įtvirtinimui, Vatikane dalyvaujant daugeliui iškilių asmenybių, įskaitant grupę Nobelio Taikos premijos laureatus, vyko konferencija „Pasaulio be branduolinių ginklų perspektyvos ir integrali pažanga“. Šį lapkričio 10–11 dienomis vykusį ir plataus dėmesio pasaulyje sulaukusį susitikimą suorganizavusios Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos sekretorius arkivyskupas Silvanas Marija Tomazis (Silvano Maria Tomasi) sakė, kad „Šventasis Sostas stengiasi formuoti viešą nuomonę, įsitikinimą, jog pasaulis gali būti saugesnis be branduolinių ginklų, o ne su jais“. Žymusis Vatikano diplomatas pastebėjo, kad konferencijos idėja kilo po to, kai liepos mėnesį Jungtinių Tautų organizacijoje buvo priimta Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo. Ją palaikė daugiau kaip 120 JT narių, tačiau 69 valstybės, įskaitant branduolinį ginklą turinčias devynias šalis bei NATO karinės sandraugos nares, balsavime nedalyvavo ir neprisidėjo prie tos konvencijos rengimo.

Šventasis Sostas buvo viena pirmųjų valstybių ne tik pasirašiusių, bet ir ratifikavusių tą branduolinio ginklų draudimo sutartį, kuri įsigalios, kai ją ratifikuos bent 50 ją pasirašiusių šalių. Žinoma, ji net ir įsigaliojusi turės daugiau simbolinį ir idėjinį pobūdį, kadangi jos, kaip minėta, nepalaiko pasaulio pagrindinės karinę galią lemiančios šalys. Beje, branduolinio nusiginklavimo idėja turi platų žmonių ir tautų palaikymą dėl aktyvios taikdariškos pilietinių ir religinių organizacijų veiklos, jų svarių pastangų daryti įtaką vyriausybėms bei tarptautinėms struktūroms. Tai skatina ir iškilusi nauja įtampa dėl komunistinės Šiaurės Korėjos ir islamistinio Irano ambicingų raketinės ginkluotės bandymų bei sudėtingos situacijos NATO ir Rusijos santykiuose. Tokiu aplinkybių kontekste nereikia stebėtis, kad 2017 metų Nobelio taikos premija buvo paskirta organizacijų koalicijai ICAN, kuri kaip tik veda kampaniją dėl pasaulio išvadavimo nuo branduolinių ginklų. Šios koalicijos kordinatorė Beatrisė Fin (Beatrice Fihn) irgi dalyvavo Vatikano konferencijoje.

Realaus saugumo principai

Į šį susitikimą atvykę ankstesni Nobelio taikos premijų laureatai, iš viso jų buvo vienuolika, įskaitant ir žymų ekspertą Mohamedą el Baradėjų, daugelį metų vadovavusį Tarptautinei atominės energijos agentūrai, paskelbė kreipimąsi į popiežių Pranciškų. Tame rašte buvo išreikšta gili padėka ir Šventojo Tėvo dėmesio ir pastangų pripažinimas skatinti neatidėliotiną aštriųjų mūsų meto problemų sprendimą. „Ypač dabar, kai atsinaujino gili įtampa tarp branduolinius ginklus turinčių valstybių, mes sveikiname jūsų naujas iniciatyvas stiprinti pasaulio Taiką ir siekti bendrojo nusiginklavimo“, – pažymi Nobelio taikos premijos laureatai. Jie pripažįsta, kad pastaruoju metu vis labiau juntama sutelkta pilietinės visuomenės, religinių bendruomenių, tarptautinių organizacijų ir daugelio valstybių veikla ir karštas troškimas, kad pasaulis vėl taptų saugus nuo branduolinės grėsmės. Todėl po kelis mėnesius trukusių derybų JT būstinėje Niujorke buvo priimta Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo. Procesas vyksta toliau įvairiuose visuomenės sektoriuose, siekiant įtikinti branduolines valstybes, kad jos pasirašytų minėtą sutartį ir atsisakytų tos ginkluotės, gebančios akimirksniu sunaikinti viską, kas gyva. Uždavinys nėra lengvas, bet ir ne kažkokia utopija, žinant karštą didelės pasaulio gyventojų dalies troškimą bei derybų aukščiausiu lygiu galimybes. Nobelio taikos premijų laureatai pripažįsta, kad siekiant stabilios tarptautinės taikos, branduolinio ginklo neplatinimo ir galiausiai jo atsisakymo, reikia kurti patikimą visuotinio saugumo sistemą, kad nė viena šalis net negalvotų apie masinio naikinimo ginkluotės poreikį savo gynybai. Kartu reikia sukurti daugiašalės kontrolės mechanizmą, ypač žinant, jog vis daugiau šalių technologiškai yra pajėgios pasigaminti branduolinį ginklą, jeigu to norėtų. Ta kontrolės sistema turi būti visuotinė ir laisva nuo politinės įtakos, besiremianti pirmiausia etinėmis ir moralinėmis nuostatomis. Siekiant branduolinio nusiginklavimo, reikia atkreipti dėmesį į vykstantį kūrimą naujų autonominių letalinio ginklo sistemų, kurios gali pradėti veikti ir žudyti savarankiškai be žmogaus įsikišimo. Geriausias būdas sustabdyti šią trečiąją ginkluotės revoliuciją – tų ginklų uždraudimas prieš jiems patenkant į galimų konfliktų zonas.

Nobelio taikos premijų laureatai savo kreipimesi pažymi, kad nacionalinis saugumas, besiremiantis tik ginklais, karine strategija ar šalies kovinės galios stiprinimu negali apsaugoti nuo didžiųjų šiandienos iššūkių – klimato kaitos, terorizmo ar socialinę atskirtį didinančios globalizuotos ekonomikos. Atėjo laikas pripažinti, kad realus saugumas įmanomas tik rūpinantis svarbiausiais individų ir bendruomenių poreikiais ginant ir vystant bendrąjį gėrį. Baigdami pareiškimą, Nobelio taikos premijų laureatai, dar kartą padėkoję Šventajam Tėvui už iniciatyvas visos žmonijos naudai, pabrėžia savo pasirengimą prie jų kiekvienu įmanomu būdu prisidėti, pradedant nuo nusiginklavimo skatinimo taikos siekiams. Belieka tikėtis, kad ir popiežiui Pranciškui artimoje ateityje bus paskirta Nobelio taikos premiją, kurios jis, daugelio ekspertų nuomone, tikrai nusipelnė.

Nepasiduoti baimės logikai

Lapkričio 10 dieną audiencijoje priėmęs Vatikane vykusios branduolinio nusiginklavimo konferencijos dalyvius Šventasis Tėvas pripažino, jog joje nagrinėtos temos atžvilgiu galimas ir pesimizmas, nes tęsiamas ginklavimosi varžybų eskalavimas ir ginkluotės, ne vien branduolinės, modernizavimui skiriama vis daugiau biudžetinių lėšų. „Todėl realūs mūsų žmonijos šeimos prioritetai – skurdo įveikimas, taikos įtvirtinimas, švietėjiški, ekologiniai ir sveikatos apsaugos projektai ir žmogaus teisių užtikrinimas – tarsi tampa antraeiliais“, – apgailestavo popiežius Pranciškus. Tačiau juk negalime nekreipti dėmesio į tai, kokį katastrofišką poveikį žmonėms ir aplinkai gali turėti branduolinių užtaisų panaudojimas, kai visada išlieka jų atsitiktinio detonavimo grėsmė dėl kokios nors padarytos klaidos. Todėl branduolinių ginklų laikymas ir vystymas yra smerktinas, kadangi tarptautiniai santykiai negali visą laiką likti šios karinės galios ir baimės dėl galimo abipusio susinaikinimo įkaitais. „Masinio naikinimo ginklai, ypač branduolinė ginkluotė, nesukuria nieko daugiau, tik apgaulingą saugumą, – sakė Šventasis Tėvas. – Dėl to jie negali būti taikaus sambūvio pagrindu tarp žmonijos šeimos narių, kurie turi remtis solidarumo etika“. Tai paliudijo Vatikano konferencijoje dalyvavę Japonijos atstovai, patyrę Hirosimos ir Nagasakio atominį bombardavimą Antrajame pasauliniame kare, ir vėlesnių branduolinio ginklo bandymų aukos.

Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad dėl savo naikinančios galios branduolinė ginkluotė neturi prasmės ir taktinio atgrasymo strategijai, nes moksliniais pasiekimais, kurie skirti tarnauti geram tikslui, žmogaus reikmėms, šiandien vis labiau piktnaudžiaujama, siekiant pasipelnymo ar ideologinio pranašumo. Išvystytą branduolinę technologiją dabar nesunku perduoti skaitmeninės komunikacijos priemonėmis, todėl esami tarptautinės teisės ir kiti kontrolės įrankiai tampa nepakankami, kad būtų užkirstas kelias naujų valstybių įsijungimui į branduolinių ginklų turėtojų sąrašą. Nerimą kelia galimų branduolinių konfliktų scenarijai esant šiuolaikinės geopolitikos iššūkiams Rytų Europoje ar Pietryčių Azijoje, neužmirštant ir tarptautinio terorizmo provokacijų pavojaus. Beje, toje pasaulinės politikos painiavoje, vilties šviesą skleidžia stiprėjantis sveikas politinis realizmas. Tai patvirtino Jungtinėse Tautose taikdarių pastangomis priimta Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo. „Tarptautinės bendrijos narių dauguma yra įsitikinusi, kad branduoliniai ginklai ne tik prasilenkia su morale, bet turi būti laikomi nelegalia karo vedimo priemone“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Ta konvencija tokiu būdu užpildo juridinę tuštumą, kuri liko po to, kai tarptautinėmis sutartimis buvo uždrausti cheminiai ir biologiniai ginklai, giluminės bombos ir lauko minos. Dar svarbiau, kad prieš branduolinius ginklus susikūrė humanitarines iniciatyvas keliantis stiprus pilietinės visuomenės, daugumos valstybių, Bažnyčių, akademinio pasaulio aljansas.

Viešpats taikdarių pusėje

Padėkojęs už perduotą Nobelio taikos premijų laureatų laišką ir jo visapusišką taikdariškų pastangų palaikymą, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jis tik pratęsia savo pirmtakų mokymą. Buvo prisiminta išgarsėjusios palaimintojo Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum Progressio“ 50 metų sukaktis. Tame dokumente buvo išvystyta žmogiškosios pažangos koncepcija nurodant, kad „pažanga yra naujas taikos vardas“. Enciklikoje aiškinama, kad pažanga negali apsiriboti vien tik ekonomikos augimu, kad jos autentiškumas reikalauja integralumo, tai yra, kad paliestų „kiekvieną žmogų ir visą žmogų“. Todėl reikia atmesti dabar paplitusią resursų eikvojimo kultūrą ir, užuot tenkinus savanaudiškus dalinius interesus, sutelkti solidarumą su didelius sunkumus patiriančiais žmonėmis ir tautomis, siekti tikro visų susitaikymo.

Kartu su tokiu solidarumu reikia skatinti subsidiarumo principą, įtvirtinant visų gyventojų sluoksnių dalyvavimą šalių ir pasaulio reikaluose, įskaitant trokštamą nusiginklavimą. Galiausiai reikia skatinti tikrą kiekvieno asmens brandą neišardomoje sielos ir kūno, mąstymo ir veiklos vienybėje, tvirtino Šventasis Tėvas. Tik tokiu būdu veiksmingai ir visuotinai galima realizuoti siekius išvaduojant pasaulį nuo mirtį nešančios agresijos bei masinio naikinimo įrankių, priešingai tiems pesimistams, kurie laiko nusiginklavimą perdėta idealizacija. Prisiminta ir popiežiaus Jono XXIII enciklika „Pacem in Terris“, kurioje pirmą kartą iškelta visuotinio nusiginklavimo užduotis siekiant taikos, irgi pabrėžiant, jog šis troškimas turi paliesti kiekvieno žmogaus sielą. Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus patvirtino, jog Katalikų Bažnyčia ir toliau nepaliaujamai siūlys pasauliui savo išmintį ir sielovados pastangas, kad stiprėtų suvokimas, jog taika grindžiama integrali pažanga svarbi žemiškame visos žmonijos gyvenime, kuris vadinamas istorija. Taigi reikia drąsinti branduolinio nusiginklavimo pastangas, rodant pozityvų entuziazmą, kantrybę ir nuoseklumą, tikint, kad Viešpats visada yra mūsų pusėje.

Užbaigdamas Vatikano konferenciją Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas kardinolas Piteris Turksonas (Peter Turkson) darė preliminarines girdėtų pranešimų išvadas. Branduolinių ginklų naudojimas ir turėjimas pelno pasmerkimą, nes tie ginklai yra neproporcingo ir be pasirinkimo vykdomo naikinimo įrankiai. Atgrasymas branduolinio ginklo pagalba dabar nėra adekvatus atsiliepimas į naujus iššūkius pasaulyje. Jis nesukuria stabilios ir saugios taikos, bet tik kelia baimę ir provokuoja naujus konfliktus. Išlaidos branduolinei ginkluotei yra švaistymas resursų, kurie turi būti nukreipti tikrai taikiai pažangai. Pasaulis yra galimas be branduolinių ginklų, kuriant taiką teisingumo pagrindais. Kadangi integralus nusiginklavimas ir pažanga yra tarpusavyje susiję, šios globalinės problemos reikalauja globalinio atsakymo. Šis procesas turi būti pradėtas neatidėliojant su ilgalaikėmis perspektyvomis vedant kuo platesnį visų suinteresuotų šalių dialogą, neužmirštant ir maldos. Konkrečiai būtina kviesti visas valstybes pasirašyti ir ratifikuoti Branduolinių ginklų uždraudimo sutartį ir taip realiai investuoti į integralią žmonijos pažangą ir tikros taikos įtvirtinimą.

© 2017 „XXI amžius“