Rusijos revoliucijos 100-metis: žiaurus pasaulio eksperimentas

Perversmas, įvykdytas 1917 m. lapkričio 7 d. (senuoju kalendoriumi – spalio 25 d.), kai kelios dešimtys Levo Trockio ir kitų vadovaujamų bolševikiškų, Lenino paragintų kareivių naktį suėmė Žiemos rūmuose, Peterburge, posėdžiavusius laikinosios vyriausybės narius, vyko nesunkiai ir labai sėkmingai, tačiau pasaulį pakeitė ypatingai. Įsigalėjo diktatūra, kuri tęsėsi 70 metų, iki 1987 metų. Viena didžiausių ir turtingiausių valstybių pasaulyje – monarchinė Rusija, trumpai, keliems mėnesiams tapusi demokratine šalimi, valdoma 1917 metų vasarį sukurtos laikinosios vyriausybės, – tapo tironiško bolševikų represinio aparato naikinama. Dauguma senosios inteligentijos, tarnautojų, kūrybinių žmonių buvo priversti palikti šalį, vargti svetimuose jiems kraštuose, o tėvynėje siautėjo „revoliuciniai“ tribunolai, kai dienos nuosprendžiu buvo šaudomi šimtai ir tūkstančiai žmonių, pasirašius Leninui ar Dzeržinskiui, o vėliau Stalinui, jo pakalikams iš VČK-NKVD-NKGB-MVD-KGB Menžinskiui, Ježovui ar Berijai. Iš pradžių paskelbtas „raudonasis teroras“ vykdė bet kokį susidorojimą tiek su monarchijos šalininkais (vasarį nuverstojo caro Nikolajaus II pasekėjais), tiek su „baltagvardiečiais“ (Vasario revoliuciją rėmusiais šalininkais), tiek su „šnipais“ (kuriais buvo paskelbiami daugelis režimo priešininkų). Kruviniausias sovietinių represijų etapas, vadinamas 1937–1938 metų Didžiuoju teroru, nusinešė apie 700 tūkst. gyvybių, kai buvo šaudomi „agentai“, „trockistai“, „kontrrevoliucionieriai“ ir t.t. Šiuo periodu areštuota per 1,5 mln. žmonių. Didysis teroras prasidėjo nuo Sergejaus Kirovo, CK politinio biuro nario, nužudymo 1934-aisiais. Dabar jau yra aišku, koks yra „liaudies priešų“ paieškos kampanijos tikslas – ji turėjo oficialią pradžią, direktyvą, sąrašus, o vėliau buvo nutraukta, gavus iš viršaus Stalino nurodymą. Lietuvoje, ją okupavus 1940–1941 ir 1944–1990 metais, tragiškiausi buvo 1940–1941 bei 1944–1953 metai. Iš viso per komunizmo laikus buvo sunaikinta ar nukentėjo apie 100 mln. asmenų. Kiekvienų metų spalio 30 d. Rusijoje dabar prisimenamos politinių represijų aukos. Vienintelis laikraštis „Pravda“ (okupuotoje Lietuvoje analogas – „Tiesa“), prieinamas sovietiniams žmonėms, o jame buvo spausdinamos Stalino kalbos. Visiems žmonėms buvo rekomenduojama atsiversti laikraštį „Pravda“, kuriame buvo rašoma, kad tokius kaip jie reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pirmosios sovietinės kartos žmonės turėjo prisitaikyti prie porevoliucinio gyvenimo, privalėjo tapti revoliucijos vertybių nešiotojais, bet ir jie staiga virsdavo aukomis. Stalininis režimas, kaip 1917 metų revoliucijos pasekmė, buvo nenuspėjamas, kupinas veidmainiškumo. Kai Stalinas pasiūlė Didįjį terorą vykdyti pasitelkiant „tikslinius“ parodymus, kvotas ir sąrašus, paaiškėjo, kad tai apima visus. Enkavedistas turėdavo užduotį rasti tūkstantį trockistų, o toliau bet kuris žmogus galėjo patekti į šią grupę atsitiktinai, pavyzdžiui, dėl to, kad tolimas jo giminaitis kadaise balsavo už trockistinę platformą ar palaikė poziciją Trockio, po ginčo su Stalinu jau išvyto iš Rusijos į Meksiką ir nužudyto diversinės grupės. Sovietinė propaganda veikė taip, kad jau bet kada galėjo įvykti bet kas: šiandien Tuchačevskis buvo laikomas didžiu revoliucijos herojumi, o rytoj – vadinamuoju liaudies priešu. Perdėti smurto proveržiai niekada nebuvo pasibaigę. Teroro netrūko pilietinio karo metais, po to vyko siaubinga kolektyvizacija ir buvo milijonai žuvusiųjų dėl bado. Revoliucijos šūkiais vadovavosi ir ją įgyvendino dešimtys tūkstančių fanatiškų entuziastų. O ir iš pradžių net perversmui abejingi žmonės gana lengvai sutiko praplėsti specialiųjų tarnybų teises ir įgaliojimus. Norėdami matyti bent kažkiek išmintingumo aplinkiniame pasaulyje, persekiojimo manijos skatinami žmonės sau aiškino: „Taip, yra priešų, juos reikia išnaikinti, reikia imtis radikalių priemonių vardan kilnaus tikslo“. Taip buvo kuriamas savotiškas sovietinio žmogaus – homo sovieticus – robotas. Tokie žmonės rašydavo laiškus Leninui, vėliau Stalinui, prisipažindami jiems meilėje, patys save pasmerkdami arba apskųsdami savo kaimyną. Kartais net ir eilėraščius kurdavo paskutiniam diktatoriui.

1917 metų Rusijos revoliucija – vienas kontroversiškiausių XX amžiaus įvykių. Šią savaitę per LRT televiziją rodytas 2017-aisiais sukurtas dokumentinis filmas „1917-ųjų Rusija. Ant revoliucijos slenksčio“ (2017, Didžioji Britanija, rež. Renny Bartlett), pasakodamas apie Spalio revoliucijos įvykius, atsako į daug klausimų. Pagrindiniais pasakojimo apie šiuos audringus įvykius Rusijoje personažais tapo trys „revoliucionieriai“ – perversmo organizatoriai Leninas, Trockis ir Stalinas. Kaip atsitiko, kad šie niekam nežinomi maištininkai vos per šešis mėnesius sugebėjo tapti dominuojantys didžiausioje planetos šalyje ir pavertė ją pirmąja pasaulio komunistine valstybe? Ar tai buvo tikrasis liaudies valdžios triumfas, ar tik paprastas valstybės perversmas, vėliau virtęs kruvinu režimu? Kokį vaidmenį šiame perversme atliko vokiečiai? Ir kodėl po vasario įvyko Spalio revoliucija ir nušlavė tokią galingą imperiją? Filme pasakojama apie 245 dienas, kurios amžiams pakeitė politinį pasaulio likimą. Kokios buvo tos revoliucijos ištakos ir kaip ji paveikė pasaulį, kuriame mes šiandien gyvename? Visa tai – ypač reikšmingi klausimai, kuriuos pasauliui uždavė 1917 metų lapkričio 7-osios perversmas, lėmęs milijonų žmonių likimus ir dėl savo agresyvumo net viso pasaulio egzistavimą ne kartą statęs ant bedugnės krašto.

Dabartinė Rusijos valdžia plačiai naudojasi istorija – kiekvienas vaikas greičiausiai žino apie Didįjį Tėvynės karą su fašizmu. Leninui šioje istorijos interpretacijoje vietos nėra – juk Leninas yra toks nuobodžiai pažįstamas, tad svarbiau yra prisiminti pergalę kare. Nepaminėjęs iškilmingai revoliucijos šimtmečio, Kremlius daug kruopščiau rengiasi kitam kitąmet artėjančiam jubiliejui. 1918 metų liepą buvo sušaudyta Romanovų šeima, davusi ir keletą Rusijos carų, ir paskutinįjį carą Nikolajų II. Istorinės to nusikaltimo pamokos yra tai, ką gali suprasti visi. Teigiama, kad žmonėms reikia stiprios valstybės ir kad Rusijos valstybė yra ypatinga. Kitaip nei režimai Vakaruose, Rusijos režimas ne tik patriotiškas, bet ir remiasi stačiatikybe. Būtent todėl dabar Nikolajus II yra šventasis, o jo žūtis nuo bolševikų rankų vertinama kaip kankinystė. Patriotiškai nusiteikusiems rusams jis yra simbolis, per kurį jie gali atsiminti kiekvieną kitą revoliucijos kankinį. Aukos suvienija tautą, visi turi galimybę gedėti. Siekiant pagerbti milijonus aukų, Maskvoje buvo pastatyta didelė ir įspūdinga katedra. Mokyklose dabar akcentuojama idealizuota nacionalizmo forma, o ne žmonių valdžia ar socialinis teisingumas. Rusija yra naujoji Bizantija, ji nebesiekia pasauliui mosuoti raudonąja vėliava. Neliks nepažymėtas ir dar vienas jubiliejus. 1917 m. gruodžio 18 d. buvo įkurta siaubą visiems kėlusi Lenino slaptoji policija, vadinta Ypatingąja komisija (ČK). Jos įpėdinės buvo Stalino NKVD ir liūdnai pagarsėjusi KGB. Minėjimą su atminimo medaliais ir šampanu gruodį rengs dabartinė slaptoji tarnyba – FSB. Tikėtina, kad kaip tos tarnybos pulkininkas ir buvęs vadovas pagrindinis minėjimo svečias gali būti V. Putinas. Tai, kad daug revoliucijos kankinių žuvo nuo slaptosios policijos rankų, dabar tėra tik istorijos faktas. Leninui nekilo jokių problemų įsakyti ČK imtis masiškai naikinti dvasininkus ir vadinamąją buržuaziją – „monarchistus“ ir „baltagvargiečius“. Nuo 1918 metų pradžios nužudytieji prisimenami nebus, nors naujoji katedra revoliucijos kankiniams yra visai netoli nuo FSB būstinės, Lubiankos aikštėje.

© 2017 „XXI amžius“