2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Nusiginklavimas nėra utopija

Bažnyčia patvirtina integralios pažangos ir taikos sąsajas

Mindaugas Buika

Nusiginklavimas nėra utopija Bažnyčia patvirtina integralios pažangos ir taikos sąsajas

Nauja sutartis ir jos palaikymas

Popiežiui Pranciškui dedant visas įmanomas ganytojiškas pastangas tarptautinės taikos ir saugumo įtvirtinimui, Vatikane dalyvaujant daugeliui iškilių asmenybių, įskaitant grupę Nobelio Taikos premijos laureatus, vyko konferencija „Pasaulio be branduolinių ginklų perspektyvos ir integrali pažanga“. Šį lapkričio 10–11 dienomis vykusį ir plataus dėmesio pasaulyje sulaukusį susitikimą suorganizavusios Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos sekretorius arkivyskupas Silvanas Marija Tomazis (Silvano Maria Tomasi) sakė, kad „Šventasis Sostas stengiasi formuoti viešą nuomonę, įsitikinimą, jog pasaulis gali būti saugesnis be branduolinių ginklų, o ne su jais“. Žymusis Vatikano diplomatas pastebėjo, kad konferencijos idėja kilo po to, kai liepos mėnesį Jungtinių Tautų organizacijoje buvo priimta Sutartis dėl branduolinių ginklų uždraudimo. Ją palaikė daugiau kaip 120 JT narių, tačiau 69 valstybės, įskaitant branduolinį ginklą turinčias devynias šalis bei NATO karinės sandraugos nares, balsavime nedalyvavo ir neprisidėjo prie tos konvencijos rengimo.

Kai į rusų tautą žiūrima kaip pašauktą viešpatauti Europoje

Kan doc. dr. Robertas PUKENIS

Po referendumo Kurdistano žmonės išėjo švęsti savo pergalės, bet ji buvo laikina

Prieš mėnesį „XXI amžiuje“ (2017 10 27, nr. 41, priede „XXI amžiaus horizontai“ Nr. 9.) straipsnyje „Ar jau vyksta naujas, antrasis Šaltasis karas?“ nagrinėti naujojo Šaltojo karo požymiai. Taip, jis jau vyksta. Jis yra užprogramuotas jau nuo caro Petro I laikų. Siūlau atidžiai perskaityti jo testamentą (iš: La Pologne historique, litteraire, monumentale et illustree. Redigee a la societe de litterature sous la direction de L. Chodzko. – Paris, 1839–1845, p. 25–27, vertė Nijolė Kašelionienė).

„Petro I testamentas Šventos ir nedalomos Trejybės vardu, mes, Petras I, ir t.t., visiems mūsų palikuonims, sosto paveldėtojams ir rusų nacijos vyresnybei.

Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik pastaroji pasieks aukščiausią savo jėgos ir išsivystymo lygį. Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją į Vakarus ir į Rytus periodišku judėjimu, palaimintu Apvaizdos, kuri barbarų invazijos keliu prikėlė romėnų tautą. Šios poliarinių genčių migracijos – kaip Nilo srovė, kuri tam tikrais laikotarpiais savo sultimis tręšė sulysusias Egipto žemes. Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys iš jos padarys didelę jūrą, kuri drėkins nualintą Europą, o jos bangos risis tolyn, nepaisydamos jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešintis, jei tik mano palikuonys mokės valdyti srovę. Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti:

Apdovanojimas filmui „Samių kraujas“

Švedų režisierė Amanda Kernel

Švedijos režisierės Amandos Kernel (Amanda Kernell) sukurtas filmas „Samių kraujas“ šiemet laimėjo Europos Parlamento (EP) įsteigtą LUX kino apdovanojimą. Lapkričio 14-ąją Strasbūre jį filmo aktorėms iškilmingai įteikė EP pirmininkas Antonijus Tajanis (Antonio Tajani).

Kartu su Danijos ir Norvegijos prodiuseriais pastatytame filme pasakojama apie jauną samių tautos mergaitę, kuri palieka savo bendruomenę šiaurės Švedijoje, nes svajoja apie kitokį gyvenimą. Tačiau siekdama savo tikslų ji patiria nemažai rasizmo ir priešiškumo dėl savo kilmės.

Kiti šių metų LUX apdovanojimo finalininkai buvo filmai „120 dūžių per minutę“ (rež. Robin Campillo, Prancūzija) ir „Vesternas“ (rež. Valeska Grisebach, Vokietija, Bulgarija, Austrija).

Dezinformacijos labirintuose

Grėsmės Lietuvai ne tik informacinio karo frontuose

„Lietuvos geležinkeliuose“ veikia rusiška valdymo įranga

Edvardas Šiugžda

Energetikos ir politikos ekspertė Agnia Grigas turi perspėjimų Lietuvai dėl Rusijos politikos. Kaune gimusi ir dešimties metų būdama į Jungtines Amerikos Valstijas su motina Virginija Šiaučiūnaite-Baranauskiene išvykusi Agnė Baranauskaitė-Grigas šiuo metu dirba Vašingtone. A. Grigas yra kelių knygų autorė: 2017 metais Harvardo universitetas išleido „Naujoji gamtinių dujų geopolitika“ (angl. The New Geopolitics of Natural Gas), 2016 metais Jeilio universitetas išleido „Po Krymo: Naujoji Rusijos Imperija“ (angl. Beyond Crimea: The New Russian Empire), „Energetikos ir atminties politika tarp Baltijos valstybių ir Rusijos“ (angl. The Politics of Energy and Memory between the Baltic States and Russia, 2012, Ashgate, antras leidimas – 2016, Routledge). Ji daro išvadą, kad Lietuvai, išsikovojusiai nepriklausomybę, Rusijos įtaka visada bus klausimas, apie kurį reikės galvoti ir didinti šalies saugumą, jos institucijų ir demokratijos stiprybę. Ji perspėja, kad Lietuvai suprantant būtinybę atsijungti nuo Rusijos elektros BRELL žiedo ir įdiegiant sinchronizaciją su Europos sistema, gali atsitikti ir taip, jog Rusija dar anksčiau įvykdys tą atsijungimą, tad Lietuva gali nesuspėti pasiruošti sinchronizacijai. Išties toji sinchronizacija pernelyg ilgai nusitęsia. Gerai, kad dujų srityje Lietuva jau turi suskystintų dujų terminalą, ir tai panaikino mūsų priklausomybę nuo Rusijos koncerno „Gazprom“ pretenzijų. Tačiau ne vien elektros energetikoje Lietuva lieka priklausoma nuo Rusijos. Dabar Seime vykstantis tyrimas parodė ir kitą sunkią bei, galima įtarti, grėsmingą priklausomybę nuo Rusijos. Tai – „Lietuvos geležinkelių“ (LG) sistemoje esanti su Rusijos pagalba sukurta lokomotyvų valdymo sistema. Apie ją iki šiol buvo nedaug kalbama ir diskutuojama ar jai priešinamasi.

Rusijos revoliucijos 100-metis: žiaurus pasaulio eksperimentas

Perversmas, įvykdytas 1917 m. lapkričio 7 d. (senuoju kalendoriumi – spalio 25 d.), kai kelios dešimtys Levo Trockio ir kitų vadovaujamų bolševikiškų, Lenino paragintų kareivių naktį suėmė Žiemos rūmuose, Peterburge, posėdžiavusius laikinosios vyriausybės narius, vyko nesunkiai ir labai sėkmingai, tačiau pasaulį pakeitė ypatingai. Įsigalėjo diktatūra, kuri tęsėsi 70 metų, iki 1987 metų. Viena didžiausių ir turtingiausių valstybių pasaulyje – monarchinė Rusija, trumpai, keliems mėnesiams tapusi demokratine šalimi, valdoma 1917 metų vasarį sukurtos laikinosios vyriausybės, – tapo tironiško bolševikų represinio aparato naikinama. Dauguma senosios inteligentijos, tarnautojų, kūrybinių žmonių buvo priversti palikti šalį, vargti svetimuose jiems kraštuose, o tėvynėje siautėjo „revoliuciniai“ tribunolai, kai dienos nuosprendžiu buvo šaudomi šimtai ir tūkstančiai žmonių, pasirašius Leninui ar Dzeržinskiui, o vėliau Stalinui, jo pakalikams iš VČK-NKVD-NKGB-MVD-KGB Menžinskiui, Ježovui ar Berijai. Iš pradžių paskelbtas „raudonasis teroras“ vykdė bet kokį susidorojimą tiek su monarchijos šalininkais (vasarį nuverstojo caro Nikolajaus II pasekėjais), tiek su „baltagvardiečiais“ (Vasario revoliuciją rėmusiais šalininkais), tiek su „šnipais“ (kuriais buvo paskelbiami daugelis režimo priešininkų). Kruviniausias sovietinių represijų etapas, vadinamas 1937–1938 metų Didžiuoju teroru, nusinešė apie 700 tūkst. gyvybių, kai buvo šaudomi „agentai“, „trockistai“, „kontrrevoliucionieriai“ ir t.t. Šiuo periodu areštuota per 1,5 mln. žmonių. Didysis teroras prasidėjo nuo Sergejaus Kirovo, CK politinio biuro nario, nužudymo 1934-aisiais. Dabar jau yra aišku, koks yra „liaudies priešų“ paieškos kampanijos tikslas – ji turėjo oficialią pradžią, direktyvą, sąrašus, o vėliau buvo nutraukta, gavus iš viršaus Stalino nurodymą. Lietuvoje, ją okupavus 1940–1941 ir 1944–1990 metais, tragiškiausi buvo 1940–1941 bei 1944–1953 metai. Iš viso per komunizmo laikus buvo sunaikinta ar nukentėjo apie 100 mln. asmenų. Kiekvienų metų spalio 30 d. Rusijoje dabar prisimenamos politinių represijų aukos. Vienintelis laikraštis „Pravda“ (okupuotoje Lietuvoje analogas – „Tiesa“), prieinamas sovietiniams žmonėms, o jame buvo spausdinamos Stalino kalbos. Visiems žmonėms buvo rekomenduojama atsiversti laikraštį „Pravda“, kuriame buvo rašoma, kad tokius kaip jie reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pirmosios sovietinės kartos žmonės turėjo prisitaikyti prie porevoliucinio gyvenimo, privalėjo tapti revoliucijos vertybių nešiotojais, bet ir jie staiga virsdavo aukomis. Stalininis režimas, kaip 1917 metų revoliucijos pasekmė, buvo nenuspėjamas, kupinas veidmainiškumo. Kai Stalinas pasiūlė Didįjį terorą vykdyti pasitelkiant „tikslinius“ parodymus, kvotas ir sąrašus, paaiškėjo, kad tai apima visus. Enkavedistas turėdavo užduotį rasti tūkstantį trockistų, o toliau bet kuris žmogus galėjo patekti į šią grupę atsitiktinai, pavyzdžiui, dėl to, kad tolimas jo giminaitis kadaise balsavo už trockistinę platformą ar palaikė poziciją Trockio, po ginčo su Stalinu jau išvyto iš Rusijos į Meksiką ir nužudyto diversinės grupės. Sovietinė propaganda veikė taip, kad jau bet kada galėjo įvykti bet kas: šiandien Tuchačevskis buvo laikomas didžiu revoliucijos herojumi, o rytoj – vadinamuoju liaudies priešu. Perdėti smurto proveržiai niekada nebuvo pasibaigę. Teroro netrūko pilietinio karo metais, po to vyko siaubinga kolektyvizacija ir buvo milijonai žuvusiųjų dėl bado. Revoliucijos šūkiais vadovavosi ir ją įgyvendino dešimtys tūkstančių fanatiškų entuziastų. O ir iš pradžių net perversmui abejingi žmonės gana lengvai sutiko praplėsti specialiųjų tarnybų teises ir įgaliojimus. Norėdami matyti bent kažkiek išmintingumo aplinkiniame pasaulyje, persekiojimo manijos skatinami žmonės sau aiškino: „Taip, yra priešų, juos reikia išnaikinti, reikia imtis radikalių priemonių vardan kilnaus tikslo“. Taip buvo kuriamas savotiškas sovietinio žmogaus – homo sovieticus – robotas. Tokie žmonės rašydavo laiškus Leninui, vėliau Stalinui, prisipažindami jiems meilėje, patys save pasmerkdami arba apskųsdami savo kaimyną. Kartais net ir eilėraščius kurdavo paskutiniam diktatoriui.